Įsitempusi it styga

          Kokia streso kaina? Statistika rodo, jog kaina didelė – sumokame sveikata, šeimynine laime ir net gyvenimu.  

      „Stresas – visuma apsauginių fiziologinių, psichologinių ir elgesio reakcijų, atsirandančių kai žmogus suvokia harmonijos trūkumą tarp jam taikomų reikalavimų ir jo sugebėjimo tuos reikalavimus patenkinti vienoje ar keliose gyvenimo strityse.“ – taip oficialiai apibūdinamas stresas. Taigi, stresas. Ir išsamus atsakymas kodėl mes pasiduodame, vadinamai šio amžiaus epidemija, būsenai.

Civilizacijos rykštė

„Pagrindinė mūsų laikų problema ta, kad žmogus nebežino, kaip gyventi“. Jean –Michel di Falco, Frederic Beigbeder. „Aš tikiu, aš irgi ne“. Šios romano eilutės taikliai nupiešia šiandieninio žmogaus portretą, kuris, apibūdinamas kitais žodžiais, skambėtų maždaug taip: nuolatos įsitempęs, susirūpinęs, skubantis, ištisai patiriantis stresą. Būtent stresas nūdien mums prikrečia daug nemalonumų. Beje, dažniausiai stresu esame linkę vadinti pačius įvairiausius dalykus, pavyzdžiui, elementariausius nelabai malonius gyvenimo nutikimus ar tam tikrą įtampą. Iš tiesų stresas yra tam tikra organizmo reakcija į įvairius aplinkos veiksnius, kurie kelia grėsmę žmogaus gerovei, sveikatai, gyvybei ir sutrikdo įprastinę psichofizinę pusiausvyrą. Nuo streso gali kentėti bet kokio amžiaus žmonės. Net motinos įsčiose esantis vaisius nėra apsaugotas nuo streso, nes esti motinos dalis ir reaguoja į viską ką patiria mama. Vėliau, jau gimdamas kūdikis patiria stresą kada iš visiškai saugios, šiltos, įprastinės savo aplinkos pakliūna į šaltą, triukšmingą pasaulį prie kurio reikia prisiderinti. Gyvenime kiekvienas iš mūsų kasdien kartais daugiau, kartais mažiau patiriame įvairių įvykių ir sąlygų, kurias galima traktuoti kaip stresą, nes prie jų organizmas turi prisitaikyti, kad galėtų išgyventi.

Lemia tik išorinės sąlygos?

Neretai manome, kad stresą sukelia išorinės sąlygos, beje, kuomet buvo pradėta apie stresą kalbėti, pirmiausia buvo įvardijami būtent išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, pavojus, šaltis, karštis. Ilgainiui vis ryškiau pradėta įžvelgti įvairūs jausminiai, dvasiniai aspektai. Nūdien visuotinai pripažįstama, kad didelę prasmę ir esmę turi tai, kaip žmogus reaguoja į tam tikrus įvykius. Be abejo, tie patys įvykiai vieniems iš mūsų sukelia stresą, kitiems – ne. Labai svarbu kaip žmogus pats vertina konkretų įvykį, koks požiūris bei galimybės nemalonius įvykius įveikti – tai lemiantys faktoriai, kurie irgi sukelia stresą. Nemenkos įtakos turi pernelyg aukšti reikalavimai sau, tam tikras nevisavertiškumo jausmas, menkas pasitikėjimas savo jėgomis, manymas, kad esi silpnesnis, abejojimas savo verte – tai taip pat streso šaltinis.  

   Stresas gali būti tiek lėtinis, tiek ūminis.  Tam tikri nemalonūs, staiga nutikę įvykiai, kurie trunka trumpai, bus ūminis stresas. Pavyzdžiui, išsikvietė viršininkas, apibarė, širdis daužosi it  pašėlusi, lūpos džiūsta, rankos prakaituoja. Ūmus stresas ne taip dažnai sukelia kažkokias ligas, pavyzdžiui, yra sakoma, jog plyšo širdis iš skausmo, taip atsitinka, kuomet ištinka širdies smūgis ūmaus streso metu.

    Tačiau gali būti situacijos, kurios nėra ryškiai išreikštos, bet jos trunka nuolatos ir tęsiasi ilgą laiką, pavyzdžiui, įvairūs kasdieniai nemalonumai, smulkmenos, darbų gausa, rūpesčiai, skubėjimas, nespėjimas po truputį kaupiasi – taip sukuriama ilgalaikio streso būsena, kurią žmogus patiria savaites, mėnesius, kartais metų metus. Pavyzdžiui, kuomet artimasis serga sunkia liga ir jį reikia slaugyti arba patys sergame sudėtinga liga, arba jaučiamės vieniši ir izoliuoti. Ilgalaikis, lėtinis stresas sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, didėja kraujospūdis, gali vystytis skrandžio opos, įvairios odos ligos, nugaros skausmai, nes yra manoma, jog neretai šių skausmų priežastimi esti ilgalaikis stresas bei įvairūs kitokie sveikatos sutrikimai. Stresas pakankamai dažnai lieka neatpažintas, nes dažnas iš mūsų apskritai esame linkę ignoruoti savo pojūčius, kol jie yra jausmų lygyje, bet kada tai pavirsta fiziniais jutimais, pavyzdžiui, skausmu, esame linkę ieškoti ligos, bet ne priežasties.

Neišvengiamas bendrakeleivis

Kaip tai bebūtų nemalonu, bet streso nė vienas iš mūsų negalime išvengti, nes jis yra natūralus gyvenimo reiškinys. Niekas mūsų negali apsaugoti nuo jaudinančių įvykių, nemalonumų, įtampos ar pavojų. Tačiau neigiamų streso padarinių būtų galima išvengti arba šiek tiek  sumažinti, jeigu sugebėtume padidinti atsparumą stresui.  

Nepasiduokime stresui

Pirmiausia, kad stresas nebūtų nuolatinis palydovas, reikia paisyti sveiko gyvenimo taisyklių tai yra daugiau judėti, visaverčiai maitintis, teisingai ilsėtis, išmokti atsipalaiduoti bei sugebėti džiaugtis gyvenimu. Taip pat derėtų pažinti save ir savo silpnas vietas, geras būdo savybes, trūkumus,  tobulėti ugdant savo gerąsias savybes, skatinant atlaidumą, kantrumą, pakantą. Be šių priemonių efektyvu įvairios reabilitacijos, meditacijos ar atsipalaidavimo terapijos, galų gale turiningas laisvalaikis, kuris padėtų atitrūkti mintimis, pakeisti aplinką irgi galėtų sumažinti nuolatinį stresą.  

Efektyvi pagalba

Palytėjus ūmiam stresui, kuomet reikia kažką daryti čia ir dabar, visų pirma turėtume keisti savo mąstymą, užsiimti minčių higiena. Tai yra turėtume pradėti nuo situacijos suvokimo, autokritikos ir racionalaus įvykių vertinimo – šie dalykai padėtų nesureikšminti tam tikros kritinės situacijos svarbos. Kuomet situacija mums ne tokia reikšminga, ji mažiau sukelia streso. Pavyzdžiui, jeigu žmogus laiko egzaminą ir galvoja, kad nuo pastarojo baigties priklauso visa gyvenimo ateitis, sėkmė, laimė, toks žmogus labai jaudinsis. Tačiau jeigu į egzaminą žvelgsime kitaip tai yra svarbu išlaikyti, pereiti į sekantį etapą, o tolimesnis gyvenimas ne tik nuo to priklauso – jaudinsimės ne taip intensyviai ir patirsime mažesnį stresą. Be to reikėtų įsivaizduoti perspektyvą ir paklausti savęs, kas blogiausio toje situacijoje gali atsitikti ir dažniausiai labai blogų dalykų kasdieniškose situacijose nebūna. Taip pat gerai būtų, jeigu sugebėtume suvaldyti savo fizinius pojūčius, kvėpavimo, širdies plakimo dažnį. Kvėpuojant lėčiau, ramiau retėja širdies ritmas, tada organizmas reaguoja kitaip nei stresuojant.

Gali būti naudingas

Kaip tai paradoksaliai beskambėtų, bet kartais patirti stresą netgi sveika, nes stresas ne tik išimtinai blogi įvykiai, tai bet kokie mūsų gyvenimo įvykiai, netgi džiaugsmingi. Pavyzdžiui, pasveikstame po netikėtai užgruvusios ligos, išlaikome egzaminą, gauname ilgai svajotą darbo vietą – tai laimėjimai, bet jie priskiriami stresinėms situacijoms. Trumpalaikė įtampa gali veikti teigiamai – ji aktyvina gyvybines funkcijas, mobilizuoja, stimuliuoja, grūdina organizmą, bet jeigu kritinės situacijos dažnai kartojasi, esame nuolatos susijaudinę, nervinamės, jaučiame įtampą, susierzinimą, ilgai nerandame išeities iš susidariusios padėties, tada psichologinė įtampa tampa žalinga, sekina mūsų nervų sistemą, sukelia nerimą, depresiją, mažina atsparumą ligoms. Kiekvieno žmogaus pakeliamo streso dozė individuali.

Šio straipsnio pabaigoje pritiktų prisiminti didįjį rusų rašytoją Fiodorą Dostojevskį, kuris rašė: „Branginkite gyvenimą, saugokite sielą, tikėkite tiesa. Bet ne prieplaukos ieškokite, nes taip baisiai lengva išklysti iš kelio“.

Temperamentas – koks jis?

     

      Šį straipsnį norėčiau pradėti štai nuo ko: temperamentas esąs įgimtų, pastovių psichinių savybių kompleksas, kuris nekinta viso mūsų gyvenimo metu.

      Mes visada trokštame kuo geriau vieni kitus pažinti, taip yra nūdien, taip buvo prieš tūkstančius metų. Tad anuomet vienas garsiausių gydytojų Hipokratas, idant žmonės vieni kitus geriau suprastų, sukūrė temperamentų teoriją, kurioje teigiama, kad žmogaus organizme vyrauja tam tikri skysčiai ir nuo pastarųjų vyravimo priklauso žmogaus temperamentas, kurio skiriama keturi tipai: sangviniškasis, choleriškasis, flegmatiškasis, melancholiškasis. Pastarąjam priskiriama juodoji tulžis, sangvinikui – kraujas, cholerikui – geltonoji tulžis, flegmatikui – gleivės.  Tuokart  garsiojo Hipokrato temperamentams priskirtus skysčius palikime ramybėje ir atlikime testą, kuris atskleis koks gi mūsų temperamentas. Taigi, pradėkime. Iš keturių teste siūlomų variantų išsirinkite vieną, kuris jums labiausiai tinka:

1)
a) judrus, smulkmeniškas, bruzgus,
b) linksmas, džiugus,
c) ramus, šaltakraujiškas,
d) kuklus;

2)
a) ūmus žmogus, aršus,
b) energingas, dalykiškas,
c) šalininkas, išrankus
d) pasimetate naujoje vietoje;

3)
a) neištvermingas,
b) nepabaigiate darbus iki galo,
c) atsargus, giliamintis,
d) sunkiai kontaktuojate su naujais žmonėmis;

4)
a) tiesiai riežiate tiesa į akis,
b) kartai pervertinate save,
c) mokate laukti,
d) nepasitikite savo jėgomis;

5)
a) ryžtingas, iniciatyvus,
b) greitai išmokstat naujus dalykus,
c) tylus, nemėgstate daug kalbėti,
d) lengvai pernešate vienatvę;

6)
a) užsispyrę,
b) nepastovus,

c) rami kalba su pauzėmis,
d) jaučiate labai prislėgtas kai kažkas nepavyksta;


7)
a) išradingas ginčuose,
b) lengvai pergyvenate nesėkmes,
c) kantrus,
d) būti pačiam su savim;

8)
a) rizikingi,
b) lengvai adaptuojatės,
c) visada baigiate pradėtus darbus,
d) greitai pavargstate;

9)
a) dirbate iš pradžiu grebiate darbus, paskui nusiraminate,
b) su entuziazmu imate daryti savo reikalus,
c) nešvaistote savo jėgų,
d) tyliai kalbate, kalbėdami dažnai pritildote balsą;

10)
a) nekerštingi,
b) jeigu kažkas jau Jūsų nebedomina, greitai tai pamirštate,
c) griežtai laikotės dienos arba darbo grafiko,
d) nevališkai prisitaikote prie pašnekovo charakterio;

11)
a) Jūsų kalba greita, aistringa, intonacija kinta,
b) lengvai galite persijungti iš vieno darbo į kita,
c) lengvai susilaikote,
d) jausmingi iki ašarų;

12)
a) nestabilus ir agresyvus,
b) nekenčiate kasdienybės,
c) mažai reaguojate į pastabas,
d) keliate per didelius reikalavimus sau ir kitiems;

13)
a) kartai galite agresyviai kabinietis prie kitų,
b) komunikabilus,
c) nepiktybiški, ignoruojate įžeidimus skirti Jums,
d) nepasitikite kitais

14)
a) nekenčiate esant trūkumams,
b) Jus ištvermingas ir darbštus,
c) laikotės tų pačių interesų,
d) labai jautrus;

15)
a) Jūsų mimika yra išraiškinga,
b) Jūsų kalba yra garsi, greita, tiksli. Kalbant labai gestikuliuojate,
c) sunkiai pereinate nuo vieno darbo prie kito,
d) labai lengvai įžeist;

16)
a) mokate greitai imtis veiksmo
b) nepanikuojate naujoje, sunkioje situacijoje,
c) lygus su visais,
d) uždari ir nebendraujantis;

17)
a) visada siekiate naujovių,
b) visada geros nuotaikos,
c) mėgstate tvarką visur,
d) neaktyvus

18)
a) judesiai steigus,
b) greitai užmiegate ir lengvai keliatės,
c) sunkiai priprantate prie naujos aplinkos,
d) darote viską, ką Jums sako;

19)
a) per greitai priimate sprendimus,
b) jai turite tikslą, stengiatės jį pasiekti bet kokia kaina,
c) nejudrus,
d) norite kad kiti Jus guostų;

20)
a) dažna nuotaikos kaita,
b) mokate nukrypti nuo temos,
c) kantrus,
d) labai jautriai reaguojate į komentarus apie Jus.


   Dabar įdomioji dalis – suskaičiuokime kiek kartų išsirinkome variantą „a“,  „b“, „c“ bei  „d“ ir kiekvieną sumą padauginkime iš 5. Pavyzdžiui: variantas „a“ 6 kartus x 5 = 30, variantas „b“ 3 kartus x 5 = 15, variantas „c“ 10 kartų x 5 = 50, variantas „d“ 1 kartas x 5 = 5. Taip mes išreiškiame rezultatus procentais ir sužinome kiek kiekvienas temperamento tipas užima procentų mūsų asmenybėje. O keturios raidelės teste reiškia: A – cholerikas, B – sangvinikas,
C – flegmatikas, D – melancholikas.

    
Cholerikas. Jis labai jautrus, impulsyvus. Jam būdingi staigūs, aštrūs judesiai, jėga, jo emocijos išreiškiamos labai aiškiai. Cholerikas yra nestabilus. Įsijautęs į naują veiklą, jis veikia iš visų jėgų, sekindamas save daugiau, negu reikia. Jis domisi visuomenine veikla, rodo iniciatyvą, energingas, principingas. Jei cholerikas neskiria laiko savo dvasiniam gyvenimui, jis tampa irzliu, dirgliu, greit užsiplieskiančiu, nepajėgiančiu savęs kontroliuoti.

Sangvinikas. Greitai prisitaiko prie naujų sąlygų. Su žmonėmis labai greit randa bendrą kalbą, moka ir nori bendrauti. Jausmai kyla greit, taip pat greitai jie kinta. Emociniai išgyvenimai – negilūs. Sangviniko mimika labai išraiškinga. Jis nenustygsta vietoje, jam nuolatos reikia naujų įspūdžių. Nelabai save kontroliuoja, nemoka dirbti sistemingai, neturi grafiko pagal kurį gyvena. Jis negali dirbti darbo, reikalaujančio ilgai sėdėti vienoje vietoje, kuriame yra nuolatinė įtampa, kur reikalingas susikaupimas.

Flegmatikas. Charakterizuojamas žemu aktyvumo lygiu, pastovumu. Jo judesiai lėti ir ramūs, mimika bei kalba – taip pat. Jo jausmai yra gilūs. Užsispyręs ir kryptingas, jis retai nesusivaldo, nelinkęs reikšti emocijų, nelinkęs į afektus. Gerai suplanuoja savo jėgas ir visada užbaigia pradėtą darbą iki galo. Savo jėgas linkęs tausoti, be reikalo jų nešvaisto. Vienose situacijose flegmatiko savybės gali būti teigiamos – ištvermė, pastovumas, minčių bei jausmų gilumas, o kitose situacijose šios savybės gali pasirodyti neigiamomis – vangumas, tingėjimas, emocionalumo stygius.

Melancholikas. Jo reakcija dažniausiai neatitinka dirgiklio stiprumo. Jam sunku ilgai išbūti susikaupusiam. Stiprus poveikis melancholikui dažniausiai sukelia reakciją, kurią galima pavadinti „nuleido rankas“. Jam būdinga santūri ir prislopinta kalba, drovumas, neryžtingumas. Normaliose sąlygose melancholikas – gilus žmogus, gali būti geras darbuotojas. Jei sąlygos nepalankios, melancholikas gali virsti baikščiu, nerimastingu, greitai pažeidžiamu žmogumi.
      

Santykių ilgaamžiškumas. Kaip tai įgyvendinti?

      Geri tarpusavio santykiai užtikrina laimingą gyvenimą poroje, o kad jie tokie būtų prireikia tam tikrų pastangų. Kartais jos esti didesnės, kartais – mažesnės. Ir visais atvejais verta šiek tiek „padirbėti“, kad santykiai  su mylimu žmogumi būtų visaverčiai. Beje, nereikėtų pamiršti, jog poroje ne vienas iš partnerių (dažniausiai tai esti  moteris) turėtų dėti pastangas ir tobulinti tarpusavio santykius, tai daryti reikia abiems. Priešingu atveju – visas darbas tebus nieko vertas.  Na, o dabar žadėtasis santykių ilgaamžiškumo receptas. Pabandykite ir maloniai nustebsite.

     Ši trijų dienų užduotis parodo, kad rašymas apie santykius duoda fizinę bei psichologinę naudą ir padeda stiprinti santykių ilgaamžiškumą. Taigi:

1 diena

     Skirkite 10 minučių giliausiems jausmams, sukeltiems dabartinių meilės santykių, aprašyti. Laisvai patyrinėkite savo jausmus ir mintis.

2 diena

    Pagalvokite apie porą, kurios meilės santykiai yra kuo nors prastesni už jūsiškius. Įvardinkite tris svarbias priežastis, kodėl jūsų santykiai yra geresni negu jų:

1..............................................................

2..............................................................

3..............................................................

3 diena

    Įvardinkite vieną svarbią savo partnerio teigiamą savybę ir parašykite, kodėl ta savybė tiek daug jums reiškia.

  Dabar užrašykite partnerio savybę, kurią laikote jo trūkumu (pvz.: charakterio, įpročio ar elgesio bruožą). Tuomet pasvarstykite, kaip reikėtų į jį reaguoti, kad atrodytų nebeerzinantis, o netgi mielas. 

Verianti baimė

       Statistika rodo, jog pakankamai nemažą mūsų visuomenės dalį kamuoja panikos priepuoliai. Tai nulemia atrodytų tokios paprastos, bet labai svarbios priežastys –  šiandieniniame laike visi mes turime būti stiprūs, besišypsantys, sėkmingi, negalime leisti sau parodyti savo silpnumo ir išgyvenimų... 

Pojūčiai priepuolio metu

      Panikos atakos arba priepuolio metu žmogus patiria daugybę ypač nemalonių simptomų, kurie skirstomi į psichologinius ir fizinius.

      Fiziniai simptomai nemalonūs ir gąsdinantys, pavyzdžiui, silpnumo, kūno drebėjimo jausmas, raumenų tonuso pakitimai tai yra kojos tampa tarsi vatinės ir žmogus negali tvirtai stovėti, turi prisėsti, jeigu eina – sustoti.  Kamuoja galvos svaigimas, prakaitavmas, drebulys, odos pašiurpimas, galūnių dilgčiojimas, įvairiausi nemalonūs pojūčiai širdies plote, oro trūkumas, dusulys. Taip pat vadinamasis nepraryto kąsnio jausmas kakle, nemalonūs pojūčiai žarnyne ar skrandyje, vis didėjantis silpnumas, šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas.

    Psichologiniai simptomai, kurie visuomet lydi panikos priepuolį, irgi ypač nemalonūs – stiprus ir vis augantis nerimo, įtampos jausmas, kuris pasiekia pačią viršūnę priepuolio metu, o priepuoliui rimstant, pamažu silpnėja. Taip pat baimė, pavyzdžiui, nualpti, prarasti sąmonę ar savitvardą, išprotėti, bijomasi susirgti onkologine ar psichine liga.   

      Dažnai prieš panikos priepuolį kankina vienišumo ir savigraužos jausmai tai yra suvokimas, kad su visomis užgriuvusiomis gyvenimo problemomis teks tvarkytis pačiam, o tai rodos nepakeliamai sunku. 

      Panikos priepuolis nėra vienkartinis atvejis, šios nemalonios būsenos kartojasi – gali užklupti kartą per mėnesį,  du – tris kartus per savaitę ar pora kartų per dieną. Jeigu panikos priepuoliai atsirado, be abejo, sunku tai pripažinti, tačiau jie nepraeis savaime, o kuomet nesikreipiama pagalbos šie priepuoliai sunkėja, tampa gerokai dažnesni.    

Kas sukelia atakas?

   Priežastys nulemiančios panikos priepuolių atsiradimą dažniausiai esti labai įvairios ir kiekvienu atveju specialistas aiškinasi konkrečiai. Visgi bendros tendencijos byloja, jog panikos priepuolius sukelia ypač stiprūs emociniai išgyvenimai, pavyzdžiui, įtempti santykiai šeimoje ar darbe. Beje, vis dažniau nūdien panikos priepuolius patiria jauni, išsilavinę, aktyvūs, veiklūs, karjeros siekiantys žmonės, daugelis jų slapta trokšta visuomet pirmauti ir dėl to sutinka mokėti tikrai aukštą kainą: paaukoti ir poilsį, ir asmeninį gyvenimą, ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Rizikos grupei sirgti panikos priepuoliais priskiriami ir tie, kurie patiria nuolatinį  pervargimą ar „perdegimą“ tai gali būti ir verslo žmonės, ir jaunos mamos, ir studentai, ir bedarbiai. 

  Nuo tokio gyvenimo būdo mūsų organizmas savotiškai ginasi – panikos priepuolis tam tikras kompromisinis variantas, nes pažvelgti į tikrąją priežastį yra pernelyg sunku. Be abejo, žmogus susirūpina savo sveikata, bet fizine, nes dažniausiai nesupranta, kad jį ištiko panikos priepuolis ir skuba pas bendrosios praktikos gydytoją. Tuo tarpu dvasinė sveikata tarsi pamirštama. Ištikus panikos priepuoliui, pastarasis gali trukti 10-20 minučių arba iki pusvalandžio, bet ne ilgiau. Jeigu priepuolis užtrunka ilgiau, tai gali būti ne panikos ataka, o kitos sveikatos problemos. Nepaisant neilgos trukmės, priepuoliai yra labai nemalonūs, gąsdinantys ir išvarginantys. Dėl to atsiranda vadinamoji antrinė, jau paties priepuolio ir jo pasekmių baimė, patenkama tarsi į užburtą  ydingų minčių ratą: priepuolio laukimo baimė, augantis nerimas, priepuolis – dar didesnė priepuolio laukimo baimė. Tai įtraukia tarsi niekada nesibaigiančių nemalonumų grandinė, kuri nemenkai gali pekenkti gyvenimo kokybei, pavyzdžiui, tampama užsisklendusiu, vengiama tam tikrų situacijų, mintys nuolatos sukasi apie priepuolį, prieš kelionę dažniausiai pasidomima ar toli, nuo palnuojamos apsistoti vietos, yra gydymo įstaiga. Nerimą didina ir tai, kad panikos priepuoliai užklumpa anksčiau nebūdingose situacijose, priepuolių neįmanoma numatyti iš anksto. 

Diagnozavimo subtilumas

     Panikos priepuolio diagnozės nustatymas nėra sudėtingas, tačiau tai užtrunka tam tikrą laiko tarpą. O jam nustatyti yra taikomas vadinamasis atmetimo metodas. Jeigu priepuolis įvyko pirmą kartą, ir jo metu labiausiai kamuoja nemalonūs kūno pojūčiai yra atliekami visi reikiami tyrimai. Įsitikinus, kad šiuos fizinius simptomus, sukėlė ne fizinis negalavimas labai didelė tikimybė, jog tai panikos priepuolis. Tuomet būtina psichologo ar psichoterapeuto pagalba.  

    Jeigu labiau kamuoja psichiniai simptomai, pavyzdžiui, baimė, įtampa, nerimas, bejėgiškumas ir kiti nemalonūs simptomai galima iš karto kreiptis pas psichoterapeutą ar psichologą. Beje, panikos priepuoliui diagnozuoti  reikalingi ne tik anksčiau paminėti simptomai, bet ir kiti simptomai, pavyzdžiui, priepuoliai turi kartotis bent 1 mėnesį laiko ir įtakoti elgesio pasikeitimus taip pat turi būti nuolatinis susirūpinimas priepuolio pasekmėmis bei priepuolio laukimo baimė.

Būdai pasveikti

      Panikos arba nerimo priepuolių pirmo pasirinkimo gydymas yra psichoterapija tai yra pokalbių terapija, nes sergančiąjam yra reikalingas specialistas, kuris padėtų jam išgyventi  tuos dalykus, kuriuos savarankiškai išgyventi yra pernelyg sunku. Tai yra su specialisto pagalba užslopintos emocijos, kūno pojūčiai „išverčiami“ į žodžius. Pokalbių terapijos metu specialisto pagalba galima labiau pasitikėti savimi, atrasti jėgų išsiaiškinti kas iš tiesų vyksta, kas yra tikroji priežastis sukelianti paniką bei įveikti savo nerimą. Baigus psichoterapijos gydymo kursą panikos priepuoliai išnyksta ir daugiau nebeužklumpa. Kita vertus, jeigu pasirenkamas gydymas tik vaistais, nutraukus jų vartojimą, išlieka rizika, jog panikos priepuoliai kartosis. Beje, taip pat yra atvejų kuomet gydant nerimo priepuolius gali būti skiriami ir vaistai, ir psichoterapija.  Gydymas yra parenkamas kiekvienam individualiai. Tuo tarpu negydomi nerimo priepuoliai tampa vis dažnesni, apima vis naujas gyvenimo sritis, gali išsivystyti ir kiti psichikos sutrikimai. Beje, patiriantis panikos priepuolį žmogus turėtų žinoti labai svarbų dalyką – nors priepuolio metu jaučiamasi ypač nemaloniai, būna baisu, tačiau dėl to jis niekuomet neišprotės, nepraras sąmonės ir nenumirs.

          „Jis ją užkalbino, ji nieko negirdėjo – išbėgo atgal ir gyvai ėmė kopti laiptais aukštyn uždususi, apkvaišusi, kaip girta, laikydama rankoje tą baisų, tarp pirštų brazdantį popieriaus lapą kaip skardos gabalą. Trečiąjame aukšte ji sustojo prie uždarų pastogės durų. ... Bet juo ji stengėsi susikaupti, juo mintys labiau kriko. ... Ir koks širdies plakimas: paširdžius tarytum taranas daužė, smūgiai tolydžio dažnėjo ir trenkė nelygiais tarpais. Ji žvilgčiojo aplinkui geisdama, kad viskas nueitų skradžiai žemės.“.  Šios Gustave Flaubert romano  „Madam Bovari“ eilutės nors ir parašytos XIX amžiuje, tačiau, kaip bebūtų keista, fenomenaliai atspindi šiandieninę visuomenę užklumpančias nerimo atakas. O galbūt, kad jų išvengtume tereikia labai paprastų dalykų: užsiimti mėgstama veikla, nuoširdžiai pasikalbėti su draugais, artimaisiais, kita linkme  nukreipti mintis, tinkamai pailsėti. O galbūt tereikia tik nusišypsoti, tereikia lengvumo. Pabandykite ir nustebsite.      

Konsultavo Vilniaus psichoterapijos centro psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė

Humoras nieko nekainuoja, bet gali daug

Kartais, norint pagerinti tarpusavio santykius, mums tereikia nusišypsoti, geranoriškai pajuokauti. Specialistai sako, jog humoras vienas universaliausių bendravimo būdų, kuris visose pasaulio tautose suvokiamas vienodai.

