Prieš keletą dienų visiškai atsitiktinai
aptikau iki nūdien išsaugotą keliolikos
metų senumo žurnalo skiautę su žodžiais
apie meilę, kurie buvo pasirinkti kažkokio aistromis persmelkto serialo
pristatymui. Apie serialą nieko negalėčiau pasakyti, bet tuokart jį pristatyti pasirinktas tekstas –
vertas dėmesio, žinoma, jeigu sugebi pagauti jame slypinčią mintį ir jėgą,
negali nesutikti, jog tai velniškai teisingi žodžiai. Meilė jau toks dalykas –
abejingų nepalieka. Galbūt kažkam tai pasirodys tušti plepalai, nes meilė
apskritai neverta dėmesio, ji tarsi savaime suprantamas dalykas. Bet taip nėra.
Meilė nėra savaime suprantamas dalykas. Gyvendami nenusakomos skubos laikais
viską suniveliuojame ir supaprastiname, beje, meilę – taip pat ir taip
prarandame didžią gyvenimo dovaną. Mums įdomu, mus intriguoja tik tai kas
jaudina arba kitais žodžiais: užkabina giliai, giliai. O kai jausmai tampa
savaime suprantamu dalyku tai nei domina, nei jaudina tarsi prėskas menas – nei
sukelia emocijas, nei – ne. O jeigu dažnas gebėtų nepasiduoti keistam bėgimui
ir pažvelgtų į šalia esančiojo akis... Tad:
„Mes žiūrim vienas kitam į akis, mes
draskom vienas kitam širdis. Neapkenčiam ir niekinam. Dievinam ir garbinam.
Meilės vardan statome tiltus. Meilės vardan nuo jų šokinėjam. Meilės vardan
grojame ir šokame. Deginam laiškus. Daužom langus. Meilės vardan gyvename.
Meilės vardan žūstame. Meilės vardan mes žiūrime pro langą. Meilės vardan
laukiame, šypsomės ir verkiame. Meilės vardan liūdime. Meilės vardan kylame oro
balionu. Meilės vardan šokinėjame iš traukinių. Meilės vardan gaminame valgį.
Meilės vardan ilgai ilgai nevalgome...“
