Pasirinkti šią temą paakino mielos draugės Eglės skambutis: negalėdama sulaikyti ašarų brangi draugė emocingai pasakojo apie darbe „lygioje vietoje“ kilusį aštrų ginčą, savo jausmus ir išgyvenimus aprimus konfliktui. Pasišnekučiavusios atsisveikinome. Kiek vėliau gėrėdamasi vakarėjančiu gamtos peizažu susimąsčiau – ar įmanoma iš konfliktų išpešti naudos, ar tai tik nesuvaldytų emocijų, simpatijos/antipatijos kitam žmogui klausimas ir apskritai kaip konstruktyviai spręsti ginčus?
Prieš atsakant į šiuos klausimus vertėtų pasidomėti, nors ir mažai patraukliu, konflikto apibūdinimu – tai nesuderinamų nuomonių, motyvų ar nuotaikų susidūrimas. Ir šis susidūrimas dažniausiu atveju palieka nemalonias nuosėdas: jaučiamės nepatogiai dėl to, kad nesusivaldėme, kad negebėjome tinkamai išspręsti kilusio ginčo, kad kilus konfliktui pasitraukėme ir palikome vidinę įtampą.
Galime nujausti
Kiekvienas galime nujausti konfliktą, nes apie jį mums pasako tam tikri neverbaliniai ženklai, pavyzdžiui, jeigu tai darbdavys – gali gerokai dažniau kritikuoti, pamiršti padrąsinti ir pagirti, o jeigu pavaldinys – ignoruoti ar vilkinti tam tikrų darbų atlikimą. Kitais atvejais, kai tai esti ne darbdavio – pavaldinio, o kolegų santykiai, pastebime, jog į mus rečiau kreipiasi, mažiau bendrauja, dažniau priekaištauja, išsako kažkokias pastabas, beveik nebėra žvilgsnio kontakto, nuolatos tvyro įtampa, jog rodos kirvį gali kabinti. Apibendrinant – ženklų gali būti labai daug. Ir kiekvieno konflikto atveju, viena ar kita pusė, pajaučia grėsmę, kliūtį, pavojų savo tikslams, požiūriui, vertybėms. Tada įsijungia noras prieštarauti, kovoti, apsiginti arba pasyviai, arba agresyviai. Taip konfliktai, kurie esa skirtingo laipsnio, ir formuojasi.
Skirtingo stiprumo
Paprastieji arba lengvo laipsnio konfliktai, kai yra priežastis (nesutarimas, nesutikimas) ir reakcija į ją. Abi pusės iš karto išsiaiškina, išdėsto savo pažiūrį, iš esmės išsprendžia iškilusią problemą arba bent jau išlieja emocijas. „Lengvus“ konfliktus dažniausiai nėra sunku ir sudėtinga išspręsti. Kiti gi – besivystantys (arba sudėtingi) konfliktai, kurie palaipsniui kaupiasi – nei viena, nei kita pusė nieko nesako, susilaiko, nešioja neigiamas emocijas savyje, kaupia nuoskaudas, faktus. Po kurio laiko tereikia tik mažulyčio preteksto ir audringa reakcija, neigiamų emocijų pliūpsnis garantuotas.
Ar mokame ginčytis?
Dažnas iš mūsų nemokame konstruktyviai ginčytis, tad turėtume stengtis šio meno išmokti, bet dažniausiai taip nebūna. Mat gebėjimas konfliktuoti glaudžiai susijęs ir priklauso nuo asmenybės, temperamento, požiūrio. Nes yra žmonių, kuriems žūtbūt kitą reikia nugalėti, pasijusti teisiu, laimėtoju ir tada tokie žmonės ginčydamiesi griebiasi argumentų „žemiau juostos“, pavyzdžiui, esi susisukusi, niekam tikusi senmergė, nusigėręs alkoholikas. Smūgiavimo žemiau juostos stveriasi tie, kurie nemoka argumentuoti, nenori rasti abiems pusėms priimtino varianto.
Tiek lengvame konflikte, tiek sudėtingame egzistuoja tam tikros taisyklės: negalima įžeidinėti žmogaus, žeminti, tyčiotis. Jeigu šių dalykų nėra, tada gali būti ir „karštos“ diskusijos, bet jos nežeidžia, nes nėra nieko blogo, jeigu žmonių nuomonės nesutampa.
Konfliktus spręskime konstruktyviai
Esti tam tikros konfliktų sprendimų schemos, kurios, be abejo, nėra absoliuti panacėja, bet padeda konstruktyviai konfliktuoti. Kuomet pas mus ateina jau pasiruošęs kariauti žmogus, pirma taisyklė, kurios turėtume paisyti: derėtų jam suteikti galimybę išreikšti savo jausmus, pasisakyti, kas jo manymu yra ydinga. Jeigu tuo metu mes pradėsime, pavyzdžiui, jam sakyti, kad jis esąs neteisus, šnekąs nesąmones, užsipuolęs mus žmogus nesijaus girdimas ir negalės išventiliuoti susikaupusių jausmų. Nes leidimas išsisakyti yra labai svarbus (visi tai žinome), bet ne visada mums užtenka kantrybės leisti kitiems išsisakyti; esame morališkai nepasiruošę ir netikėtai užklupti konfliktiškų klientų, interesantų, viršininkų ar bendradarbių tada mes automatiškai sureaguojame – atsakome puolimu.
Kuomet mus užsipuolusysis išsikalba, turėtume atkartoti ką išgirdome, paprasčiau tariant – jis turėtų pajusti, kad yra išgirstas. Pavyzdžiui, turime atspindėti kito žmogaus emocijas: aš matau kaip tu pyksti; aš suprantu kaip tu esi susierzinęs; aš galiu įsivaizduoti kaip tau sunku. Po to ramesniu tonu pabandyti atspindėti ir turinį – tai ką jis pasakė ar norėjo pasakyti, kuo nepatenkintas. Tai atlikus pats laikas išdėstyti ir savąjį požiūrį į susidariusią situaciją bei nepamiršti akcentuoti, kad požiūriai gali ir nesutapti. Ir tik po to jau ieškoti abiems pusėms priimtino bendro sprendimo, kuris ne visada iš karto bus pasiektas, galbūt prireiks šiek tiek laiko, nes rezultato sparta priklauso nuo konflikto mąsto. Jeigu pirmu sykiu nepavyksta išspręsti konflikto, reikėtų susitikti po kurio laiko, darsyk išdėstyti savo nuomones, argumentus ir vėl ieškoti abi puses tenkinančio varianto. Idealus sprendimas – bendradarbiavimas tai yra nesutariančioms pusėms priimtinas sprendimas.
Psichologiškai prastesnis rezultatas, bet visiškai neblogas, esti kompromisas: abi pusės kažką paaukoja, bet tuo pačiu randa sprendimą.
Žinoma, gali būti ir toks variantas – kai kiekviena ginčo pusė lieka prie savo nuomonės, abi pusės supranta, kad nėra ir sprendimo, ir priešiškumo.
Kraštutinis variantas – kai išsiskiriama supykus, suirzus, besijaučiant nesuprastiems, neišklausytiems.
Ar spręsti, ar vengti?
Didžioji dalis specialios literatūros nurodo, kad konfliktus reikia spręsti, nes ilgai „nuryjamos“ nuoskaudos pamažu kaupiasi, o po kiek laiko suveikia „paskutinio lašo“ sindromas – tada net ir menkiausias dalykas sukelia didžiulę audrą. Iš to peršasi išvada, jog jeigu anksčiau pradėtume spręsti iškilusius ginčus, išsakytume savo nepasitenkinimą, pastabas, pasiūlymus, konstruktyvius dalykus – emociškai pasekmės būtų lengvesnės. Tačiau... kartais iš tiesų būna variantų, kada verta apskaičiuoti savo jėgas ir įvertinti situaciją, pavyzdžiui, jeigu bandai ir bandai iškilusį konfliktą spręsti, bet tai tas pats kas galvą į sieną daužyti ir nuo to tik galvai blogiau, galbūt verta nusistatyti tam tikrus kriterijus: neprovokuoti, nelysti, atskirti ką galime pakeisti, o ko – ne, šiuo atveju tai būtų tarsi vengimas, bet tuo pačiu ir savo emocinės sveikatos tausojimas.
Konfliktų visada yra trys baigtys: arba mes sprendžiame konfliktą, arba susitaikome, nes negalime nieko pakeisti, situaciją priimame tokią, kokia ji yra ir ieškome kitų galimybių emocinei ventiliacijai, arba iš konflikto apskritai pasitraukiame. Tad turėtume patys ir nuspręsti kas mums emocine prasme naudingiausia... kaip rašė Saadi: “ paleidęs strėlę į savo priešą nepamiršk, jog tu taip pat esi taikinys“.
konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.