    Kaip galime kalbėti apie humorą, kai aplinkui tiek daug visko negatyvaus? – paklausite Jūs. O kodėl gi ne? – sukirba atsakymas. Nes būtent humoro jausmas apibūdinamas kaip gebėjimas pastebėti ir šviesesnę reiškinių pusę bei emociškai į tai reaguoti. Išties humoras, gerąja prasme, gali būti stebėtinai paveikus. Tai parodo šis, mano geros bičiulės, vadovaujamo skyriaus rytinio susirinkimo paveikslas. Tąkart darbo susirinkime kaito aistros, nepagailėta aštrių žodžių, o įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Akvilė negalėjo pakęsti tokių situacijų, o kadangi ji buvo „alergiška“ pykčiams ir barniams, stengdavosi tokias situacijas išsukti kiek galima „maloniau“. Akvilė įvaldė humoro galią ir žinoma, stengdavosi niekada nesityčioti, nesišaipyti, bet neužgauliai su nemenka doze humoro pastebėti tam tikrus dalykus, situacijas ar savo reakciją. Jos pastebėjimai sukeldavo šypseną kolegoms, tai fenomenaliai padedavo spręsti nesusikalbėjimus darbe. „Buvau priversta išmokti kartais pasitelkti humorą, kad „nugesinčiau“ nepagrįstas aistras ar kvailą užsispyrimą darbe“ – dažnai sakydavo Akvilė. Ji tapo tarsi savotišku laidininku gebančiu išspręsti įtemptas ar net konfliktines situacijas.

    Štai ir kuo puikiausias pavyzdys parodantis, jog humoras padeda geriau ir efektyviau spręsti iškilusius sunkumus.

           Žmogaus gebėjimas keblumus „sutvarkyti“ humoro pagalba parodo tokio žmogaus lankstumą, jautrumą kitiems, pastabumą, gebėjimą pasinaudoti kažkokiais netikėtais sugretinimais. Humoras išties labai veiksmingas, bet jis neturėtų būti pašiepiantis, nes tai gali būti ir juokinga, ir žiauru tuo pačiu metu. Tad kiekvienas turėtume gebėti, atsižvelgiant į kitų žmonių jausmus ir galimybę „pakelti“ humorą, papokštauti taip, kad visiems būtų juokinga ir nė vienas nesijaustų pažemintas ir įžeistas. Išties, gerą humoro jausmą pakankamai sunku apibūdinti vienareikšmiškai, nes jis priklauso tiek nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, tiek nuo mus supančios kultūrinės aplinkos. Tačiau juokauti linkusius žmones sieja ir keletas bendrų savybių, pavyzdžiui, mąstymo lankstumas, puikus kalbos įvaldymas, jautrumas kito žmogaus savybėms.

Humoro įtaka mums

Yra sakoma, jog juokas prailgina gyvenimą. Yra sakoma, kad jei galime juoktis, dar ne viskas prarasta. Yra sakoma, kad humoras, šypsena mums suteikia gyvenimo lengvumo. Ar žmogus turi humoro jausmą ar ne, galima spręsti pagal tai, kaip  jis supranta pajuokavimus ar „pagauna“ situacijos komiškumą, ar geba pasijuokti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs, ar supranta skirtumą „juokinga/nejuokinga“, kuris, be abejo, priklauso nuo konteksto. Beje, humoro jausmo stoka rodo nepakankamą intelektualinį žmogaus vystymąsi, pavyzdžiui, nesuvokiamas žodžių žaismas.

      Svarstant apie humoro įtaką mūsų gyvenimui nederėtų pamiršti ir to, jog humoras yra skirstomas į juodą, absurdo, klasikinį. Nepaisant to kokio žanro humoras esti, kai yra peržengiama tam tikra riba, už kurios jau būna skaudu, jaučiamės pažeminti, išjuokti – tai prastas humoras. O kuomet pasišaipoma draugiškai, subtiliai, gražiai – tai yra sveika, juokaujant visada reikėtų pajausti kito žmogaus reakcijas. Humoro privalumas slypi ir tame, kad jo dėka į įprastus kasdienybės dalykus ir reiškinius galime pažvelgti kiek kitomis akimis. Juokavimo logikos supratimas ir priėmimas leidžia atsiplėšti nuo mąstymo stereotipų, suteikia galimybę įvertinti turimą patirtį bei žinias iš kitos perspektyvos. Galų gale pats humoro jausmas – nuostabus jausmas.

         Kita vertus – juokiantis mobilizuojasi įvairios organizmo sistemos, stiprėja imuninė sistema, siunčiami signalai į smegenis, tada pasijaučiame kur kas geriau. Tiesa, jeigu sergama klinikine depresija – juokas ar humoras nepadės, nes šiuo atveju reikalinga kvalifikuoto specialisto pagalba. Tačiau kai jaučiamės „prispausti“ gyvenimo neretai reikia priversti save pasižiūrėti mėgiamą komediją ar spektaklį – humoras atlieka iškrovos funkciją ir emocinė įtampa, kuri kaupėsi, su juoku pašalinama. Humoras –  iškrova, palengvinanti gyvenimą. Nūdien gera nuotaika įvardijama kaip viena svarbiausių puikios psichinės sveikatos sąlygų.  

Kokį humoro jausmą turėsime

Kaip vystysis kiekvieno iš mūsų humoro jausmas priklauso nuo aplinkos, kultūros kurioje augame, koks humoro jausmas buvo būdingas mūsų tėvams, pavyzdžiui, jeigu šeimoje buvo suprantamas tik primityvus humoras arba suprantamas humoras tarp eilučių, „pagaunamos“ subtilios frazės, žaidimai žodžiais – didelė tikimybė, kad tokį humoro jausmą turėsime ir mes. Be to labai svarbus kiekvieno iš mūsų išsilavinimas, intelektas, kurio konstrukcinė dalis yra įgimta, o žodinė intelekto dalis vystoma kai mokomės, skaitome, atliekame tam tikras žodines užduotis, tada gebame „pagauti“ žodžių dviprasmybę, suprantame tarp eilučių –  ugdomas humoro jausmo suvokimas, kuris esti įvairiapusiškas. Beje, humoro reikšmę pabrėžė ir kai kurie asmenybės teorijų kūrėjai, priskyrę šią savybę brandžios asmenybės bruožams. Jos dėka net sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis galime įžvelgti teigiamų dalykų, kurie sustiprins mūsų gyvybines jėgas. Be to, sveikai iš savęs pasijuokti gali tik tas žmogus, kuris pakankamai pažįsta tiek save, tiek supantį pasaulį.

   Paprastai mes mėgstame tuos žmones, kurie turi gerą humoro jausmą. Jo šeimininkai lengvai tampa bet kurios draugijos siela, nes savo žodžiais geba išsklaidyti tvyrančią įtampą, nuobodulį bei kitus bendravimui trukdančius dalykus. Nuoširdžiai besišypsantis žmogus mums siejasi su teigiamais jausmais, tada ir patys tampame geranoriškesni, atsipalaiduojame.

Geras humoras – neužgaulus

    Jeigu pasišaipymas draugiškas, nepiktas tai nėra išimtinai blogas dalykas. Be abejo, tarp humoro ir pasišaipymo labai slidi riba. Kiekvienas juokaudamas matome kito žmogaus reakcijas – kaip jis nusimena, įsižeidžia, išgyvena, supyksta –  tai yra to konkretaus žmogaus vadinamosios ribos, kurias peržengus humoras tampa žeminantis ir žeidžiantis. Jeigu mūsų humoras įžeidė kitą žmogų, susidariusią nepatogią situaciją galime pataisyti atsiprašydami ir pasikalbėdami. Kartais humoras savotiškai patikrina ar galime su kitu žmogumi būti draugai, bendražygiai, pažystami. Jeigu humoras nesutampa, mums yra nesuprantamas arba per lėkštas, su tokiais žmonėmis bendraujame kuo mažiau, pavyzdžiui, tik dalykinėje plotmėje. Sutampantis humoro supratimas, kaip niekas kitas, gerokai greičiau suartina žmones, tada pajuntamas sielos dvynys, kuriam juokinga tai, kas ir mums juokinga.          

 Šį straipsnį pritiktų pabaigti, leisiu sau įvardinti, gero humoro pavyzdžiu. Greičiausiai visi pamenate klasika tapusią komediją, o gal tiksliau būtų tragikomediją, „Likimo ironija arba po pirties“ tai puikus kūrinys apie santykius tarp lyčių ir juokingas situacijas į kurias patenka šio filmo herojai. Juokas juoku, bet tuo pačiu žiūrint šį filmą reikia  „pagauti“ subtilias frazes ir žaidimą žodžiais – vien ko vertas nepamirštamasis Ipolito monologas...

                                    Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė         

Konfliktas – sugadinti santykiai, o galbūt nauja galimybė

      Pasirinkti šią temą paakino mielos draugės Eglės skambutis: negalėdama sulaikyti ašarų brangi draugė emocingai pasakojo apie darbe „lygioje vietoje“ kilusį aštrų ginčą, savo jausmus ir išgyvenimus aprimus konfliktui. Pasišnekučiavusios atsisveikinome. Kiek vėliau gėrėdamasi vakarėjančiu gamtos peizažu susimąsčiau – ar įmanoma iš konfliktų išpešti naudos, ar tai tik nesuvaldytų emocijų, simpatijos/antipatijos kitam žmogui klausimas ir apskritai kaip konstruktyviai spręsti ginčus?

   Prieš atsakant į šiuos klausimus vertėtų pasidomėti, nors ir mažai patraukliu, konflikto apibūdinimu – tai nesuderinamų nuomonių, motyvų ar nuotaikų susidūrimas. Ir šis susidūrimas dažniausiu atveju palieka nemalonias nuosėdas: jaučiamės nepatogiai dėl to, kad nesusivaldėme, kad negebėjome tinkamai išspręsti kilusio ginčo, kad kilus konfliktui pasitraukėme ir palikome vidinę įtampą.

  

Galime nujausti

     Kiekvienas galime nujausti konfliktą, nes apie jį mums pasako tam tikri neverbaliniai ženklai, pavyzdžiui, jeigu tai darbdavys – gali gerokai dažniau kritikuoti, pamiršti padrąsinti ir pagirti, o jeigu pavaldinys – ignoruoti ar vilkinti tam tikrų darbų atlikimą. Kitais atvejais, kai tai esti ne darbdavio – pavaldinio, o kolegų santykiai, pastebime, jog į mus rečiau kreipiasi, mažiau bendrauja, dažniau priekaištauja, išsako kažkokias pastabas, beveik nebėra žvilgsnio kontakto, nuolatos tvyro įtampa, jog rodos kirvį gali kabinti. Apibendrinant – ženklų gali būti labai daug.  Ir kiekvieno konflikto atveju, viena ar kita pusė, pajaučia grėsmę, kliūtį, pavojų savo tikslams, požiūriui, vertybėms. Tada įsijungia noras prieštarauti, kovoti, apsiginti arba pasyviai, arba agresyviai. Taip konfliktai, kurie esa skirtingo laipsnio, ir formuojasi.  

Skirtingo stiprumo

    Paprastieji arba lengvo laipsnio konfliktai, kai yra priežastis (nesutarimas, nesutikimas) ir reakcija į ją. Abi pusės iš karto išsiaiškina, išdėsto savo pažiūrį, iš esmės išsprendžia iškilusią problemą arba bent jau išlieja emocijas. „Lengvus“ konfliktus dažniausiai nėra sunku ir sudėtinga išspręsti. Kiti gi – besivystantys (arba sudėtingi) konfliktai, kurie palaipsniui kaupiasi – nei viena, nei kita pusė nieko nesako, susilaiko, nešioja neigiamas emocijas savyje, kaupia nuoskaudas, faktus. Po kurio laiko tereikia tik mažulyčio preteksto ir audringa reakcija, neigiamų emocijų pliūpsnis garantuotas.

  Ar mokame ginčytis?  

   Dažnas iš mūsų nemokame konstruktyviai ginčytis, tad turėtume stengtis šio meno išmokti, bet dažniausiai taip nebūna. Mat gebėjimas konfliktuoti glaudžiai susijęs ir priklauso nuo asmenybės, temperamento, požiūrio. Nes yra žmonių, kuriems žūtbūt kitą reikia nugalėti, pasijusti teisiu, laimėtoju ir tada tokie žmonės ginčydamiesi griebiasi argumentų „žemiau juostos“, pavyzdžiui, esi susisukusi, niekam tikusi senmergė, nusigėręs alkoholikas. Smūgiavimo žemiau juostos stveriasi tie, kurie nemoka argumentuoti, nenori rasti abiems pusėms priimtino varianto.  

        Tiek lengvame konflikte, tiek sudėtingame egzistuoja tam tikros taisyklės: negalima įžeidinėti žmogaus, žeminti, tyčiotis. Jeigu šių dalykų nėra, tada gali būti ir „karštos“ diskusijos, bet jos nežeidžia, nes nėra nieko blogo, jeigu žmonių nuomonės nesutampa.

 

Konfliktus spręskime konstruktyviai

    Esti tam tikros konfliktų sprendimų schemos, kurios, be abejo, nėra absoliuti panacėja, bet padeda konstruktyviai konfliktuoti. Kuomet pas mus ateina jau pasiruošęs kariauti žmogus, pirma taisyklė, kurios turėtume paisyti: derėtų jam suteikti galimybę išreikšti savo jausmus, pasisakyti, kas jo manymu yra ydinga. Jeigu tuo metu mes pradėsime, pavyzdžiui, jam sakyti, kad jis esąs neteisus, šnekąs nesąmones, užsipuolęs mus žmogus nesijaus girdimas ir negalės išventiliuoti susikaupusių jausmų. Nes leidimas išsisakyti yra labai svarbus (visi tai žinome), bet ne visada mums užtenka kantrybės leisti kitiems išsisakyti; esame morališkai nepasiruošę ir netikėtai užklupti konfliktiškų klientų, interesantų, viršininkų ar bendradarbių tada mes automatiškai sureaguojame – atsakome puolimu.

   Kuomet mus užsipuolusysis išsikalba, turėtume atkartoti ką išgirdome, paprasčiau tariant – jis turėtų pajusti, kad yra išgirstas. Pavyzdžiui, turime atspindėti kito žmogaus emocijas: aš matau kaip tu pyksti; aš suprantu kaip tu esi susierzinęs; aš galiu įsivaizduoti kaip tau sunku. Po to ramesniu tonu pabandyti atspindėti ir turinį – tai ką jis pasakė ar norėjo pasakyti, kuo nepatenkintas. Tai atlikus pats laikas išdėstyti ir savąjį požiūrį į susidariusią situaciją bei nepamiršti akcentuoti, kad požiūriai gali ir nesutapti. Ir tik po to jau ieškoti abiems pusėms priimtino bendro sprendimo, kuris ne visada iš karto bus pasiektas, galbūt prireiks šiek tiek laiko, nes rezultato sparta priklauso nuo konflikto mąsto. Jeigu pirmu sykiu nepavyksta išspręsti konflikto, reikėtų susitikti po kurio laiko, darsyk išdėstyti savo nuomones, argumentus ir vėl ieškoti abi puses tenkinančio varianto. Idealus sprendimas –  bendradarbiavimas tai yra nesutariančioms pusėms priimtinas sprendimas.

     Psichologiškai prastesnis rezultatas, bet visiškai neblogas, esti kompromisas: abi pusės kažką paaukoja, bet tuo pačiu randa sprendimą.

     Žinoma, gali būti ir toks variantas – kai kiekviena ginčo pusė lieka prie savo nuomonės, abi pusės supranta, kad nėra ir sprendimo, ir priešiškumo.

      Kraštutinis variantas – kai išsiskiriama supykus, suirzus, besijaučiant nesuprastiems, neišklausytiems.  

Ar spręsti, ar vengti?

    Didžioji dalis specialios literatūros nurodo, kad konfliktus reikia spręsti, nes ilgai „nuryjamos“ nuoskaudos pamažu kaupiasi, o po kiek laiko suveikia „paskutinio lašo“ sindromas – tada net ir menkiausias dalykas sukelia didžiulę audrą. Iš to peršasi išvada, jog jeigu anksčiau pradėtume spręsti iškilusius ginčus, išsakytume savo nepasitenkinimą, pastabas, pasiūlymus, konstruktyvius dalykus – emociškai pasekmės būtų lengvesnės. Tačiau... kartais iš tiesų būna variantų, kada verta apskaičiuoti savo jėgas ir įvertinti situaciją, pavyzdžiui, jeigu bandai ir bandai iškilusį konfliktą spręsti, bet tai tas pats kas galvą į sieną daužyti ir nuo to tik galvai blogiau, galbūt verta nusistatyti tam tikrus kriterijus: neprovokuoti, nelysti, atskirti ką galime pakeisti, o ko – ne, šiuo atveju tai būtų tarsi vengimas, bet tuo pačiu ir savo emocinės sveikatos tausojimas.

    Konfliktų visada yra trys baigtys: arba mes sprendžiame konfliktą, arba susitaikome, nes negalime nieko pakeisti, situaciją priimame tokią, kokia ji yra ir ieškome kitų galimybių emocinei ventiliacijai, arba iš konflikto apskritai pasitraukiame. Tad turėtume patys ir nuspręsti kas mums emocine prasme naudingiausia... kaip rašė Saadi: “ paleidęs strėlę į savo priešą nepamiršk, jog tu taip pat esi taikinys“. 

                                             konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė 

Tik draugė ir nieko daugiau...

         Kuomet šeimoje nepatenkiname savo emocinių poreikių, pradedame žvalgytis už jos ribų žmogaus, su kuriuo emociniame lygyje jaustumėmės komfortabiliai, ir dažniausiai toks žmogus atsiranda mūsų darbovietėje. Užsimezga artima tarnybinė draugystė dažniausiai tarp priešingos lyties žmonių, kuri, yra didelė tikimybė, gali tapti meilės romanu, tačiau ne visada taip įvyksta. Nes mes vieni kitiems turim būti kažkiek seksualūs, kad galėtumėme būti kaip pora, o kai nėra seksualinės traukos galime būti tik geri draugai ir nieko daugiau.  Tokios draugystės užsimezga tuomet, kai kitas žmogus, už šeimos ribų, patenkina kokį nors mūsų emocinį poreikį, tada jis mums tampa labai patrauklus. Pavyzdžiui, dažniausiai darbe praleidžiame didžiąją  savo laiko dalį ir jeigu atsiranda kolegė/kolega kuris yra ne tik fiziškai patrauklus, bet ir geba išklausyti, mums tai svarbu.  Tada užsimezga draugystė, kuri, be abejo, ilgainiui gali transformuotis į intymius santykius, kurie dažniausiai įvyksta darbo vakarėlių metu. Be abejo, po to intymūs santykiai kartojasi, o į juos įsipainioję žmonės, abu arba vienas iš jų, gyvena dvigubą gyvenimą, dėl ko neretai sielojasi, bet nenutraukia nesantuokinių ryšių.  Kuomet viskas išaiškėja tai būna tarsi savotiškas palengvėjimas, nors pasekmės esti sudėtingos. Be abejo, tenka atsakyti už savo veiksmus, galbūt net išgyventi skyrybas, o intymūs santykiai su gera drauge/geru draugu gali nuvesti į naujus, galbūt net geresnius, santykius.

Emociniai poreikiai

    Visi mes turime emocinių poreikių, pagrindiniai – švelnumo, lytinio pasitenkinimo, pokalbių, sąžiningumo, atvirumo, nuoširdumo. Taip jau yra, jog vyrų ir moterų poreikiai  skiriasi. Moterims dažniausiai yra svarbus švelnumo poreikis kadangi moteriai to reikia, ji švelnumą rodo vyrui, nors galbūt jam to nereikia, nes jo pagrindinis poreikis, pavyzdžiui, seksualinis. Vyras, be abejo, priima švelnumą, bet nėra toks dėkingas kaip moteris norėtų.  Ji nusivilia ir jeigu sutuoktiniai nepasikalba, neišsiaiškina tokių dalykų abu pakliūva tarsi į užburtą ratą.  Ir jeigu tuomet atsiranda žmogus su kuriuo smagu pasikalbėti, jaustis suprastam, įvertintam tada švelnumo poreikis yra patenkinamas už šeimos ribų. Taip atsitinka ne iš blogos valios, o dažniausiai iš nežinojimo, tingėjimo, nuslėptų pykčių, neišsiaiškinimo. Žmogus, kuris tuos poreikius patenkina, tampa mums labai simpatiškas, pamažu prisirišama prie to žmogaus.  O sutuoktinis, jeigu nėra isšsiaiškinama kuris ko norėtų ir ko tikisi iš partnerio, pakankamai dažnai lieka šiek tiek nuošalyje.

    Žlugusios viltys 

    Prieš kelerius metus gera mano bičiulė Mona išgyveno labai sunkią tarpusavio santykių dramą, kurios pačiame įkarštyje mieląją draugę man teko aplankyti. Tąsyk Mona ant sofos susisukusi į mažutėlį kamuoliuką be paliovos kūkčiodama paskutiniais žodžiais koneveikė Vytarą. Vyriškį, kuris užmezgė su ja tarnybinę draugystę, ilgainiui įgudo kartoti kaip geidžia jos, o kai ją gavo, be jokio paaiškinimo tiesiog paliko. Mona vylėsi, kad Vytaras išsiskirs su žmona ir su ja (Mona) liks amžinai, ji kūrė tobulo gyvenimo kartu planus, puoselėjo viltis, galų gale ji mylėjo Vytarą. O dabar? Viskas subyrėjo. Monai rodės, jog ji negalės ištverti darbinių susidūrimų su Vytaru, juolab, kad jie abu dirba tame pačiame skyriuje. O kolegos, ką jie pasakys? Monos galvoje minčių kumpliaračiai skriejo pašėlučiu greičiu. Ji neturėjo jėgų surasti sprendimą, galva atrodė tarsi „cementu aplieta“, o nepakeliamas skausmas vėrė širdį. Mona jautėsi tarsi pakliuvusi į spąstus, iš kurių niekaip negalėjo ištrūkti. Ji troško išnykti, atsukti laiką atgal, atsidurti kitoje šalyje, kitu laiku. Bet ji buvo čia, numesta it nereikalingas daiktas, su skaudančia širdimi...  

     Kad ir kaip gaudžiau mieląją draugę, bet ką tik išgyvenus tokią meilės dramą tai menkai tepadėjo. Ilgalaikėje perpektyvoje, labai tuo tikiu, Monai viskas klostysis išties palankiai. Na jos išgyvenimai, manau, kad ne taip jau retai pasitaikanti situacija. Beje, ne kartą iš vyrų teko girdėti: “man labai patiko bendradarbė, turėjau fantazijų kaip būtų įdomu su ja permiegoti. Tai įvyko. Dabar jau žinau ir daugiau nebereikia jos.“ Manau, kad moteris prieš leisdamasi į tokius santykius turėtų pasvarstyti ar išties jai to reikia, nes įvykus suartėjimui ir nutrūkus bendravimui, kaip ir atsitinka, moteris jaučiasi pažeminta, ji turi apsvarstyti kaip išsaugoti savo orumą. Bet taip įvykus pati geriausia išeitis pakeisti darbą, be abejo, nūdien tai nėra labai lengvai įgyvendinama užduotis. Pasilikus tame pačiame darbe neretai paliktąją pusę užklumpa didžiulis nerimas, depresija, abu žmonės jaučiasi tarsi spąstuose be jokio pasirinkimo.  Be abejo, žmonės darbe gali susipažinti, įsimylėti, susituokti, bet tada išlieka rizika, jog santykiams nesusklosčius ir iširus santuokai arba nutrūkus meilės romanui, bus labai sudėtinga bendrauti. Bet yra pakankamai nemažai pavyzdžių, kuomet žmonės susipažino darbe, sukūrė šeimas ir jų gyvenimai visomis prasmėmis klosti puikiai.

  Sumažina riziką

Nuo situacijos, kada vienas iš sutuoktinių darbe susiranda geriausią draugę arba draugą nė viena šeima nėra apsaugota. Bet keletas patarimų galėtų padėti. Sutuoktiniai turėtų įsivertinti kiekvienas savo poreikius, aptarti šių poreikių patenkinimo sprendimus ir juos įgyvendinti. Jeigu šeimoje kiekvienas iš sutuoktinių jausis pakankmai komfortabiliai, tikimybė darbe susirasti geriausią draugą arba draugę gerokai sumažėja. Taip pat šeimoje reikia nuoširdžiai ir atvirai kalbėtis. Jeigu susirandamas draugas arba draugė, kuris nekelia grėsmės šeimai tai nieko blogo, svarbu, kad nebūtų peržengta tam tikra riba.     

Sprendimo būdas

  Kuomet mūsų antroji pusė susiranda priešingos lyties artimą draugą neturėtume apsimesti, kad nieko nevyksta arba tapti dar geresniu draugu, nei tas kitas žmogus. Taip pat turėtume vengti skandalo, nes tai sukels dar didesnį antrosios pusės priešiškumą ir piktumą, gali išprovokuoti dar didesnį šeimos susvetimėjimą. Tokiu atveju vertėtų susimąstyti kokius sutuoktinio emocinius poreikius patenkina tas kitas žmogus ir pasistengti pačiam juos patenkinti. Taip pat naudinga kartu su sutuoktiniu aptarti susidariusią situaciją ir surasti patį palankiausią sprendimo būdą.

                                Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Kompleksai. Kaip su jais susidraugauti?

Nūdien gyvendami visapusiškai sėkmingų, šaunių ir kone tobulų žmonių pasaulyje negalime turėti nė menkiausios ydelės. Tačiau kokiomis tobulomis technologijomis besinaudotume, kokie dažną atvejį pasitikintys savimi, perfekcionistai, niekada nenuilstantys, neklystantys ar dar kažkokie bebūtume, esame tik žmonės turintys pakankamai daug tamsių dėmelių, kurias kartais fenomenaliai maskuojame, kartais protingai jomis gebame pasinaudoti, o kartais pasiduodame jų neigiamai įtakai. Sakysite, jog tai paprasčiausias blefas ir nūdieniame pasaulyje to tiesiog negali būti. Deja. Dabar greičiausiai man prieštaraujate. Tebūnie.  Tiesiog pasvarstykime apie pakankamai keistą bruožą: mes labai dažnai lengva ranka imamės spręsti apie kitus žmones. Greičiausiai įsivaizduojame kiaurai permatą jų jausmus, mintis ar ketinimus; manomės žiną kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Bet kaip sutrinkame kuomet prireikia įvertinti savo poelgius, susivokti kas mums iš tiesų darosi, ką mes jaučiame. Mat ne kiekvienas iš mūsų nutuokiame kas glūdi slapčiausiose mūsų esybės kertelėse ir anaiptol ne kiekvienas gebame tai valdyti.  Taigi užklyskime į vieną iš mūsų asmenybės pusių, kurią be išimties turime visi, kad ir kaip tai neigtume, tad pasisvečiuokime savųjų kompleksų pasaulyje.  Specialistai sako, kad labai nedaug žmonių apskritai tenutuokia apie kompleksus ir jų reikšmę mūsų gyvenime. Tad kodėl ir kokius kompleksus dažniausiai turime bei kokią naudą galime iš jų išpešti, idant taptume brandesnėmis asmenybėmis?

Kompleksai – kas tai?

   Atsakymas į šį klausimą tuo pačiu metu ir paprastas, ir sudėtingas – tai kiekvieno iš mūsų vidiniai psichologiniai skausmai, kurie glaudžiai susiję su saviverte. Arba kitais žodžiais – tai mūsų įsivaizdavimas apie savo trūkumus, pastarųjų pervertinimas, kuris yra lydimas gilių, kruopščiai nuo aplinkinių slepiamų jausmų. Tai savotiškas „skaudus taškas“, kurį net atsitiktinai palietus sukyla neigiamų emocijų, nemalonių išgyvenimų lavina. 

  Kompleksus „išrado“ garsiojo Sigmund‘o Freud‘o, nemažiau garsus mokinys Carl‘as Jung‘as. Kuris savo eksperimentams pasitelkė žodinių asociacijų testą, kurį nūdien plačiai naudoja psichologai, tirdami asmenybę. Asociacijų testo paslaptis labai paprasta – tiriamajam vienas po kito skaitomi įvairūs žodžiai, į kiekvieną iš jų reikia atsakyti pirmu į galvą dingtelėjusiu žodžiu. Jeigu reakcijai į kurį nors žodį reikia neįprastai daug laiko, testuojamas žmogus tarsi „pakimba“, niekaip negali surasti išgirsto žodžio asociacijos – tai rodo, kad būtent tas žodis palietė skausmingąjį tašką – kompleksą. Kuo jautriau reaguojame, tuo gilesnis kompleksas, beje, užkabinus jautrų tašką taip pat gali padažnėti širdies plakimas, pulsas, parausti ar išbalti veidas, sutrikti kvėpavimas.

  Patys ryškiausi mus kamuojantys kompleksai, kurie tarsi stogas po kuriuo slepiasi daugybė kitų – tai nevisavertiškumo ir socialinės padėties.  

Kiek išsamiau

    Kiekvieno iš mūsų kompleksai dažniausiai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, paauglystėje kuomet mūsų psichika esti labai labili, kai neturime pakankamai resursų susidoroti su kažkokia traumuojančia patirtimi. Beje, vėlesniais mūsų gyvenimo metais taip pat nesame apsaugoti nuo kompleksų – jeigu nesugebame susitvarkyti su stipriais išgyvenimais –  dar vienas kompleksas garantuotas.

     Vieną dažniausių nevisavertiškumo kompleksų labai lengvai galime įsigyti kuomet vaikystėje patiriame stiprius neigiamus emocinius išgyvenimus, pavyzdžiui, tai gali būti tėvų dėmesio trūkumo arba nuolatinio jų kartojimo, jog esame nevėkšlos arba stori pasekmė – tai mes įsisamoniname ir augant ilgainiui išsivysto nepasitikėjimas savimi t.y. išvaizda arba sugebėjimais. Taip pat nevisavertiškumo kompleksas gali būti psichinės traumos, gautos bendraujant su žiauriais bendraamžiais, kurie dažniausiai būna negailestingi, rezultatas. Įsisąmonęs tai, kad jis niekam tikęs bei nereikalingas, esti negražus ir prasto charakterio, žmogus pradeda siekti pergalės prieš aplinkinius.

      Be to nevisavertiškumo kompleksas gali būti ir dėl kažkokios fizinės negalios, tada asmenybė formuojasi tam tikru būdu ir toks žmogus aplinkiniams stengiasi įrodyti, jog nėra jau toks beviltiškas nuolatos slėpdamas negalią arba su ja kovodamas.     

  Tuo tarpu socialinės padėties kompleksas taip pat ne ką menkesnė problema, kuri pasireiškia sielojimusi dėl pernelyg mažo uždarbio, išsilavinimo neatitinkančių pajamų arba atviros neapykantos pasiturintiems žmonėms.

  

Laisvi nuo savo kompleksų

   Norėdami gyventi visavertiškai, nekamuojami kompleksų, o galėdami iš jų gauti naudos turėtume suvokti kas su mumis vyksta; kaip mes jaučiamės; dėl ko viena ar kita darome; kodėl nuvertiname save tam tikrose situacijose; suprasti savo reakcijas – galbūt jos „ateina“ iš kažkokios traumuojančios patirties; suvokti ką mes galime rinktis . Kai mes suprantame jog nesame nei viso pasaulio gelbėtojai, nei genijai, o viso labo paprasti mirtingieji iš savo kompleksų galime išpešti nemenką naudą. Tiesiog turėtume būti pačiais savimi, gebėti save realizuoti ir anaiptol nei kovoti, nei įrodinėti savo vertę visiems, visur ir  visada. Tačiau neturėtume leistis į kitą kraštutinumą ir tapti perfekcionistais. Aukso viduriukas būtų pats idealiausias variantas, kurio ir turėtume laikytis. Tad nepriklausomi nuo savų kompleksų galime būti tiek, kiek mes juos patys suvokiame ir priimame.

   Genialiai paprastas receptas, kaip kompleksams neleisti bjauroti mūsų gyvenimo yra ir toks: mums gali padėti sveikas egoizmas. Žinoma labai svarbu tai,  kaip mes suprantame šią sąvoką, nes kiekvienas į ją galime sudėti skirtingą turinį. Iš esmės „sveikas egoizmas“ – tai rūpinimasis savimi, meilė sau ir tam tikras savo ribų laikymasis. Bet „meilė sau“ ir „savimeilė“ yra visiškai skirtingi dalykai ir to neturėtume pamiršti.

                                                                            

                                   Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Tarnybinių romanų priežastys ir pasekmės

Darbe dažniausiai praleidžiame didesniąją savo aktyvaus laiko dalį, o namams jo lieka gerokai mažiau. Tad didesnę dieninio laiko dalį mes bendraujame su kitais žmonėmis darbo reikalais, tad visiškai nenuostabu, jog beveik visada šalia mūsų yra piešingos lyties atstovų, kuriems galime jausti įvairius jausmus – antipatiją, simpatiją ar abejingumą. Bendradarbius gali sieti draugystė, bendras verslas, kriminaliniai interesai ar meilės ryšiai.  Būtent meilės ryšių tarp bendradarbių priežastis ir pasekmes apžvelgsime kiek išsamiau. Prieš keletą metų man teko dirbti pakankamai nemažame kūrybiškų žmonių kolektyve, kuriame darbo valandos nenormuotos, visi kiek pašėlę ir avantiūristai. Senąją darbovietę prisimiau dėl šio straipsnio temos. Tuokart tarp dviejų kolegų užsimezgęs tarnybinis romanas paliko nemenkus randus jų gyvenimuose.

  Gabrielius vis niekaip negalėjo atitraukti akių nuo žavios kolegės Lauros. Ji kaskartėmis pasvajodavo apie Gabrielių. Jis mielai ir labai dažnai darbe bendravo su Laura. Ji maloniai šypsojosi ir meistriškai užtęsdavo pokalbį su Gabrieliumi. Jis kvietė vakarienės. Ji sutiko. Atsirado dingsčių dirbti gerokai ilgiau nei reikėjo. Jis – pasiutusiai geidė jos. Ji moteriškai viliojo. Vieno darbo vakarėlio metu Gabrielius pasidavė aistrai. Laura taip pat. Taip judviejų žaismingas flirtas virto tarnybiniu romanu. Kadangi abu turėjo šeimas teko pasitelkti fantaziją. Užmezgus tarnybinį romaną Gabrielius kaip niekada dažnai „vykdavo į darbo komandiruotes“ tuo tarpu Laura „lankė dailės pamokas“ – tai pasiteisinimai antrosioms pusėms, idant joms nekiltų net ir menkiausių įtarimų. Pradžioje slaptas tarnybinis romanas ilgainiui tapo viešu kolegoms. Darbe pasklido kuždesiai. Gabrielių ir Laurą judviejų aistra traukė vis gilyn. Šios istorijos herojų išgyvenamą svaigulį tiksliausiai galėtų apibūdinti Frederic Beigbeder romano eilutės: “Negalite atsipeikėti nuo minties, kaip smarkiai esate įsimylėjęs. Kiekiena diena atplukdo savo stebuklų krovinį. Dar niekas Žemėje nėra patyręs tokio malonumo.“ Bet vienos dienos popietė buvusi lemtinga. Tuokart Laura ir Gabrielius pakankamai nuošalios sodybos terasoje mėgavosi vaiskia saule, fantastiška gamta, tyvuliuojančiu ežeru ir vienas kitu. Tačiau tai pastebėjusi akyla akis nesibodėjo pranešti karštas naujienas Gabrieliaus sutuoktinei. Namuose kilo audringas konfliktas. Romanas nutrūko. Laura pakeitė darbą. Gabrielius liko vienas.  

Priežastys

Tarnybinis romanas – dažniausiai tai jausmai tarp vedusių žmonių, kuriems kažko stinga šeimose. Jeigu pažvelgtume plačiau – kiekvienas iš mūsų turime emocinių poreikių, pavyzdžiui, švelnumo, lytinio pasitenkinimo, pokalbių, sąžiningumo, finansinio saugumo, patrauklumo, atvirumo, nuoširdumo. Tikimės, jog šie poreikiai bus patenkinti šeimoje, be abejo, santykių pradžioje dažniausiai taip ir būna, bet ilgainiui žmonės vienas kitam kiek pabosta, į tarpusavio santykius įsivelia rutina, pasikeičia tam tikros situacijos. Ir jeigu darbe atsiranda kolega, kuris pradeda mumis domėtis, žavėtis arba teiraujasi kaip gyvename ir jam išties rūpi mūsų atsakymas, simpatizuojantis kolega rodo mums švelnumą, o mes jam, nes jaučiame seksualinį potraukį šiam žmogui. Tada tampame vis artimesni, nes yra patenkinami mūsų emociniai poreikiai, kurių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nepatenkiname šeimoje. Šis variantas yra pakankamai pavojingas, nes abiejų šeimose neišvengiamai kyla įtampa. Atsiranda realus skyrybų pavojus, gali būti kuriama nauja šeima. Tai sukelia daug moralinių ir materialinių nuostolių abiems įsimylėjėliams, jų sutuoktiniams ir, be abejo, vaikams.

Gali būti nauja galimybė  

Ar užmegzti tarnybinį romaną, kuomet jau esame sukūrę šeimą, priklauso nuo mūsų vertybių, pavyzdžiui, jeigu mums vertybė yra ištikimybė, atsakomybė, pareiga savo šeimai greičiausiai nesivelsime į tarnybinius romanus, nors ir šiuo atveju gali visaip atsitikti. Nes seksualinis instinktas  yra toks stiprus, kad nustelbia protą. Jeigu jau taip atsitiko, tai gali būti nauja galimybė peržiūrėti savo gyvenimą, įvertinti šeimoje esančias problemas, išsiaiškinti jų priežastis, o priimtas sprendimas mums gali suteikti brandumo taip pat tai gali būti naujo gyvenimo pradžia, bet tai neturėtų būti impulsyvus veiksmas. Beje, nūdien mūsų visuomenėje vyrauja labai daug impulsyvumo, pavyzdžiui, su vienu žmogumi nesusiklostė santykiai, tai gal su kitu susiklostys, mes tarsi matuojamės partnerius, yra pakankamai daug lengvumo skiriantis ir išduodant, be to žmonės nejaučia pernelyg didelės atsakomybės už savo veiksmus, negalvoja apie pasekmes.

     Ne kiekvieną kartą tarnybiniai romanai perauga į gerokai artimesnius santykius, be abejo, kuomet žmonės laisvi, tad kodėl jiems nesusipažinus darbe, tai nieko blogo. Gerokai kebliau, kuomet žmonės jau esa sukūrę šeimas ir darbe atsiranda kitas žmogus, kuris atitinka mūsų lūkesčius. Beje, situacija neišmatuojamai sudėtinga susiklosto tuomet, kai ir antroji pusė dirba tame pačiame darbe. Dėl šios priežasties kai kuriose pasaulio šalyse, mūsų šalyje tai nėra taikoma, priimant žmones į darbą yra pasirašomi susitarimai, jog  tarp darbuotojų nebus jokių tarnybinių romanų, nes tai kenkia darbo našumui, pavyzdžiui, kol žmonės yra romantiškame ryšyje, jie galvoja vienas apie kitą ir nukenčia darbas, o jeigu tarpusavyje konfliktuoja – taip pat nukenčia darbas, nes išgyvenami negatyvūs jausmai.

     

          

 Pasekmės

Tarnybinio romano baigtys įvairios, bet dažniausiai – pesimistinės. Santykiai tarp moters ir vyro visuomet arba progresuoja, arba žlunga. Pasibaigus romanui, jo dalyviams praktiškai neįmanoma toliau išsaugoti kolegiškų, o tuo labiau draugiškų santykių. Tad idealus variantas kai viena iš tarnybinio romano pusių išeina iš darbo, nes tada prireikia gerokai mažiau pastangų norint susitvarkyti su išgyvenamais jausmais. Bet taip būna ne visada ir dažniausiai nutrūkus tarnybiniam romanui, jo herojams tenka dirbti kartu. Tada susiklosto pakankamai sudėtinga situacija. Be abejo, gerokai lengviau kai nutrūkusio tarnybinio romano abi pusės dirba skirtinguose skyriuose, bet kai buvę meilužiai susieti tiesioginiais darbo santykiais, pavyzdžiui, viršininkas ir pavaldinys, yra labai sudėtinga. Nes tas, kuris jaučiasi labiau nuskriaustas, įžeistas ir pažemintas, yra kamuojamas įkyrių minčių, bejėgiškumo jausmo, pykčio – tai tie negatyvūs jausmai, kurie atima labai daug laiko, energijos, trukdo visaverčiai gyventi ir dirbti. Na, o su visais užklupusiais negatyviais, kaip ir su visais kitais, jausmais įmanoma susitvarkyti, bet tai pareikalauja pakankamai daug pastangų, nes labai sunku kai yra labai daug neigiamų jausmų. Jeigu žmogus negali atlaikyti emocijų ir jausmų, turi ieškoti galimybių kur juos „išventiliuoti“, pavyzdžiui, išeitimi gali būti apsilankymas pas psichologą. Nes jeigu visus išgyvenimus laikysime savyje ilgainiui jie gali „pavirsti“ kažkokiu simptomu – tai gali būti fizinis negalavimas, depresija, nemiga ir daugelis kitų. Kita vertus, norėdami „išlieti“ jausmus, emocijas, išgyvenimus neturėtume pasiduoti vadinamiesiems savipagalbos akligatviams – griebtis svaigiųjų medžiagų, kad nusiramintume ir užsimirštume. Išties užsimiršimas yra tada, kai mes savo išgyvenamais jausmais dalinamės su tinkamais žmonėmis, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. 

                                Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Kodėl apkalbame kitus?

„Atsitiktiniai sutapimai dažnai mums pasirodo prasmingi, ir, jais remdamiesi, sukuriame kažką panašaus į tiesą. “ – Viktoras Hugo, „ Žmogus, kuris juokiasi“. Neretas iš mūsų, idant pasirodytų pranašesnis prieš kitus, kaip rašė didysis kūrėjas,  sukuria kažką panašaus į tiesą ir pateikia kaip pačius tikriausius faktus. Tai paliečia ne tik viešus įvykius, bet ir konkrečius žmones, jų jausmus ar išgyvenimus. Tad, apkalbos. Jų apibūdinimas pernelyg nežavi – tai kitą asmenį žeminančios kalbos, kurios skleidžiamos jam už nugaros. O polinkis kurti bei „nešioti“ gandus parodo apkalbinėtojo nesaugumo jausmą ir neurotiškumą, tokie žmonės dalindamiesi pletkais ieško pripažinimo.

    Skleidžiamos apkalbos tarsi veidrodis atspindi jų autorių – dažniausiai tokie žmonės jaučiasi nelaimingi, nuskriausti, įsitempę, nevisaverčiai. Tad apkalbos „puikus“ metodas pasijusti svarbiam ir reikšmingam. Dažniausiai apkalbame kai mums stinga informacijos, tada jos spragas užpildome savomis interpretacijomis ir spėlionėmis, o  sausus faktus padabiname savais emociniais vertinimais, kuriuos nulemia mūsų vidinės nuostatos.  Labai svarbus momentas yra savivertė, nes esant jos stygiui, apkalbomis stengiamės pakelti savo vertę. Beje, liežuvautojams stinga ne tik savivertės, bet ir savo gyvenimo, tada jį užpildo kitų gyvenimais. O paskalų turinys tobulai atspindi apkalbinėtoją.  Taip pat griebiamės liežuvavimo kaip žodinės agresijos, kai norime atsikeršyti, pavyzdžiui, mūsų neįvertinusiam viršininkui, nepatinkančiai kaimynei ar lūkesčių nepateisinusiam politikui.

Niekada...

Pasižadėjimas, kad „niekada neapkalbėsiu“ arba „niekada nesakysiu blogai“ galėtų būti, nors ir sunkiai įgyvendinama, siekiamybe. Visgi jeigu pasiduodame pagundai apkalbėti kitus, turėtume suvokti savo elgesį ir susitvardyti, nes toks „laisvalaikis“ nėra pats vertingiausias. Mėgėjai pikdžiugiškai paliežuvauti, regzti intrigas ilgainiui sulaukia atsako – praranda pasitikėjimą, kitų norą dalintis paslaptimis. Priešnuodis paskaloms galėtų būti ne teiginys, kad „niekada neapkalbėsiu“, nes greičiausiai vis tiek apkalbinėsime, o pastangos kaip galima dažniau išlikti sąžiningu ir neapkalbėti už  nugaros, o sakyti į akis tai ką galvoji. Be abejo, ne visos apkalbos yra piktos ir bloga linkinčios. Kartais tai būna tiesiog geranoriškas pasidalinimas įvykiais iš draugų ar giminaičių gyvenimo. Beje, dar viena įdomi detalė – buvo atlikti tyrimai įrodantys, kad moterys, kurios truputėlį ir nepiktai paliežuvauja gerokai rečiau serga depresija.

Pasekmės

Apkalbos iškreipia realybę ir taiko į mūsų vidinį „aš“ , o išgirdus neteisingus, šokiruojančius gandus apie save patiriame didžiulį stresą, baimę, paniką. Paskalos stipriai gali pakenkti sutuoktinių santykiams, ypatingai kada jie nėra patys geriausi. Puikiausias to pavyzdys mano mielos draugės Ingos šeiminių santykių krizės ir „malonių“ apkalbų derinys. Inga su Andriumi keletą savaičių svaidėsi žaibais ir pykosi kaip žvėrys, rodėsi blogiau jau nebegali būti, bet pasirodė, kad gali. Eilinio barnio metu Andrius tėškė: „ Tu turi kitą. Man pasakojo, jog matė tave su verslininku X maloniai leidžiančią laiką restorane, po to abu nuėjote į netoliese esantį viešbutį ir viename trečiojo aukšto kambarių praleidote keletą valandų.“ Inga buvo šokiruota, nes nieko nežinojo apie savo „meilužį“ ir su juo „sukamą“ romaną. Bandė įrodyti, kad tai elementariausios paskalos, tačiau veltui. Andrius šventai tikėjo gandais ir norėdamas atsikeršyti susirado meilužę, kuri ilgainiui tapo jo teisėta žmona.

         Tuo tarpu įmonėje paskleistos paskalos dažniausiai trukdo sėkmingam ir darniam darbui. Pavyzdžiui, įvyko įmonės akcininkų ir vadovybės posėdis, kuriam pasibaigus darbuotojai nebuvo informuoti apie priimtus strateginius sprendimus ir įmonės ateitį. Nežinomybė pakursto interpretuoti savaip ir darbuotojai bando situaciją dėlioti iš nugirstų nuotrupų arba savo nuomonės. Vilnijantį gandą beveik kiekvienas dirbantysis „papuošia“ bent menka dalele savos tiesos. Rezultate, pasklidusios kalbos gali byloti, kad įmonė bankrutuoja. Tad vadovams reikėtų pasidomėti iš kur kyla paskalos, kas nešioja tokius gandus, kokios informacijos stinga. Šiuo atveju pakeisti situaciją galima suteikiant trūkstamos informacijos. Tad nuolatinė gera komunikacija gali padėti ir įmonėje, ir šeimoje.

Kaip sėkmingai įveikti paskalas?

 Apkalbos būtų beveik nekenksmingos, jeigu mums dėl jų neskaudėtų.  O šią situaciją išgyventi gali padėti keletas visai patrauklių minčių: visų pirma prisiminkime, kad jautriausiai į bet kokius gandus reaguojame patys, o ne aplinkiniai. Nes pastarieji turi ne mažiau rūpesčių, nei mes. Aiškintis su gandonešiu prasminga vieninteliu atveju, – jeigu išties įvyko apmaudus nesusikalbėjimas, ir dėl to pasklido netiksli informacija. Visais kitais atvejais, geriausia išeitis – išlaikyti ramybę, nereaguoti, užsiimti sau svarbiais dalykais ir… pralaukti savaitę. Nes dažniausiai tiek „išgyvena“ tik patys gajausi gandai. Priešingu atveju, pokalbis su apkalbinėtoju virs emocijų lavina, po kurios, beje, tikėtina ir nauja apkalbų doze.

                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė