Statistika rodo, jog pakankamai nemažą mūsų visuomenės dalį kamuoja panikos priepuoliai. Tai nulemia atrodytų tokios paprastos, bet labai svarbios priežastys – šiandieniniame laike visi mes turime būti stiprūs, besišypsantys, sėkmingi, negalime leisti sau parodyti savo silpnumo ir išgyvenimų...
Pojūčiai priepuolio metu
Panikos atakos arba priepuolio metu žmogus patiria daugybę ypač nemalonių simptomų, kurie skirstomi į psichologinius ir fizinius.
Fiziniai simptomai nemalonūs ir gąsdinantys, pavyzdžiui, silpnumo, kūno drebėjimo jausmas, raumenų tonuso pakitimai tai yra kojos tampa tarsi vatinės ir žmogus negali tvirtai stovėti, turi prisėsti, jeigu eina – sustoti. Kamuoja galvos svaigimas, prakaitavmas, drebulys, odos pašiurpimas, galūnių dilgčiojimas, įvairiausi nemalonūs pojūčiai širdies plote, oro trūkumas, dusulys. Taip pat vadinamasis nepraryto kąsnio jausmas kakle, nemalonūs pojūčiai žarnyne ar skrandyje, vis didėjantis silpnumas, šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas.
Psichologiniai simptomai, kurie visuomet lydi panikos priepuolį, irgi ypač nemalonūs – stiprus ir vis augantis nerimo, įtampos jausmas, kuris pasiekia pačią viršūnę priepuolio metu, o priepuoliui rimstant, pamažu silpnėja. Taip pat baimė, pavyzdžiui, nualpti, prarasti sąmonę ar savitvardą, išprotėti, bijomasi susirgti onkologine ar psichine liga.
Dažnai prieš panikos priepuolį kankina vienišumo ir savigraužos jausmai tai yra suvokimas, kad su visomis užgriuvusiomis gyvenimo problemomis teks tvarkytis pačiam, o tai rodos nepakeliamai sunku.
Panikos priepuolis nėra vienkartinis atvejis, šios nemalonios būsenos kartojasi – gali užklupti kartą per mėnesį, du – tris kartus per savaitę ar pora kartų per dieną. Jeigu panikos priepuoliai atsirado, be abejo, sunku tai pripažinti, tačiau jie nepraeis savaime, o kuomet nesikreipiama pagalbos šie priepuoliai sunkėja, tampa gerokai dažnesni.
Kas sukelia atakas?
Priežastys nulemiančios panikos priepuolių atsiradimą dažniausiai esti labai įvairios ir kiekvienu atveju specialistas aiškinasi konkrečiai. Visgi bendros tendencijos byloja, jog panikos priepuolius sukelia ypač stiprūs emociniai išgyvenimai, pavyzdžiui, įtempti santykiai šeimoje ar darbe. Beje, vis dažniau nūdien panikos priepuolius patiria jauni, išsilavinę, aktyvūs, veiklūs, karjeros siekiantys žmonės, daugelis jų slapta trokšta visuomet pirmauti ir dėl to sutinka mokėti tikrai aukštą kainą: paaukoti ir poilsį, ir asmeninį gyvenimą, ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Rizikos grupei sirgti panikos priepuoliais priskiriami ir tie, kurie patiria nuolatinį pervargimą ar „perdegimą“ tai gali būti ir verslo žmonės, ir jaunos mamos, ir studentai, ir bedarbiai.
Nuo tokio gyvenimo būdo mūsų organizmas savotiškai ginasi – panikos priepuolis tam tikras kompromisinis variantas, nes pažvelgti į tikrąją priežastį yra pernelyg sunku. Be abejo, žmogus susirūpina savo sveikata, bet fizine, nes dažniausiai nesupranta, kad jį ištiko panikos priepuolis ir skuba pas bendrosios praktikos gydytoją. Tuo tarpu dvasinė sveikata tarsi pamirštama. Ištikus panikos priepuoliui, pastarasis gali trukti 10-20 minučių arba iki pusvalandžio, bet ne ilgiau. Jeigu priepuolis užtrunka ilgiau, tai gali būti ne panikos ataka, o kitos sveikatos problemos. Nepaisant neilgos trukmės, priepuoliai yra labai nemalonūs, gąsdinantys ir išvarginantys. Dėl to atsiranda vadinamoji antrinė, jau paties priepuolio ir jo pasekmių baimė, patenkama tarsi į užburtą ydingų minčių ratą: priepuolio laukimo baimė, augantis nerimas, priepuolis – dar didesnė priepuolio laukimo baimė. Tai įtraukia tarsi niekada nesibaigiančių nemalonumų grandinė, kuri nemenkai gali pekenkti gyvenimo kokybei, pavyzdžiui, tampama užsisklendusiu, vengiama tam tikrų situacijų, mintys nuolatos sukasi apie priepuolį, prieš kelionę dažniausiai pasidomima ar toli, nuo palnuojamos apsistoti vietos, yra gydymo įstaiga. Nerimą didina ir tai, kad panikos priepuoliai užklumpa anksčiau nebūdingose situacijose, priepuolių neįmanoma numatyti iš anksto.
Diagnozavimo subtilumas
Panikos priepuolio diagnozės nustatymas nėra sudėtingas, tačiau tai užtrunka tam tikrą laiko tarpą. O jam nustatyti yra taikomas vadinamasis atmetimo metodas. Jeigu priepuolis įvyko pirmą kartą, ir jo metu labiausiai kamuoja nemalonūs kūno pojūčiai yra atliekami visi reikiami tyrimai. Įsitikinus, kad šiuos fizinius simptomus, sukėlė ne fizinis negalavimas labai didelė tikimybė, jog tai panikos priepuolis. Tuomet būtina psichologo ar psichoterapeuto pagalba.
Jeigu labiau kamuoja psichiniai simptomai, pavyzdžiui, baimė, įtampa, nerimas, bejėgiškumas ir kiti nemalonūs simptomai galima iš karto kreiptis pas psichoterapeutą ar psichologą. Beje, panikos priepuoliui diagnozuoti reikalingi ne tik anksčiau paminėti simptomai, bet ir kiti simptomai, pavyzdžiui, priepuoliai turi kartotis bent 1 mėnesį laiko ir įtakoti elgesio pasikeitimus taip pat turi būti nuolatinis susirūpinimas priepuolio pasekmėmis bei priepuolio laukimo baimė.
Būdai pasveikti
Panikos arba nerimo priepuolių pirmo pasirinkimo gydymas yra psichoterapija tai yra pokalbių terapija, nes sergančiąjam yra reikalingas specialistas, kuris padėtų jam išgyventi tuos dalykus, kuriuos savarankiškai išgyventi yra pernelyg sunku. Tai yra su specialisto pagalba užslopintos emocijos, kūno pojūčiai „išverčiami“ į žodžius. Pokalbių terapijos metu specialisto pagalba galima labiau pasitikėti savimi, atrasti jėgų išsiaiškinti kas iš tiesų vyksta, kas yra tikroji priežastis sukelianti paniką bei įveikti savo nerimą. Baigus psichoterapijos gydymo kursą panikos priepuoliai išnyksta ir daugiau nebeužklumpa. Kita vertus, jeigu pasirenkamas gydymas tik vaistais, nutraukus jų vartojimą, išlieka rizika, jog panikos priepuoliai kartosis. Beje, taip pat yra atvejų kuomet gydant nerimo priepuolius gali būti skiriami ir vaistai, ir psichoterapija. Gydymas yra parenkamas kiekvienam individualiai. Tuo tarpu negydomi nerimo priepuoliai tampa vis dažnesni, apima vis naujas gyvenimo sritis, gali išsivystyti ir kiti psichikos sutrikimai. Beje, patiriantis panikos priepuolį žmogus turėtų žinoti labai svarbų dalyką – nors priepuolio metu jaučiamasi ypač nemaloniai, būna baisu, tačiau dėl to jis niekuomet neišprotės, nepraras sąmonės ir nenumirs.
„Jis ją užkalbino, ji nieko negirdėjo – išbėgo atgal ir gyvai ėmė kopti laiptais aukštyn uždususi, apkvaišusi, kaip girta, laikydama rankoje tą baisų, tarp pirštų brazdantį popieriaus lapą kaip skardos gabalą. Trečiąjame aukšte ji sustojo prie uždarų pastogės durų. ... Bet juo ji stengėsi susikaupti, juo mintys labiau kriko. ... Ir koks širdies plakimas: paširdžius tarytum taranas daužė, smūgiai tolydžio dažnėjo ir trenkė nelygiais tarpais. Ji žvilgčiojo aplinkui geisdama, kad viskas nueitų skradžiai žemės.“. Šios Gustave Flaubert romano „Madam Bovari“ eilutės nors ir parašytos XIX amžiuje, tačiau, kaip bebūtų keista, fenomenaliai atspindi šiandieninę visuomenę užklumpančias nerimo atakas. O galbūt, kad jų išvengtume tereikia labai paprastų dalykų: užsiimti mėgstama veikla, nuoširdžiai pasikalbėti su draugais, artimaisiais, kita linkme nukreipti mintis, tinkamai pailsėti. O galbūt tereikia tik nusišypsoti, tereikia lengvumo. Pabandykite ir nustebsite.
Konsultavo Vilniaus psichoterapijos centro psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.