Darbe dažniausiai praleidžiame didesniąją savo aktyvaus laiko dalį, o namams jo lieka gerokai mažiau. Tad didesnę dieninio laiko dalį mes bendraujame su kitais žmonėmis darbo reikalais, tad visiškai nenuostabu, jog beveik visada šalia mūsų yra piešingos lyties atstovų, kuriems galime jausti įvairius jausmus – antipatiją, simpatiją ar abejingumą. Bendradarbius gali sieti draugystė, bendras verslas, kriminaliniai interesai ar meilės ryšiai. Būtent meilės ryšių tarp bendradarbių priežastis ir pasekmes apžvelgsime kiek išsamiau. Prieš keletą metų man teko dirbti pakankamai nemažame kūrybiškų žmonių kolektyve, kuriame darbo valandos nenormuotos, visi kiek pašėlę ir avantiūristai. Senąją darbovietę prisimiau dėl šio straipsnio temos. Tuokart tarp dviejų kolegų užsimezgęs tarnybinis romanas paliko nemenkus randus jų gyvenimuose.
Gabrielius vis niekaip negalėjo atitraukti akių nuo žavios kolegės Lauros. Ji kaskartėmis pasvajodavo apie Gabrielių. Jis mielai ir labai dažnai darbe bendravo su Laura. Ji maloniai šypsojosi ir meistriškai užtęsdavo pokalbį su Gabrieliumi. Jis kvietė vakarienės. Ji sutiko. Atsirado dingsčių dirbti gerokai ilgiau nei reikėjo. Jis – pasiutusiai geidė jos. Ji moteriškai viliojo. Vieno darbo vakarėlio metu Gabrielius pasidavė aistrai. Laura taip pat. Taip judviejų žaismingas flirtas virto tarnybiniu romanu. Kadangi abu turėjo šeimas teko pasitelkti fantaziją. Užmezgus tarnybinį romaną Gabrielius kaip niekada dažnai „vykdavo į darbo komandiruotes“ tuo tarpu Laura „lankė dailės pamokas“ – tai pasiteisinimai antrosioms pusėms, idant joms nekiltų net ir menkiausių įtarimų. Pradžioje slaptas tarnybinis romanas ilgainiui tapo viešu kolegoms. Darbe pasklido kuždesiai. Gabrielių ir Laurą judviejų aistra traukė vis gilyn. Šios istorijos herojų išgyvenamą svaigulį tiksliausiai galėtų apibūdinti Frederic Beigbeder romano eilutės: “Negalite atsipeikėti nuo minties, kaip smarkiai esate įsimylėjęs. Kiekiena diena atplukdo savo stebuklų krovinį. Dar niekas Žemėje nėra patyręs tokio malonumo.“ Bet vienos dienos popietė buvusi lemtinga. Tuokart Laura ir Gabrielius pakankamai nuošalios sodybos terasoje mėgavosi vaiskia saule, fantastiška gamta, tyvuliuojančiu ežeru ir vienas kitu. Tačiau tai pastebėjusi akyla akis nesibodėjo pranešti karštas naujienas Gabrieliaus sutuoktinei. Namuose kilo audringas konfliktas. Romanas nutrūko. Laura pakeitė darbą. Gabrielius liko vienas.
Priežastys
Tarnybinis romanas – dažniausiai tai jausmai tarp vedusių žmonių, kuriems kažko stinga šeimose. Jeigu pažvelgtume plačiau – kiekvienas iš mūsų turime emocinių poreikių, pavyzdžiui, švelnumo, lytinio pasitenkinimo, pokalbių, sąžiningumo, finansinio saugumo, patrauklumo, atvirumo, nuoširdumo. Tikimės, jog šie poreikiai bus patenkinti šeimoje, be abejo, santykių pradžioje dažniausiai taip ir būna, bet ilgainiui žmonės vienas kitam kiek pabosta, į tarpusavio santykius įsivelia rutina, pasikeičia tam tikros situacijos. Ir jeigu darbe atsiranda kolega, kuris pradeda mumis domėtis, žavėtis arba teiraujasi kaip gyvename ir jam išties rūpi mūsų atsakymas, simpatizuojantis kolega rodo mums švelnumą, o mes jam, nes jaučiame seksualinį potraukį šiam žmogui. Tada tampame vis artimesni, nes yra patenkinami mūsų emociniai poreikiai, kurių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nepatenkiname šeimoje. Šis variantas yra pakankamai pavojingas, nes abiejų šeimose neišvengiamai kyla įtampa. Atsiranda realus skyrybų pavojus, gali būti kuriama nauja šeima. Tai sukelia daug moralinių ir materialinių nuostolių abiems įsimylėjėliams, jų sutuoktiniams ir, be abejo, vaikams.
Gali būti nauja galimybė
Ar užmegzti tarnybinį romaną, kuomet jau esame sukūrę šeimą, priklauso nuo mūsų vertybių, pavyzdžiui, jeigu mums vertybė yra ištikimybė, atsakomybė, pareiga savo šeimai greičiausiai nesivelsime į tarnybinius romanus, nors ir šiuo atveju gali visaip atsitikti. Nes seksualinis instinktas yra toks stiprus, kad nustelbia protą. Jeigu jau taip atsitiko, tai gali būti nauja galimybė peržiūrėti savo gyvenimą, įvertinti šeimoje esančias problemas, išsiaiškinti jų priežastis, o priimtas sprendimas mums gali suteikti brandumo taip pat tai gali būti naujo gyvenimo pradžia, bet tai neturėtų būti impulsyvus veiksmas. Beje, nūdien mūsų visuomenėje vyrauja labai daug impulsyvumo, pavyzdžiui, su vienu žmogumi nesusiklostė santykiai, tai gal su kitu susiklostys, mes tarsi matuojamės partnerius, yra pakankamai daug lengvumo skiriantis ir išduodant, be to žmonės nejaučia pernelyg didelės atsakomybės už savo veiksmus, negalvoja apie pasekmes.
Ne kiekvieną kartą tarnybiniai romanai perauga į gerokai artimesnius santykius, be abejo, kuomet žmonės laisvi, tad kodėl jiems nesusipažinus darbe, tai nieko blogo. Gerokai kebliau, kuomet žmonės jau esa sukūrę šeimas ir darbe atsiranda kitas žmogus, kuris atitinka mūsų lūkesčius. Beje, situacija neišmatuojamai sudėtinga susiklosto tuomet, kai ir antroji pusė dirba tame pačiame darbe. Dėl šios priežasties kai kuriose pasaulio šalyse, mūsų šalyje tai nėra taikoma, priimant žmones į darbą yra pasirašomi susitarimai, jog tarp darbuotojų nebus jokių tarnybinių romanų, nes tai kenkia darbo našumui, pavyzdžiui, kol žmonės yra romantiškame ryšyje, jie galvoja vienas apie kitą ir nukenčia darbas, o jeigu tarpusavyje konfliktuoja – taip pat nukenčia darbas, nes išgyvenami negatyvūs jausmai.
Pasekmės
Tarnybinio romano baigtys įvairios, bet dažniausiai – pesimistinės. Santykiai tarp moters ir vyro visuomet arba progresuoja, arba žlunga. Pasibaigus romanui, jo dalyviams praktiškai neįmanoma toliau išsaugoti kolegiškų, o tuo labiau draugiškų santykių. Tad idealus variantas kai viena iš tarnybinio romano pusių išeina iš darbo, nes tada prireikia gerokai mažiau pastangų norint susitvarkyti su išgyvenamais jausmais. Bet taip būna ne visada ir dažniausiai nutrūkus tarnybiniam romanui, jo herojams tenka dirbti kartu. Tada susiklosto pakankamai sudėtinga situacija. Be abejo, gerokai lengviau kai nutrūkusio tarnybinio romano abi pusės dirba skirtinguose skyriuose, bet kai buvę meilužiai susieti tiesioginiais darbo santykiais, pavyzdžiui, viršininkas ir pavaldinys, yra labai sudėtinga. Nes tas, kuris jaučiasi labiau nuskriaustas, įžeistas ir pažemintas, yra kamuojamas įkyrių minčių, bejėgiškumo jausmo, pykčio – tai tie negatyvūs jausmai, kurie atima labai daug laiko, energijos, trukdo visaverčiai gyventi ir dirbti. Na, o su visais užklupusiais negatyviais, kaip ir su visais kitais, jausmais įmanoma susitvarkyti, bet tai pareikalauja pakankamai daug pastangų, nes labai sunku kai yra labai daug neigiamų jausmų. Jeigu žmogus negali atlaikyti emocijų ir jausmų, turi ieškoti galimybių kur juos „išventiliuoti“, pavyzdžiui, išeitimi gali būti apsilankymas pas psichologą. Nes jeigu visus išgyvenimus laikysime savyje ilgainiui jie gali „pavirsti“ kažkokiu simptomu – tai gali būti fizinis negalavimas, depresija, nemiga ir daugelis kitų. Kita vertus, norėdami „išlieti“ jausmus, emocijas, išgyvenimus neturėtume pasiduoti vadinamiesiems savipagalbos akligatviams – griebtis svaigiųjų medžiagų, kad nusiramintume ir užsimirštume. Išties užsimiršimas yra tada, kai mes savo išgyvenamais jausmais dalinamės su tinkamais žmonėmis, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje.
Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.