Ištekėjus už kalinio pirminis etapas yra
pakankamai romantiškas tai yra sutuoktiniai susitinka pasimatymuose, jiems
ruošiasi, laukia kiekvieno susitikimo. Be abejo, ilgainiui, o tiksliau išblėsus
romantiškam laikotarpiui, tokioje santuokoje iškyla nemenkų keblumų, pakankamai
dažnai sutuoktinės yra įtraukiamos į nusikalstamą veiką. Tad kodėl moterys teka
už nuteistųjų? Tai nemenkai
intriguojantis tarpusavio santykių aspektas, į kurį vienareikšmiško atsakymo
nėra. Tad pamodeliuokime keletą dažniausiai pasitaikančių situacijų.
Kotryna paslaptingai šypsodama prie
širdies glaudė neseniai gautą laišką. Meilūs, jaudinantys žodžiai, įstabi, tarsi
garsiųjų meistrų paveikslai, rašysena. Kiekvienas
žodis, kiekvienas sakinys alsavo pačiais kilniausiais jausmais, rodės jog
kambaryje palengva plevena meilė, kuri švelniai apgaubia Kotryną. Ji dar ir dar
kartą skaitė laišką. Kartkartėmis sustodama ir svajingai šypsodamasi susimąstydavo:
tai atidus, padorus vyriškis ir visiškai nesvarbu, kad dabar sėdi kalėjime, jis
nekaltas, tiesiog neteisingai apkaltintas ir turįs išpirkti svetimas nuodėmes. Kotryna skrajodama padebesiais saviškiams
iškilmingai pranešė, jog išteka už Roberto, kelis kartus teisto recidyvisto. Nei tėvai, nei sesuo nesugebėjo jos atkalbėti
nuo šio beprotiško žingsnio, nes ji tikėjo Robertu ir jo laiškuose parašytais
žodžiais. Santuoka buvusi paprasta, be artimųjų, be fanfarų ir pompastikos.
Naivios
ir patiklios būname dėl to, kad labai dažnai kaliniai, kurie yra izoliuoti, turi
laiko, galimybių vienas su kitu pasitarti, nusirašyti, pasimokyti. Dėl to
įkalinti žmonės geba labai gražiai rašyti bei kalbėti. Tyrimų duomenimis yra
nustatyta, kad moterims vienas iš svarbiausių emocinių poreikių yra švelnumo ir
intymių pokalbių. Neretai moterys šių poreikių negali patenkinti, kai tuo tarpu
kaliniai rašo neįtikėtino grožio laiškus, turi laiko išklausyti, dalinasi savo
išgyvenimais, nori būti kažkam reikalingi. Dėl šių priežasčių emociniai
poreikiai moters ir įkalinimo įstaigoje esančio vyro sutampa, o tada pagaunamas
„kablys“. Beje, neretai moteris protu suvokia, kad tas žmogus galbūt nelabai tinkamas
sutuoktinis, ateitis su juo nėra šviesi, bet yra patenkinamas jos švelnumo
poreikis, kuris moteriai yra vienas iš svarbiausių. Dar vienas svarbus aspektas
– kaliniai, sakydami komplimentus, parodo moteriai, kad ji yra vertinga, graži,
nepakartojama, dažniausiai tai būna manipuliacijos, nors gali būti nuoširdūs
dalykai. Moteris jaučiasi vertinga, reikalinga ir tai savotiškai pririša prie
to žmogaus. Tada neklausoma proto balso, nes emociniai poreikiai yra gilesni ir
svarbesni.
Emilė buvo linksma, žavi, sėkmingą verslą
vystanti, šeimos nesukūrusi moteris. Ji paslapčia džiūgavo, jog artimiausi
žmonės nespaudžia sukurti šeimos. Nutilus trisdešimt penktojo gimtadienio
šurmuliui, Emilei mama priminė, jog jau seniai laikas ištekėti, susilaukti vaikų.
Ilgainiui Emilė vis dažniau išgirsdavo kartais kandžių, kartais pašaipiai
ironiškų užuominų apie tiksintį biologinį laikrodį ir būtinybę sukurti šeimą. Kiekvieną
kartą išgirdusi vystomą temą apie savo tuoktuves Emilė kaip pašėlusi
teisindavosi padorių vyrų stygiumi. Kol kartą galvoje šmėstelėjo kerštinga
mintis – artimiausi žmonės trokšta jos
vestuvių ir kiek įmanydami spaudžia. Norite vestuvių?! Vestuvės bus! Emilė ištekėjo. Jos
vyras – vis dar kalintis Andrius. Kuomet artimieji emocingai tikėjosi greitų
skyrybų, Emilė tarsi pasislėpė savo kriauklėje ir stoiškai laukė Andriaus
sugrįžtant iš įkalinimo įstaigos, po to ištvermingai kūrė šeimą, o kuomet
Andrius sėdo dar kartą – ir vėl jo laukė sugrįžtant iš įkalinimo įstaigos ir nė
neketino skirtis.
Šiuo atveju santuoka su kaliniu tarsi
savotiškas kerštas artimiausiems žmonėms. Be abejo, Emilės gyvenime buvo
svarbus, nors ji to neakcentavo, poreikis gimdyti, auginti vaikus, būti reikalinga. Santuokos puoselėjimas –
noras įrodyti savo teisumą aplinkiniams taip pat siekis parodyti, kad šioje
santuokoje ji jaučiasi gerai, nepaisant to, jog galbūt daugelis dalykų yra
sudėtingi ir nepriimtini, prieštaraujantys jos vertybėms. Be abejo, patiriant
spaudimą iš artimiausių žmonių svarbiu tampa ištekėjusios moters statusas, kad
tik niekas neragintų nedelsiant tekėti,
tada geriau bet koks vyras, nei likti vienai. Manau, jog Emilė desperatiškai
trokšta nepasiduoti, nes skyrybos – tai pralaimėjimas, kuris gali būti palydimas
artimųjų pamokslavimų, pavyzdžiui, mes sakėme, kad taip bus, bet tu nepaklausei;
kam tau reikėjo už kalinio tekėti. Kad to išvengtų ji stengiasi išlaikyti šeimą
nepaisant to, jog kenčia.
Palengva temo, saulės gaisas ryškiu raudoniu
nuspalvino vakarėjantį dangų. Marta ilgesingai ir liūdnai žvelgdama pro langą
dar ir dar kartą prisiminė jos šeimos gyvenimą sukrėtusią istoriją. Ir dabar,
žvelgdama į tolį, ji nežinojo kaip pasakyti vaikams, kad jų tėtis nuteistas ir kelerius
metus turės praleisti įkalinimo įstaigoje. Marta nežinojo kaip vaikams
paaiškinti kodėl jų tėtis nuteistas, baiminosi, jog mokykloje juos užgaulios,
neva jų tėvas žudikas. O juk Kęstas buvo puikus vyras ir tėvas, padorus ir
sąžiningas, tiesiog netyčia partrenkė staiga į gatvę išbėgusį žmogų. Už
tai buvo patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn ir pripažintas kaltu. Mintys Martos galvoje pašėlusiu tempu sukosi,
keitė viena kitą ir vėl sugrįždavo atgal. Širdį draskė abejonės, kaip bus kuomet
Kęstas sugrįš namo atlikęs bausmę, ar jis bus toks pats ar pasikeitęs? O kaip
vaikai? Kokiais žodžiais jiems apie tai pasakyti? O gal apskritai nieko
pernelyg daug neaiškinti?
Kalinys kaliniui nelygu – šis atvejis tai
puikiai iliustruoja. Marta neturėtų nuo vaikų slėpti, kad jų tėtis kalėjime, o turėtų
pasakyti kur jis yra, nes su vaikais reikia kalbėti tai yra aptarti, paaiškinti
kokia yra situacija ir kaip gali būti, be abejo, priklausomai nuo jų amžiaus
(nes vienaip reikia pasakyti penkiamečiui, o visai kitaip – penkiolikmečiui), užduodamų
klausimų, gebėjimo priimti informaciją. Pavyzdžiui, tėtis netyčia blogai
pasielgė ir yra tokios taisyklės, kad už tai jis turi atlikti bausmę. Bet dėl
to jūsų tėtis nėra visiškai blogas žmogus, jūs taip pat neesate blogi tačiau
nepaisant to iš jūsų mokykloje gali ir šaipytis, ir tyčiotis. Labai svarbus emocinis lygmuo, nes pakankamai
dažnai tokie vaikai tampa tarsi raupsuotieji – ugdymo įstaigose juos gali
užgaulioti, tyčiotis, jeigu taip atsitinka geriausia išeitis kreiptis pagalbos
į pedagogus ar draugus, kurie žino situaciją.
Vyras iš įkalinimo įstaigos neabejotinai
sugrįš pasikeitęs, nes ten susidurs su įvairiomis taisyklėmis, pamatys kitą
gyvenimo pusę, tačiau pasikeitimas gali įvykti nebūtinai tik blogąja prasme. Tačiau
šiuo atveju nereikėtų modeliuoti situacijų kaip bus kuomet sutuoktinis sugrįš
iš įkalinimo įstaigos. Kadangi galima lankyti uždarytą žmogų, jau apsilankymų
metu, bet likus iki išėjimo į laisvę keletui mėnesių, galima su juo aptarti
kaip gali būti kuomet jis sugrįš į namus. Nes neabejotinai buvimas uždarytam veikia
žmogaus psichiką, jis tampa piktesnis, irzlesnis, sugrįžus bus sunkiau prisitaikyti,
adaptuotis – šeima tai turėtų žinoti ir nestokoti kantrybės, o iškilus
problemoms – kalbėtis. Šioje situacijoje gali iškilti ir kitas klausimas –
galbūt geriau iš karto išsiskirti ir nelaukti kol sutuoktinis sugrįš iš
įkalinimo įstaigos. Vienareikšmio atsakymo negali būti, nes priimamą sprendimą
nulemia daugelis faktorių, kurie priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau tokie
sprendimai neturėtų būti impulsyvūs, pavyzdžiui, jeigu kalėjime – nepaisant
visko skiriuosi, o jeigu ne – gyvenu nors vyras smurtauja ir žemina.
Laisvėje poras dažniausiai suveda
likimo siųstas atsitiktinumas, tuo tarpu įkalinimo įstaigose iniciatyvos tenka
imtis patiems nuteistiesiems. Populiariausias susipažinimo būdas – laiškai.
Dailiosios lyties atstovių adresų parūpina draugai, esantys laisvėje.
Dažniausiai tokį patį laišką, jame pakeisdamas tik vardą, kalinys išsiunčia net
keliolikai būsimų kandidačių į jo širdį. Tokiame laiške įkalintasis apibūdina
save anaiptol ne savikritiškai, o taip, koks norėtų būti arba būsimoji
susirašinėjimų draugė pageidautų matyti. Nuteistieji labai greitai pajunta
jautriausias moters vietas, kuriomis, siekdami savo kėslų, meistriškai
naudojasi. Beje, nederėtų visiškai atmesti ir tradicinio santuokų sukūrimo
motyvo – meilės, nes pasitaiko atvejų, kuomet nuteistasis veda mylimąją
nuoširdžiai trokšdamas pradėti naują gyvenimą.
konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė
