Temperamentas – koks jis?

     

      Šį straipsnį norėčiau pradėti štai nuo ko: temperamentas esąs įgimtų, pastovių psichinių savybių kompleksas, kuris nekinta viso mūsų gyvenimo metu.

      Mes visada trokštame kuo geriau vieni kitus pažinti, taip yra nūdien, taip buvo prieš tūkstančius metų. Tad anuomet vienas garsiausių gydytojų Hipokratas, idant žmonės vieni kitus geriau suprastų, sukūrė temperamentų teoriją, kurioje teigiama, kad žmogaus organizme vyrauja tam tikri skysčiai ir nuo pastarųjų vyravimo priklauso žmogaus temperamentas, kurio skiriama keturi tipai: sangviniškasis, choleriškasis, flegmatiškasis, melancholiškasis. Pastarąjam priskiriama juodoji tulžis, sangvinikui – kraujas, cholerikui – geltonoji tulžis, flegmatikui – gleivės.  Tuokart  garsiojo Hipokrato temperamentams priskirtus skysčius palikime ramybėje ir atlikime testą, kuris atskleis koks gi mūsų temperamentas. Taigi, pradėkime. Iš keturių teste siūlomų variantų išsirinkite vieną, kuris jums labiausiai tinka:

1)
a) judrus, smulkmeniškas, bruzgus,
b) linksmas, džiugus,
c) ramus, šaltakraujiškas,
d) kuklus;

2)
a) ūmus žmogus, aršus,
b) energingas, dalykiškas,
c) šalininkas, išrankus
d) pasimetate naujoje vietoje;

3)
a) neištvermingas,
b) nepabaigiate darbus iki galo,
c) atsargus, giliamintis,
d) sunkiai kontaktuojate su naujais žmonėmis;

4)
a) tiesiai riežiate tiesa į akis,
b) kartai pervertinate save,
c) mokate laukti,
d) nepasitikite savo jėgomis;

5)
a) ryžtingas, iniciatyvus,
b) greitai išmokstat naujus dalykus,
c) tylus, nemėgstate daug kalbėti,
d) lengvai pernešate vienatvę;

6)
a) užsispyrę,
b) nepastovus,

c) rami kalba su pauzėmis,
d) jaučiate labai prislėgtas kai kažkas nepavyksta;


7)
a) išradingas ginčuose,
b) lengvai pergyvenate nesėkmes,
c) kantrus,
d) būti pačiam su savim;

8)
a) rizikingi,
b) lengvai adaptuojatės,
c) visada baigiate pradėtus darbus,
d) greitai pavargstate;

9)
a) dirbate iš pradžiu grebiate darbus, paskui nusiraminate,
b) su entuziazmu imate daryti savo reikalus,
c) nešvaistote savo jėgų,
d) tyliai kalbate, kalbėdami dažnai pritildote balsą;

10)
a) nekerštingi,
b) jeigu kažkas jau Jūsų nebedomina, greitai tai pamirštate,
c) griežtai laikotės dienos arba darbo grafiko,
d) nevališkai prisitaikote prie pašnekovo charakterio;

11)
a) Jūsų kalba greita, aistringa, intonacija kinta,
b) lengvai galite persijungti iš vieno darbo į kita,
c) lengvai susilaikote,
d) jausmingi iki ašarų;

12)
a) nestabilus ir agresyvus,
b) nekenčiate kasdienybės,
c) mažai reaguojate į pastabas,
d) keliate per didelius reikalavimus sau ir kitiems;

13)
a) kartai galite agresyviai kabinietis prie kitų,
b) komunikabilus,
c) nepiktybiški, ignoruojate įžeidimus skirti Jums,
d) nepasitikite kitais

14)
a) nekenčiate esant trūkumams,
b) Jus ištvermingas ir darbštus,
c) laikotės tų pačių interesų,
d) labai jautrus;

15)
a) Jūsų mimika yra išraiškinga,
b) Jūsų kalba yra garsi, greita, tiksli. Kalbant labai gestikuliuojate,
c) sunkiai pereinate nuo vieno darbo prie kito,
d) labai lengvai įžeist;

16)
a) mokate greitai imtis veiksmo
b) nepanikuojate naujoje, sunkioje situacijoje,
c) lygus su visais,
d) uždari ir nebendraujantis;

17)
a) visada siekiate naujovių,
b) visada geros nuotaikos,
c) mėgstate tvarką visur,
d) neaktyvus

18)
a) judesiai steigus,
b) greitai užmiegate ir lengvai keliatės,
c) sunkiai priprantate prie naujos aplinkos,
d) darote viską, ką Jums sako;

19)
a) per greitai priimate sprendimus,
b) jai turite tikslą, stengiatės jį pasiekti bet kokia kaina,
c) nejudrus,
d) norite kad kiti Jus guostų;

20)
a) dažna nuotaikos kaita,
b) mokate nukrypti nuo temos,
c) kantrus,
d) labai jautriai reaguojate į komentarus apie Jus.


   Dabar įdomioji dalis – suskaičiuokime kiek kartų išsirinkome variantą „a“,  „b“, „c“ bei  „d“ ir kiekvieną sumą padauginkime iš 5. Pavyzdžiui: variantas „a“ 6 kartus x 5 = 30, variantas „b“ 3 kartus x 5 = 15, variantas „c“ 10 kartų x 5 = 50, variantas „d“ 1 kartas x 5 = 5. Taip mes išreiškiame rezultatus procentais ir sužinome kiek kiekvienas temperamento tipas užima procentų mūsų asmenybėje. O keturios raidelės teste reiškia: A – cholerikas, B – sangvinikas,
C – flegmatikas, D – melancholikas.

    
Cholerikas. Jis labai jautrus, impulsyvus. Jam būdingi staigūs, aštrūs judesiai, jėga, jo emocijos išreiškiamos labai aiškiai. Cholerikas yra nestabilus. Įsijautęs į naują veiklą, jis veikia iš visų jėgų, sekindamas save daugiau, negu reikia. Jis domisi visuomenine veikla, rodo iniciatyvą, energingas, principingas. Jei cholerikas neskiria laiko savo dvasiniam gyvenimui, jis tampa irzliu, dirgliu, greit užsiplieskiančiu, nepajėgiančiu savęs kontroliuoti.

Sangvinikas. Greitai prisitaiko prie naujų sąlygų. Su žmonėmis labai greit randa bendrą kalbą, moka ir nori bendrauti. Jausmai kyla greit, taip pat greitai jie kinta. Emociniai išgyvenimai – negilūs. Sangviniko mimika labai išraiškinga. Jis nenustygsta vietoje, jam nuolatos reikia naujų įspūdžių. Nelabai save kontroliuoja, nemoka dirbti sistemingai, neturi grafiko pagal kurį gyvena. Jis negali dirbti darbo, reikalaujančio ilgai sėdėti vienoje vietoje, kuriame yra nuolatinė įtampa, kur reikalingas susikaupimas.

Flegmatikas. Charakterizuojamas žemu aktyvumo lygiu, pastovumu. Jo judesiai lėti ir ramūs, mimika bei kalba – taip pat. Jo jausmai yra gilūs. Užsispyręs ir kryptingas, jis retai nesusivaldo, nelinkęs reikšti emocijų, nelinkęs į afektus. Gerai suplanuoja savo jėgas ir visada užbaigia pradėtą darbą iki galo. Savo jėgas linkęs tausoti, be reikalo jų nešvaisto. Vienose situacijose flegmatiko savybės gali būti teigiamos – ištvermė, pastovumas, minčių bei jausmų gilumas, o kitose situacijose šios savybės gali pasirodyti neigiamomis – vangumas, tingėjimas, emocionalumo stygius.

Melancholikas. Jo reakcija dažniausiai neatitinka dirgiklio stiprumo. Jam sunku ilgai išbūti susikaupusiam. Stiprus poveikis melancholikui dažniausiai sukelia reakciją, kurią galima pavadinti „nuleido rankas“. Jam būdinga santūri ir prislopinta kalba, drovumas, neryžtingumas. Normaliose sąlygose melancholikas – gilus žmogus, gali būti geras darbuotojas. Jei sąlygos nepalankios, melancholikas gali virsti baikščiu, nerimastingu, greitai pažeidžiamu žmogumi.
      

Santykių ilgaamžiškumas. Kaip tai įgyvendinti?

      Geri tarpusavio santykiai užtikrina laimingą gyvenimą poroje, o kad jie tokie būtų prireikia tam tikrų pastangų. Kartais jos esti didesnės, kartais – mažesnės. Ir visais atvejais verta šiek tiek „padirbėti“, kad santykiai  su mylimu žmogumi būtų visaverčiai. Beje, nereikėtų pamiršti, jog poroje ne vienas iš partnerių (dažniausiai tai esti  moteris) turėtų dėti pastangas ir tobulinti tarpusavio santykius, tai daryti reikia abiems. Priešingu atveju – visas darbas tebus nieko vertas.  Na, o dabar žadėtasis santykių ilgaamžiškumo receptas. Pabandykite ir maloniai nustebsite.

     Ši trijų dienų užduotis parodo, kad rašymas apie santykius duoda fizinę bei psichologinę naudą ir padeda stiprinti santykių ilgaamžiškumą. Taigi:

1 diena

     Skirkite 10 minučių giliausiems jausmams, sukeltiems dabartinių meilės santykių, aprašyti. Laisvai patyrinėkite savo jausmus ir mintis.

2 diena

    Pagalvokite apie porą, kurios meilės santykiai yra kuo nors prastesni už jūsiškius. Įvardinkite tris svarbias priežastis, kodėl jūsų santykiai yra geresni negu jų:

1..............................................................

2..............................................................

3..............................................................

3 diena

    Įvardinkite vieną svarbią savo partnerio teigiamą savybę ir parašykite, kodėl ta savybė tiek daug jums reiškia.

  Dabar užrašykite partnerio savybę, kurią laikote jo trūkumu (pvz.: charakterio, įpročio ar elgesio bruožą). Tuomet pasvarstykite, kaip reikėtų į jį reaguoti, kad atrodytų nebeerzinantis, o netgi mielas. 

Verianti baimė

       Statistika rodo, jog pakankamai nemažą mūsų visuomenės dalį kamuoja panikos priepuoliai. Tai nulemia atrodytų tokios paprastos, bet labai svarbios priežastys –  šiandieniniame laike visi mes turime būti stiprūs, besišypsantys, sėkmingi, negalime leisti sau parodyti savo silpnumo ir išgyvenimų... 

Pojūčiai priepuolio metu

      Panikos atakos arba priepuolio metu žmogus patiria daugybę ypač nemalonių simptomų, kurie skirstomi į psichologinius ir fizinius.

      Fiziniai simptomai nemalonūs ir gąsdinantys, pavyzdžiui, silpnumo, kūno drebėjimo jausmas, raumenų tonuso pakitimai tai yra kojos tampa tarsi vatinės ir žmogus negali tvirtai stovėti, turi prisėsti, jeigu eina – sustoti.  Kamuoja galvos svaigimas, prakaitavmas, drebulys, odos pašiurpimas, galūnių dilgčiojimas, įvairiausi nemalonūs pojūčiai širdies plote, oro trūkumas, dusulys. Taip pat vadinamasis nepraryto kąsnio jausmas kakle, nemalonūs pojūčiai žarnyne ar skrandyje, vis didėjantis silpnumas, šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas.

    Psichologiniai simptomai, kurie visuomet lydi panikos priepuolį, irgi ypač nemalonūs – stiprus ir vis augantis nerimo, įtampos jausmas, kuris pasiekia pačią viršūnę priepuolio metu, o priepuoliui rimstant, pamažu silpnėja. Taip pat baimė, pavyzdžiui, nualpti, prarasti sąmonę ar savitvardą, išprotėti, bijomasi susirgti onkologine ar psichine liga.   

      Dažnai prieš panikos priepuolį kankina vienišumo ir savigraužos jausmai tai yra suvokimas, kad su visomis užgriuvusiomis gyvenimo problemomis teks tvarkytis pačiam, o tai rodos nepakeliamai sunku. 

      Panikos priepuolis nėra vienkartinis atvejis, šios nemalonios būsenos kartojasi – gali užklupti kartą per mėnesį,  du – tris kartus per savaitę ar pora kartų per dieną. Jeigu panikos priepuoliai atsirado, be abejo, sunku tai pripažinti, tačiau jie nepraeis savaime, o kuomet nesikreipiama pagalbos šie priepuoliai sunkėja, tampa gerokai dažnesni.    

Kas sukelia atakas?

   Priežastys nulemiančios panikos priepuolių atsiradimą dažniausiai esti labai įvairios ir kiekvienu atveju specialistas aiškinasi konkrečiai. Visgi bendros tendencijos byloja, jog panikos priepuolius sukelia ypač stiprūs emociniai išgyvenimai, pavyzdžiui, įtempti santykiai šeimoje ar darbe. Beje, vis dažniau nūdien panikos priepuolius patiria jauni, išsilavinę, aktyvūs, veiklūs, karjeros siekiantys žmonės, daugelis jų slapta trokšta visuomet pirmauti ir dėl to sutinka mokėti tikrai aukštą kainą: paaukoti ir poilsį, ir asmeninį gyvenimą, ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Rizikos grupei sirgti panikos priepuoliais priskiriami ir tie, kurie patiria nuolatinį  pervargimą ar „perdegimą“ tai gali būti ir verslo žmonės, ir jaunos mamos, ir studentai, ir bedarbiai. 

  Nuo tokio gyvenimo būdo mūsų organizmas savotiškai ginasi – panikos priepuolis tam tikras kompromisinis variantas, nes pažvelgti į tikrąją priežastį yra pernelyg sunku. Be abejo, žmogus susirūpina savo sveikata, bet fizine, nes dažniausiai nesupranta, kad jį ištiko panikos priepuolis ir skuba pas bendrosios praktikos gydytoją. Tuo tarpu dvasinė sveikata tarsi pamirštama. Ištikus panikos priepuoliui, pastarasis gali trukti 10-20 minučių arba iki pusvalandžio, bet ne ilgiau. Jeigu priepuolis užtrunka ilgiau, tai gali būti ne panikos ataka, o kitos sveikatos problemos. Nepaisant neilgos trukmės, priepuoliai yra labai nemalonūs, gąsdinantys ir išvarginantys. Dėl to atsiranda vadinamoji antrinė, jau paties priepuolio ir jo pasekmių baimė, patenkama tarsi į užburtą  ydingų minčių ratą: priepuolio laukimo baimė, augantis nerimas, priepuolis – dar didesnė priepuolio laukimo baimė. Tai įtraukia tarsi niekada nesibaigiančių nemalonumų grandinė, kuri nemenkai gali pekenkti gyvenimo kokybei, pavyzdžiui, tampama užsisklendusiu, vengiama tam tikrų situacijų, mintys nuolatos sukasi apie priepuolį, prieš kelionę dažniausiai pasidomima ar toli, nuo palnuojamos apsistoti vietos, yra gydymo įstaiga. Nerimą didina ir tai, kad panikos priepuoliai užklumpa anksčiau nebūdingose situacijose, priepuolių neįmanoma numatyti iš anksto. 

Diagnozavimo subtilumas

     Panikos priepuolio diagnozės nustatymas nėra sudėtingas, tačiau tai užtrunka tam tikrą laiko tarpą. O jam nustatyti yra taikomas vadinamasis atmetimo metodas. Jeigu priepuolis įvyko pirmą kartą, ir jo metu labiausiai kamuoja nemalonūs kūno pojūčiai yra atliekami visi reikiami tyrimai. Įsitikinus, kad šiuos fizinius simptomus, sukėlė ne fizinis negalavimas labai didelė tikimybė, jog tai panikos priepuolis. Tuomet būtina psichologo ar psichoterapeuto pagalba.  

    Jeigu labiau kamuoja psichiniai simptomai, pavyzdžiui, baimė, įtampa, nerimas, bejėgiškumas ir kiti nemalonūs simptomai galima iš karto kreiptis pas psichoterapeutą ar psichologą. Beje, panikos priepuoliui diagnozuoti  reikalingi ne tik anksčiau paminėti simptomai, bet ir kiti simptomai, pavyzdžiui, priepuoliai turi kartotis bent 1 mėnesį laiko ir įtakoti elgesio pasikeitimus taip pat turi būti nuolatinis susirūpinimas priepuolio pasekmėmis bei priepuolio laukimo baimė.

Būdai pasveikti

      Panikos arba nerimo priepuolių pirmo pasirinkimo gydymas yra psichoterapija tai yra pokalbių terapija, nes sergančiąjam yra reikalingas specialistas, kuris padėtų jam išgyventi  tuos dalykus, kuriuos savarankiškai išgyventi yra pernelyg sunku. Tai yra su specialisto pagalba užslopintos emocijos, kūno pojūčiai „išverčiami“ į žodžius. Pokalbių terapijos metu specialisto pagalba galima labiau pasitikėti savimi, atrasti jėgų išsiaiškinti kas iš tiesų vyksta, kas yra tikroji priežastis sukelianti paniką bei įveikti savo nerimą. Baigus psichoterapijos gydymo kursą panikos priepuoliai išnyksta ir daugiau nebeužklumpa. Kita vertus, jeigu pasirenkamas gydymas tik vaistais, nutraukus jų vartojimą, išlieka rizika, jog panikos priepuoliai kartosis. Beje, taip pat yra atvejų kuomet gydant nerimo priepuolius gali būti skiriami ir vaistai, ir psichoterapija.  Gydymas yra parenkamas kiekvienam individualiai. Tuo tarpu negydomi nerimo priepuoliai tampa vis dažnesni, apima vis naujas gyvenimo sritis, gali išsivystyti ir kiti psichikos sutrikimai. Beje, patiriantis panikos priepuolį žmogus turėtų žinoti labai svarbų dalyką – nors priepuolio metu jaučiamasi ypač nemaloniai, būna baisu, tačiau dėl to jis niekuomet neišprotės, nepraras sąmonės ir nenumirs.

          „Jis ją užkalbino, ji nieko negirdėjo – išbėgo atgal ir gyvai ėmė kopti laiptais aukštyn uždususi, apkvaišusi, kaip girta, laikydama rankoje tą baisų, tarp pirštų brazdantį popieriaus lapą kaip skardos gabalą. Trečiąjame aukšte ji sustojo prie uždarų pastogės durų. ... Bet juo ji stengėsi susikaupti, juo mintys labiau kriko. ... Ir koks širdies plakimas: paširdžius tarytum taranas daužė, smūgiai tolydžio dažnėjo ir trenkė nelygiais tarpais. Ji žvilgčiojo aplinkui geisdama, kad viskas nueitų skradžiai žemės.“.  Šios Gustave Flaubert romano  „Madam Bovari“ eilutės nors ir parašytos XIX amžiuje, tačiau, kaip bebūtų keista, fenomenaliai atspindi šiandieninę visuomenę užklumpančias nerimo atakas. O galbūt, kad jų išvengtume tereikia labai paprastų dalykų: užsiimti mėgstama veikla, nuoširdžiai pasikalbėti su draugais, artimaisiais, kita linkme  nukreipti mintis, tinkamai pailsėti. O galbūt tereikia tik nusišypsoti, tereikia lengvumo. Pabandykite ir nustebsite.      

Konsultavo Vilniaus psichoterapijos centro psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė

Humoras nieko nekainuoja, bet gali daug

Kartais, norint pagerinti tarpusavio santykius, mums tereikia nusišypsoti, geranoriškai pajuokauti. Specialistai sako, jog humoras vienas universaliausių bendravimo būdų, kuris visose pasaulio tautose suvokiamas vienodai.

    Kaip galime kalbėti apie humorą, kai aplinkui tiek daug visko negatyvaus? – paklausite Jūs. O kodėl gi ne? – sukirba atsakymas. Nes būtent humoro jausmas apibūdinamas kaip gebėjimas pastebėti ir šviesesnę reiškinių pusę bei emociškai į tai reaguoti. Išties humoras, gerąja prasme, gali būti stebėtinai paveikus. Tai parodo šis, mano geros bičiulės, vadovaujamo skyriaus rytinio susirinkimo paveikslas. Tąkart darbo susirinkime kaito aistros, nepagailėta aštrių žodžių, o įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Akvilė negalėjo pakęsti tokių situacijų, o kadangi ji buvo „alergiška“ pykčiams ir barniams, stengdavosi tokias situacijas išsukti kiek galima „maloniau“. Akvilė įvaldė humoro galią ir žinoma, stengdavosi niekada nesityčioti, nesišaipyti, bet neužgauliai su nemenka doze humoro pastebėti tam tikrus dalykus, situacijas ar savo reakciją. Jos pastebėjimai sukeldavo šypseną kolegoms, tai fenomenaliai padedavo spręsti nesusikalbėjimus darbe. „Buvau priversta išmokti kartais pasitelkti humorą, kad „nugesinčiau“ nepagrįstas aistras ar kvailą užsispyrimą darbe“ – dažnai sakydavo Akvilė. Ji tapo tarsi savotišku laidininku gebančiu išspręsti įtemptas ar net konfliktines situacijas.

    Štai ir kuo puikiausias pavyzdys parodantis, jog humoras padeda geriau ir efektyviau spręsti iškilusius sunkumus.

           Žmogaus gebėjimas keblumus „sutvarkyti“ humoro pagalba parodo tokio žmogaus lankstumą, jautrumą kitiems, pastabumą, gebėjimą pasinaudoti kažkokiais netikėtais sugretinimais. Humoras išties labai veiksmingas, bet jis neturėtų būti pašiepiantis, nes tai gali būti ir juokinga, ir žiauru tuo pačiu metu. Tad kiekvienas turėtume gebėti, atsižvelgiant į kitų žmonių jausmus ir galimybę „pakelti“ humorą, papokštauti taip, kad visiems būtų juokinga ir nė vienas nesijaustų pažemintas ir įžeistas. Išties, gerą humoro jausmą pakankamai sunku apibūdinti vienareikšmiškai, nes jis priklauso tiek nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, tiek nuo mus supančios kultūrinės aplinkos. Tačiau juokauti linkusius žmones sieja ir keletas bendrų savybių, pavyzdžiui, mąstymo lankstumas, puikus kalbos įvaldymas, jautrumas kito žmogaus savybėms.

Humoro įtaka mums

Yra sakoma, jog juokas prailgina gyvenimą. Yra sakoma, kad jei galime juoktis, dar ne viskas prarasta. Yra sakoma, kad humoras, šypsena mums suteikia gyvenimo lengvumo. Ar žmogus turi humoro jausmą ar ne, galima spręsti pagal tai, kaip  jis supranta pajuokavimus ar „pagauna“ situacijos komiškumą, ar geba pasijuokti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs, ar supranta skirtumą „juokinga/nejuokinga“, kuris, be abejo, priklauso nuo konteksto. Beje, humoro jausmo stoka rodo nepakankamą intelektualinį žmogaus vystymąsi, pavyzdžiui, nesuvokiamas žodžių žaismas.

      Svarstant apie humoro įtaką mūsų gyvenimui nederėtų pamiršti ir to, jog humoras yra skirstomas į juodą, absurdo, klasikinį. Nepaisant to kokio žanro humoras esti, kai yra peržengiama tam tikra riba, už kurios jau būna skaudu, jaučiamės pažeminti, išjuokti – tai prastas humoras. O kuomet pasišaipoma draugiškai, subtiliai, gražiai – tai yra sveika, juokaujant visada reikėtų pajausti kito žmogaus reakcijas. Humoro privalumas slypi ir tame, kad jo dėka į įprastus kasdienybės dalykus ir reiškinius galime pažvelgti kiek kitomis akimis. Juokavimo logikos supratimas ir priėmimas leidžia atsiplėšti nuo mąstymo stereotipų, suteikia galimybę įvertinti turimą patirtį bei žinias iš kitos perspektyvos. Galų gale pats humoro jausmas – nuostabus jausmas.

         Kita vertus – juokiantis mobilizuojasi įvairios organizmo sistemos, stiprėja imuninė sistema, siunčiami signalai į smegenis, tada pasijaučiame kur kas geriau. Tiesa, jeigu sergama klinikine depresija – juokas ar humoras nepadės, nes šiuo atveju reikalinga kvalifikuoto specialisto pagalba. Tačiau kai jaučiamės „prispausti“ gyvenimo neretai reikia priversti save pasižiūrėti mėgiamą komediją ar spektaklį – humoras atlieka iškrovos funkciją ir emocinė įtampa, kuri kaupėsi, su juoku pašalinama. Humoras –  iškrova, palengvinanti gyvenimą. Nūdien gera nuotaika įvardijama kaip viena svarbiausių puikios psichinės sveikatos sąlygų.  

Kokį humoro jausmą turėsime

Kaip vystysis kiekvieno iš mūsų humoro jausmas priklauso nuo aplinkos, kultūros kurioje augame, koks humoro jausmas buvo būdingas mūsų tėvams, pavyzdžiui, jeigu šeimoje buvo suprantamas tik primityvus humoras arba suprantamas humoras tarp eilučių, „pagaunamos“ subtilios frazės, žaidimai žodžiais – didelė tikimybė, kad tokį humoro jausmą turėsime ir mes. Be to labai svarbus kiekvieno iš mūsų išsilavinimas, intelektas, kurio konstrukcinė dalis yra įgimta, o žodinė intelekto dalis vystoma kai mokomės, skaitome, atliekame tam tikras žodines užduotis, tada gebame „pagauti“ žodžių dviprasmybę, suprantame tarp eilučių –  ugdomas humoro jausmo suvokimas, kuris esti įvairiapusiškas. Beje, humoro reikšmę pabrėžė ir kai kurie asmenybės teorijų kūrėjai, priskyrę šią savybę brandžios asmenybės bruožams. Jos dėka net sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis galime įžvelgti teigiamų dalykų, kurie sustiprins mūsų gyvybines jėgas. Be to, sveikai iš savęs pasijuokti gali tik tas žmogus, kuris pakankamai pažįsta tiek save, tiek supantį pasaulį.

   Paprastai mes mėgstame tuos žmones, kurie turi gerą humoro jausmą. Jo šeimininkai lengvai tampa bet kurios draugijos siela, nes savo žodžiais geba išsklaidyti tvyrančią įtampą, nuobodulį bei kitus bendravimui trukdančius dalykus. Nuoširdžiai besišypsantis žmogus mums siejasi su teigiamais jausmais, tada ir patys tampame geranoriškesni, atsipalaiduojame.

Geras humoras – neužgaulus

    Jeigu pasišaipymas draugiškas, nepiktas tai nėra išimtinai blogas dalykas. Be abejo, tarp humoro ir pasišaipymo labai slidi riba. Kiekvienas juokaudamas matome kito žmogaus reakcijas – kaip jis nusimena, įsižeidžia, išgyvena, supyksta –  tai yra to konkretaus žmogaus vadinamosios ribos, kurias peržengus humoras tampa žeminantis ir žeidžiantis. Jeigu mūsų humoras įžeidė kitą žmogų, susidariusią nepatogią situaciją galime pataisyti atsiprašydami ir pasikalbėdami. Kartais humoras savotiškai patikrina ar galime su kitu žmogumi būti draugai, bendražygiai, pažystami. Jeigu humoras nesutampa, mums yra nesuprantamas arba per lėkštas, su tokiais žmonėmis bendraujame kuo mažiau, pavyzdžiui, tik dalykinėje plotmėje. Sutampantis humoro supratimas, kaip niekas kitas, gerokai greičiau suartina žmones, tada pajuntamas sielos dvynys, kuriam juokinga tai, kas ir mums juokinga.          

 Šį straipsnį pritiktų pabaigti, leisiu sau įvardinti, gero humoro pavyzdžiu. Greičiausiai visi pamenate klasika tapusią komediją, o gal tiksliau būtų tragikomediją, „Likimo ironija arba po pirties“ tai puikus kūrinys apie santykius tarp lyčių ir juokingas situacijas į kurias patenka šio filmo herojai. Juokas juoku, bet tuo pačiu žiūrint šį filmą reikia  „pagauti“ subtilias frazes ir žaidimą žodžiais – vien ko vertas nepamirštamasis Ipolito monologas...

                                    Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė