Kodėl apkalbame kitus?

„Atsitiktiniai sutapimai dažnai mums pasirodo prasmingi, ir, jais remdamiesi, sukuriame kažką panašaus į tiesą. “ – Viktoras Hugo, „ Žmogus, kuris juokiasi“. Neretas iš mūsų, idant pasirodytų pranašesnis prieš kitus, kaip rašė didysis kūrėjas,  sukuria kažką panašaus į tiesą ir pateikia kaip pačius tikriausius faktus. Tai paliečia ne tik viešus įvykius, bet ir konkrečius žmones, jų jausmus ar išgyvenimus. Tad, apkalbos. Jų apibūdinimas pernelyg nežavi – tai kitą asmenį žeminančios kalbos, kurios skleidžiamos jam už nugaros. O polinkis kurti bei „nešioti“ gandus parodo apkalbinėtojo nesaugumo jausmą ir neurotiškumą, tokie žmonės dalindamiesi pletkais ieško pripažinimo.

    Skleidžiamos apkalbos tarsi veidrodis atspindi jų autorių – dažniausiai tokie žmonės jaučiasi nelaimingi, nuskriausti, įsitempę, nevisaverčiai. Tad apkalbos „puikus“ metodas pasijusti svarbiam ir reikšmingam. Dažniausiai apkalbame kai mums stinga informacijos, tada jos spragas užpildome savomis interpretacijomis ir spėlionėmis, o  sausus faktus padabiname savais emociniais vertinimais, kuriuos nulemia mūsų vidinės nuostatos.  Labai svarbus momentas yra savivertė, nes esant jos stygiui, apkalbomis stengiamės pakelti savo vertę. Beje, liežuvautojams stinga ne tik savivertės, bet ir savo gyvenimo, tada jį užpildo kitų gyvenimais. O paskalų turinys tobulai atspindi apkalbinėtoją.  Taip pat griebiamės liežuvavimo kaip žodinės agresijos, kai norime atsikeršyti, pavyzdžiui, mūsų neįvertinusiam viršininkui, nepatinkančiai kaimynei ar lūkesčių nepateisinusiam politikui.

Niekada...

Pasižadėjimas, kad „niekada neapkalbėsiu“ arba „niekada nesakysiu blogai“ galėtų būti, nors ir sunkiai įgyvendinama, siekiamybe. Visgi jeigu pasiduodame pagundai apkalbėti kitus, turėtume suvokti savo elgesį ir susitvardyti, nes toks „laisvalaikis“ nėra pats vertingiausias. Mėgėjai pikdžiugiškai paliežuvauti, regzti intrigas ilgainiui sulaukia atsako – praranda pasitikėjimą, kitų norą dalintis paslaptimis. Priešnuodis paskaloms galėtų būti ne teiginys, kad „niekada neapkalbėsiu“, nes greičiausiai vis tiek apkalbinėsime, o pastangos kaip galima dažniau išlikti sąžiningu ir neapkalbėti už  nugaros, o sakyti į akis tai ką galvoji. Be abejo, ne visos apkalbos yra piktos ir bloga linkinčios. Kartais tai būna tiesiog geranoriškas pasidalinimas įvykiais iš draugų ar giminaičių gyvenimo. Beje, dar viena įdomi detalė – buvo atlikti tyrimai įrodantys, kad moterys, kurios truputėlį ir nepiktai paliežuvauja gerokai rečiau serga depresija.

Pasekmės

Apkalbos iškreipia realybę ir taiko į mūsų vidinį „aš“ , o išgirdus neteisingus, šokiruojančius gandus apie save patiriame didžiulį stresą, baimę, paniką. Paskalos stipriai gali pakenkti sutuoktinių santykiams, ypatingai kada jie nėra patys geriausi. Puikiausias to pavyzdys mano mielos draugės Ingos šeiminių santykių krizės ir „malonių“ apkalbų derinys. Inga su Andriumi keletą savaičių svaidėsi žaibais ir pykosi kaip žvėrys, rodėsi blogiau jau nebegali būti, bet pasirodė, kad gali. Eilinio barnio metu Andrius tėškė: „ Tu turi kitą. Man pasakojo, jog matė tave su verslininku X maloniai leidžiančią laiką restorane, po to abu nuėjote į netoliese esantį viešbutį ir viename trečiojo aukšto kambarių praleidote keletą valandų.“ Inga buvo šokiruota, nes nieko nežinojo apie savo „meilužį“ ir su juo „sukamą“ romaną. Bandė įrodyti, kad tai elementariausios paskalos, tačiau veltui. Andrius šventai tikėjo gandais ir norėdamas atsikeršyti susirado meilužę, kuri ilgainiui tapo jo teisėta žmona.

         Tuo tarpu įmonėje paskleistos paskalos dažniausiai trukdo sėkmingam ir darniam darbui. Pavyzdžiui, įvyko įmonės akcininkų ir vadovybės posėdis, kuriam pasibaigus darbuotojai nebuvo informuoti apie priimtus strateginius sprendimus ir įmonės ateitį. Nežinomybė pakursto interpretuoti savaip ir darbuotojai bando situaciją dėlioti iš nugirstų nuotrupų arba savo nuomonės. Vilnijantį gandą beveik kiekvienas dirbantysis „papuošia“ bent menka dalele savos tiesos. Rezultate, pasklidusios kalbos gali byloti, kad įmonė bankrutuoja. Tad vadovams reikėtų pasidomėti iš kur kyla paskalos, kas nešioja tokius gandus, kokios informacijos stinga. Šiuo atveju pakeisti situaciją galima suteikiant trūkstamos informacijos. Tad nuolatinė gera komunikacija gali padėti ir įmonėje, ir šeimoje.

Kaip sėkmingai įveikti paskalas?

 Apkalbos būtų beveik nekenksmingos, jeigu mums dėl jų neskaudėtų.  O šią situaciją išgyventi gali padėti keletas visai patrauklių minčių: visų pirma prisiminkime, kad jautriausiai į bet kokius gandus reaguojame patys, o ne aplinkiniai. Nes pastarieji turi ne mažiau rūpesčių, nei mes. Aiškintis su gandonešiu prasminga vieninteliu atveju, – jeigu išties įvyko apmaudus nesusikalbėjimas, ir dėl to pasklido netiksli informacija. Visais kitais atvejais, geriausia išeitis – išlaikyti ramybę, nereaguoti, užsiimti sau svarbiais dalykais ir… pralaukti savaitę. Nes dažniausiai tiek „išgyvena“ tik patys gajausi gandai. Priešingu atveju, pokalbis su apkalbinėtoju virs emocijų lavina, po kurios, beje, tikėtina ir nauja apkalbų doze.

                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė