Apie draugystę

   Su mieląja drauge Lina smagiai plepėjome telefonu: aptarinėjome knygų ekranizacijas – ar jos vykusios ar nelabai,  Maskvos J. Vachtangovo teatro repertuarą ir tai kaip Linai pavyko gauti kvietimus į šio teatro spektaklius. Mielai pasišnekučiavę atsisveikinome. Kiek vėliau, tos pačios dienos vakarą, su vyno taure susirangiusi ant sofutės susimąsčiau –  draugystė – ar galėtume apsieiti be jos. Veikiausiai. Tačiau ar tuomet mūsų gyvenimas nebūtų nykus? Būtų. Kažkas yra pasakęs, jog vienatvė baisiausia ką gali patirti žmogus, kuris iš esmės esti sociali būtybė. Tad, draugystė.  Šį gražų žmones jungiantį saitą būtų galima apibūdinti štai taip:  tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra patirtis, panašios vertybės bei artimi tikslai. Su draugu (omenyje turiu apie tiesiog gerus draugus, o ne nūdien visuomenėje paplitusį mylimojo įvardinimą) mielai būname kartu, nesistengiame jam pakenkti, o vardan draugo interesų apribojame savuosius.  Draugų polinkiai paprastai taip pat būna pakankamai artimi ir jiems patinka užsiimti pačia įvairiausia veikla. Be abejo, draugai padeda vienas kitam – tiek gero linkinčiu patarimu, tiek kartu įveikiamais rimtais sunkumais.    

    Ir žinoma, draugystę mes vertiname dėl to, jog artimas ir mielas draugas linki tik to, kas mums asmeniškai yra geriausia, jaučia mums simpatiją, gali pasakyti tiesą ir išties su geru ir artimu draugu vienas kitą suprantame kuo puikiausiai, jam patikime savo paslaptis ir žinome, kad jos ir išliks paslaptimis, galime vidurį nakties paskambinti pasikalbėti, galime kartu džiūgauti.  Draugystė turi daug įvairių aspektų. Ne kartą manęs klausė: “ar gali vyras ir moteris būti tiesiog draugais?“  Manau, kad taip, bet tai tik mano subjektyvi nuomonė. Tiesiog manau, kad turime būti kosmopolitiški, atviri, nuoširdūs, geranoriški... tada būsime ir gerais draugais, ir turėsime gerų draugų.

   Pamenate ką apie draugystę sakė garsusis mąstytojas Konfucijus? – „ Yra trys naudingi ir trys žalingi draugai. Naudingieji – tiesus, nuoširdus ir daug žinantis. Žalingieji – veidmainis, pataikūnas ir plepys...“

   

Laimė – apčiuopiama, pasiekiama, laukiama...

  Laimė. Daug ir įvairių jausmų sukeliantis žodis. Vieniems laimė įkopti į viršukalnę, kitiems – pasodinti įspūdingą rožyną, dar kitiems – nelikti vieniems, dar kažkam - ...

   Išties, kas tai yra laimė? Atrodytų lengvas, aromatingai ore plevenantis žodis, suteikiantis gyvenimui laisvumo, žavesio, flirto. Šioje vietoje greičiausiai turėčiau parašyti apie tai, kad kokia gi čia gali būti kiekvieno iš mūsų asmeninė laimė, kai valdžia bloga, kaimynui geriau sekasi ir t.t., bet aš to nerašysiu ir nevystysiu tokios šio teksto eigos. Taigi – laimė.

      Vakarėja. Kažkur čirpia svirpliai. Maloniai gaivu. Fantastiški debesys tingiai plaukia dangumi „piešdami“ įspūdingo grožio figūras – veidus, statinius, augalus. Ramybė. Tai vienas iš daugelio mano gyvenimo vakarų. Ir  tuo metu, toje vietoje, tame jausme tai buvusi laimė. Čia ir dabar. Vienok galgi parašiau pernelyg idiliškai, pernelyg pompastiškai. Galbūt... Pamenu, prieš keletą metų mano šviesaus atminimo mama atvyko vieną iš daugelio sykių paviešėti pas mane į sostinę. Ėjome senutėle gatvele ir štai mama ištarė: „pasižiūrėk kokia įspūdingai fantastiška šio namo apdaila“. Ėjau tąja gatve nesuskaičiuojamą kartą sykių, bet niekada nepažvelgiau aukštyn...

    Nereikia norėti būti laimingu kažkada. Tereikia būti laimingu čia ir dabar.  Viskas priklauso nuo mūsų asmeninio požiūrio... tik tiek...