2013 m. sausio 27 d., sekmadienis

Tatuiruotė – kūno papuošalas. Ar tikrai?

     Klaidžiojant istorijos vingiais aptinkame, jog piešimo ant kūno menas buvo praktikuojamas nuo neatmenamų laikų, o tiksliau siekia pirmykščio meno ištakas.  Mūsų protėviai piešiniais ant kūno ženklindavo gentį, rangus jos viduje, taip pat besiruošdami medžioklei ar ketindami užkariauti kitas gentis margindavo savo kūną tam tikrais raštais. Plačiausiai paplito poodiniai piešiniai, tačiau nykstant gentinei visuomenės sanklodai išnyko ir tokio atskirumo poreikis. Tiesa, šis poreikis išsilaikė uždarose žmonių grupėse, pavyzdžiui, tarp jūrininkų ir ypač piratų, kriminalinių susivienijimų, kalinių, atskirose kareivių grupėse.
XX–XXI amžių sandūroje tatuiruotės atgimė tam tikroje intelektualinėje erdvėje, tarp artistų, ekstravagantiško jaunimo tarpe, ištobulėjo tatuiravimo technika.
     Kai kuriose šalyse (pvz., Indijoje) ir šiandien populiaru nuotakos rankas ir kojas padabinti išskirtinio grožio ir subtilumo raštais, nors ir greitai pranykstančiais. Šiose šalyse ir dvasiniai vadovai puošia savo kūną tam tikrais raštais.
     Senovės egiptiečiai taip pat praktikavo piešinius ant kūno. Tik šis menas buvo subtilus ir bemaž nekrintantis į akis. Archeologų tyrinėjamose mumijose, kurių oda buvo pakankamai gerai išsilaikiusi, aptikta ir ištatuiruotų ornamentų.
Apibendrinant galime teigti, jog kūno dailinimas piešiniais daugiau ar mažiau visuomet buvo madingas. Kartais jis perteikdavo tam tikrą informaciją, o kartais tebūdavo savotiškas kūno puošybos elementas.  

    Senovės egiptiečiai labai spalvingai ir išraiškingai vaizduodavo savuosius dievus, tad greičiausiai pamenate, kaip atrodo  moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simboliu laikyta, moteriškasis aukščiausiojo dievo aspektas – deivė Izidė, jos vyras dievas Ozyris, kuris dar gimstant paskalbtas „visų viešpačiu“, buvo mirties, pomirtinio pasaulio, derlingumo dievas, pirmasis žmonijos karalius. Dabar turėčiau paaiškinti štai ką: kodėl rašau apie senojo pasaulio dieviškąją porą. Prieš kurį laiką sporto klubo persirengimo kambaryje šiuos dievus, tatuiruočių pavidalu, teko išvysti ant vienos klubo lankytojos kūno. Tatuiruotė buvusi spalvinga, kaip ir pritinka su įmantriais puošybos elementais. Gėrintis Izide ir Ozyriu, manęs vis nepaleido mintis – kas gi yra puošyba ant kūno – menas ar  savęs žalojimas?  

           Tatuiruotė – tai identifikacijos su tam tikra grupe, neverbalinis ženklas, kuris perduodamas kitiems. Be abejo, motyvų, kodėl žmonės darosi tatuiruotes, gali būti daug, bet vienas pagrindinių yra būtent šis. Pasidomėjus istorija, aptinkame, kad tatuiruotes beveik visais atvejais turėdavo vadinamieji blogiečiai, kurie ne tik turėjo savotišką galią, bet ir kovojo prieš visuomenę, norėjo įrodyti, kad nebijo tokie būti. Žmonės, kurie tatuiruodavosi savo noru, tarsi stiprindavo savo indentiteto jausmą, pavyzdžiui, jie nebijodavo parodyti, kas jiems patinka, kas jie tokie yra. Beje, tai yra išlikę iki mūsų laikų. Kartais nutinka, kad ankstyvoje jaunystėje pasidarius pirmąją tatuiruotę žmogus tampa savotiškai priklausomas, jam norisi vis naujų tatuiruočių. Jeigu toks žmogus susitinka su kitais, kurie taip pat apimti azarto daryti vieną tatuiruotę po kitos, dažniausiai išsitatuiruojamas visas kūnas ir ant odos nebelieka laisvo plotelio. Psichologiškai vertinant, žmonės tatuiruotes darosi norėdami būti pastebėti, tokiu būdu išreikšti save, transliuoti pasauliui kažkokią žinią, pavyzdžiui,  aš esu „kietas“, aš myliu, aš kažko netekau arba priklausau kažkokiai grupei, noriu išreikšti tam tikrą signalą.

      Kažkur teko skaityti, jog tatuiruotės – tai stilinga ir prašmatnu, tai pabrėžia kūno grožį, tai yra ne tik papuošimas, bet ir tam tikra filosofija. Galbūt. Greičiausiai į šį klausimą vienareikšmiai pakankamai sudėtinga atsakyti. Greičiausiai esti bent keletas žmonių grupių – vieniems tatuiruotės negražu, kitiems – gražu ir tai yra kūno papuošalas. Dar kitiems bus sudėtinga apsispręsti, ar jiems tai gražu ar ne. Beje, nederėtų pamiršti, kad jauniems žmonėms nemenką įtaką daro pop kultūra – jeigu jaunuomenė mato, kad jų dievinamas atlikėjas turi tatuiruočių, tai labai dažnai ir patys panašiomis pasidabina. Toks elgesys vadinamas tapatinimusi su tam tikra asmenybe. Vertinant paauglių norą tatuiruotis, greičiausiai tai būna ir paties vaiko užgaida, ir tėvų noras. Nes tarp šių paauglių yra tam tikra subkultūra, kurioje tatuiruotės vertinamos. Pavyzdžiui, kažkas klasėje jų jau turi, tai yra madinga, paaugliai jaučiasi esantys ypatingi, iškirtiniai, tai tam tikras neverbalinis signalas, kad aš esu savotiškai „kietas“.
Be to, ne tik jaunuomenė linkusi darytis tatuiruotes, bet ir vadinamojo balzakiško amžiaus moterys dažnai puošia savo kūną tatuiruotėmis. Tokį elgesį vertinčiau kaip norą pasidalinti informacija, kad tokia moteris yra išskirtinė, ypatinga, jos nuomone tatuiruotė yra savotiškai seksualu.
  
    Tatuiruotės darymo seansas prasideda nuo eskizo, kurį tatuiruočių meistras sukuria atsižvelgdamas į kliento pageidavimus. Po to piešinys „pernešamas“ ant kūno. Tatuiruotės atliekamos specialiomis mašinėlėmis, kurių pagalba ant kūno galima padaryti net ir pačius sudėtingiausius piešinius. Ypač plonytė adata, kuri juda labai greitai, į odą prasiskverbia 0.1 - 0.2 mm. Proceso skausmingumas priklauso nuo vietos ant kūno, piešinio didumo ir be abejo, žmogaus jautrumo. Yra išskirtos pačios skausmingiausios tatuiruočių darymo vietos – ant šono, pilvo, stuburo, sėdmenų, pažastyse ir intymiose vietose. Tatuiruotė yra daroma vienkartinėmis adatomis ir pirštinėmis, speciali mašinėlė valoma antiseptiniu tirpalu. Pasidabinus tatuiruote ne mažiau svarbi ir jos priežiūra, nes kurį laiką oda aplink piešinį būna paraudusi taip pat gali šiek tiek peršėti. Todėl keletą dienų, dažniausiai penkias, tatuiruotę reikia tepti odą gydančiomis priemonėmis. Be to, pora savaičių rekomenduojama vengti saulės, nesimaudyti vonioje, neplaukioti atviruose vandens telkiniuose bei šiuo laikotarpiu nesportuoti.

   Statistika rodo, jog neretai sulaukus brandaus amžiaus, kažkuriame savo gyvenimo etape „įsigyta“ tatuiruotė pradeda kelti pasibjaurėjimą, atrodo tarsi apmaudi klaida. Tada užvaldo noras jos atsikratyti. Sparčiai vystantis mokslui, nūdien nepageidaujamas tatuiruotes galima pašalinti lazeriu, kurio skleidžiamą tam tikrą šviesą sugeria odoje esantys dažai. Šalinant tatuiruotes siunčiamas ypač trumpas, bet labai stiprus impulsas, dėl to dažai suskaidomi į smulkiausias dalelytes, kurios vėliau pašalinamos limfinės sistemos pagalba. Šio proceso metu jaučiamas šioks toks skausmas. Maždaug pora valandų po procedūros oda gali būti paraudusi ir paburkusi, šią reakciją sušvelnina uždėtas šalčio kompresas. Taip pat kitą dieną atliktos procedūros vietoje gali atsirasti šašeliai, kurie savaime išnyksta po poros savaičių. Šiuo laikotarpiu odą rekomenduojama tepti antibiotikų tepalais.
Taip pat tatuiruotes galima pašalinti šiam tikslui sukurtu ištraukimo kremu. Kuris buvo specialiai sukurtas tam, kad būtų maišomas su originalios tatuiruotės dažais ir juos užfiksuotų.  Tada formulė pavirsta tirštesne substancija, kurią oda lengvai išstumia, kartu su ja ištraukdama ir užsifiksavusius tatuiruotės dažus. Norint visiškai pašalinti tatuiruotę, paprastai reikia atlikti ne vieną procedūrą. Pasibaigus procedūrų kursui, oda per daugelį mėnesių grįš į savo natūralią būseną.

             Viktoras Hugo knygoje „Žmogus, kuris juokiasi“ rašė: “Bucca fissa usque ad aures, genzivis denudatis, nasoque murdridato, masca eris, et ridebis semper“ ...

                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė