Kodėl apkalbame kitus?

„Atsitiktiniai sutapimai dažnai mums pasirodo prasmingi, ir, jais remdamiesi, sukuriame kažką panašaus į tiesą. “ – Viktoras Hugo, „ Žmogus, kuris juokiasi“. Neretas iš mūsų, idant pasirodytų pranašesnis prieš kitus, kaip rašė didysis kūrėjas,  sukuria kažką panašaus į tiesą ir pateikia kaip pačius tikriausius faktus. Tai paliečia ne tik viešus įvykius, bet ir konkrečius žmones, jų jausmus ar išgyvenimus. Tad, apkalbos. Jų apibūdinimas pernelyg nežavi – tai kitą asmenį žeminančios kalbos, kurios skleidžiamos jam už nugaros. O polinkis kurti bei „nešioti“ gandus parodo apkalbinėtojo nesaugumo jausmą ir neurotiškumą, tokie žmonės dalindamiesi pletkais ieško pripažinimo.

    Skleidžiamos apkalbos tarsi veidrodis atspindi jų autorių – dažniausiai tokie žmonės jaučiasi nelaimingi, nuskriausti, įsitempę, nevisaverčiai. Tad apkalbos „puikus“ metodas pasijusti svarbiam ir reikšmingam. Dažniausiai apkalbame kai mums stinga informacijos, tada jos spragas užpildome savomis interpretacijomis ir spėlionėmis, o  sausus faktus padabiname savais emociniais vertinimais, kuriuos nulemia mūsų vidinės nuostatos.  Labai svarbus momentas yra savivertė, nes esant jos stygiui, apkalbomis stengiamės pakelti savo vertę. Beje, liežuvautojams stinga ne tik savivertės, bet ir savo gyvenimo, tada jį užpildo kitų gyvenimais. O paskalų turinys tobulai atspindi apkalbinėtoją.  Taip pat griebiamės liežuvavimo kaip žodinės agresijos, kai norime atsikeršyti, pavyzdžiui, mūsų neįvertinusiam viršininkui, nepatinkančiai kaimynei ar lūkesčių nepateisinusiam politikui.

Niekada...

Pasižadėjimas, kad „niekada neapkalbėsiu“ arba „niekada nesakysiu blogai“ galėtų būti, nors ir sunkiai įgyvendinama, siekiamybe. Visgi jeigu pasiduodame pagundai apkalbėti kitus, turėtume suvokti savo elgesį ir susitvardyti, nes toks „laisvalaikis“ nėra pats vertingiausias. Mėgėjai pikdžiugiškai paliežuvauti, regzti intrigas ilgainiui sulaukia atsako – praranda pasitikėjimą, kitų norą dalintis paslaptimis. Priešnuodis paskaloms galėtų būti ne teiginys, kad „niekada neapkalbėsiu“, nes greičiausiai vis tiek apkalbinėsime, o pastangos kaip galima dažniau išlikti sąžiningu ir neapkalbėti už  nugaros, o sakyti į akis tai ką galvoji. Be abejo, ne visos apkalbos yra piktos ir bloga linkinčios. Kartais tai būna tiesiog geranoriškas pasidalinimas įvykiais iš draugų ar giminaičių gyvenimo. Beje, dar viena įdomi detalė – buvo atlikti tyrimai įrodantys, kad moterys, kurios truputėlį ir nepiktai paliežuvauja gerokai rečiau serga depresija.

Pasekmės

Apkalbos iškreipia realybę ir taiko į mūsų vidinį „aš“ , o išgirdus neteisingus, šokiruojančius gandus apie save patiriame didžiulį stresą, baimę, paniką. Paskalos stipriai gali pakenkti sutuoktinių santykiams, ypatingai kada jie nėra patys geriausi. Puikiausias to pavyzdys mano mielos draugės Ingos šeiminių santykių krizės ir „malonių“ apkalbų derinys. Inga su Andriumi keletą savaičių svaidėsi žaibais ir pykosi kaip žvėrys, rodėsi blogiau jau nebegali būti, bet pasirodė, kad gali. Eilinio barnio metu Andrius tėškė: „ Tu turi kitą. Man pasakojo, jog matė tave su verslininku X maloniai leidžiančią laiką restorane, po to abu nuėjote į netoliese esantį viešbutį ir viename trečiojo aukšto kambarių praleidote keletą valandų.“ Inga buvo šokiruota, nes nieko nežinojo apie savo „meilužį“ ir su juo „sukamą“ romaną. Bandė įrodyti, kad tai elementariausios paskalos, tačiau veltui. Andrius šventai tikėjo gandais ir norėdamas atsikeršyti susirado meilužę, kuri ilgainiui tapo jo teisėta žmona.

         Tuo tarpu įmonėje paskleistos paskalos dažniausiai trukdo sėkmingam ir darniam darbui. Pavyzdžiui, įvyko įmonės akcininkų ir vadovybės posėdis, kuriam pasibaigus darbuotojai nebuvo informuoti apie priimtus strateginius sprendimus ir įmonės ateitį. Nežinomybė pakursto interpretuoti savaip ir darbuotojai bando situaciją dėlioti iš nugirstų nuotrupų arba savo nuomonės. Vilnijantį gandą beveik kiekvienas dirbantysis „papuošia“ bent menka dalele savos tiesos. Rezultate, pasklidusios kalbos gali byloti, kad įmonė bankrutuoja. Tad vadovams reikėtų pasidomėti iš kur kyla paskalos, kas nešioja tokius gandus, kokios informacijos stinga. Šiuo atveju pakeisti situaciją galima suteikiant trūkstamos informacijos. Tad nuolatinė gera komunikacija gali padėti ir įmonėje, ir šeimoje.

Kaip sėkmingai įveikti paskalas?

 Apkalbos būtų beveik nekenksmingos, jeigu mums dėl jų neskaudėtų.  O šią situaciją išgyventi gali padėti keletas visai patrauklių minčių: visų pirma prisiminkime, kad jautriausiai į bet kokius gandus reaguojame patys, o ne aplinkiniai. Nes pastarieji turi ne mažiau rūpesčių, nei mes. Aiškintis su gandonešiu prasminga vieninteliu atveju, – jeigu išties įvyko apmaudus nesusikalbėjimas, ir dėl to pasklido netiksli informacija. Visais kitais atvejais, geriausia išeitis – išlaikyti ramybę, nereaguoti, užsiimti sau svarbiais dalykais ir… pralaukti savaitę. Nes dažniausiai tiek „išgyvena“ tik patys gajausi gandai. Priešingu atveju, pokalbis su apkalbinėtoju virs emocijų lavina, po kurios, beje, tikėtina ir nauja apkalbų doze.

                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė  

Seksas be meilės. Meilė be sekso

       Malonią popietę gurkšnodama kavą ir klausydamasi pašėlusios Vilnelės šniokštimo atsitiktinai nugirdau prie gretimo staliuko sėdėjusių merginų pokalbį, kuris, kaip dažniausiai būna, sukosi apie moteris, vyrus ir kokie, dažnu atveju, avigalviai stipriosios lyties atstovai būna. Nugirstas pokalbis paskatino pasidomėti situacija, kuomet seksualiniai santykiai yra, o šiltų jausmų –ne. Bet prieš tai – prie gretimo staliuko papasakota dviejų žmonių istorija, kurios herojus pavadinkime Vilija ir Mantu. Taigi. Vilija įsimylėjo Mantą, nors ir žinojo koks jis, vis gi tikėjosi, kad Mantas pasikeis ir apsistos tik ties ja. Tačiau ji klydo.  Beje, susipažinkite, Mantas – nenuilstantis Don Žuanas keičiantis moteris vieną po kitos.  Judviejų meilės romanas „vyniojosi“ sparčiai, tačiau, kad ir kaip moteriškoji pusė buvo įsimylėjusi, jautė, kad juos sieja kažkoks keistas ir tuo pačiu metu nejaukus artumas, kurio Vilija stengėsi nepastebėti. Kad ir kaip ji troško artimų santykių, pasižadėjimo vienas kitam ir galų gale vestuvių, kiekvienąkart apie tai užsiminus Mantas akimirksniu pakeisdavo temą. Tąsyk po aistringo suartėjimo, žiauriai ir negailestingai nutraukė su ja santykius. Paklaustas kodėl taip elgiasi, nesistengė išlikti korektiškas: „Mudviejų ryšys mane slegia. Tu per daug reikalauji. Turėtumei žinoti, jog yra kitų moterų, jų visada buvo. Neketinu prisirišti prie vieno žmogaus. Kad suartėčiau man nereikalinga meilė ar kažkas panašaus.“

      Stebėdama srauniąją Vilnelę susimąsčiau štai apie ką: ko gero, nėra nieko baisiau, kaip įsimylėti garsiojo Kazanovos šiuolaikinį pasekėją. Pamenate posakį: „vyrui seksas ne visada reiškia meilę, o moteriai meilė ne visada reiškia seksą.“ Taigi...   

Poreikio patenkinimas

     Kai du žmones sieja tik seksas, jis tėra tik biologinio poreikio patenkinimas, tam tikra iškrova, įtampos sumažinimas bei malonumo patyrimas. Be abejo, gali būti ir kita priežastis. Seksualiniai partneriai keičiami dėl to, jog baiminamasi leistis į gilesnius santykius, tai gali būti nulemta kažkokių ankstyvų emocinių traumų. Todėl vengiama kitam žmogui atsiverti siela, nes baiminamasi būti atstumtu, išjuoktu, paliktu, nerimaujama dėl to, jog kitas žmogus nusivils, pasijuoks. Dėl šių priežasčių visos jėgos skiriamos sekso technikai, nes tokiu būdu jaučiama galia ir aukšta savivertė.  Beje, labai dažnai vyrai seksą gali indetifikuoti su vyriškumu, bet tai labai pažeidžiama, nes jeigu nepajėgia suvilioti nors vienos moters, tai tampa stipriu smūgiu tokio vyro savigarbai, nes jam atrodo, jog praranda savo galią. Beje, nereikėtų pamiršti, jog yra visokių vyrų ir visokių moterų, bet vyrų, turinčių seksualinių santykių ir nepuoselėjančių šiltų jausmų, yra daugiau.  

Norisi tik artumo

    Moterys gerokai dažniau trokšta švelnumo, artumo, kurį nebūtinai turėtų vainikuoti seksualiniai santykiai. Pavyzdžiui, moterys nori tiesiog intymumo – apsikabinti, prisiliesti, galvą padėti ant peties, o vyrai tai  suvokia kaip kvietimą seksualiniams santykiams. Dėl šio skirtingo supratimo kyla tarpusavio nesusipratimų. Pamenate posakį „klaidžiojant tamsoje galima labai stipriai užsigauti“ – ir šiuo atveju jis velniškai taiklus ir teisingas. Pora turėtų pasikalbėti ir išsiaiškinti tokius dalykus, kad išvengtų keblumų, vidinio nepasitenkinimo ar dar kažko panašaus ir negatyvaus. Tokiais atvejais moterys pakankamai dažnai mintyse svarsto kodėl jų mylimasis toks avigalvis ir nesupranta, ko pakankamai dažnu atveju moteris trokšta. Neketinu prie kryžiaus kalti vyrų ir kaltinti nesupratingumu. Čia yra ir moterų kaltės – jos turėtų savus svarstymus pasakyti balsiai, nes kitas žmogus, duotuoju atveju vyras, tiesiog nemoka skaityti kitų  minčių. Debatai mintyse, kai tai liečia tarspusavio santykius, nieko gera neduoda, nes kitas žmogus turi žinoti kaip jaučiamės, ko norime ir tikimės.      

Idealiausias variantas

            Yra skirstomos meilės rūšys: eros – seksualioji meilė, aistra, kūniški santykiai, noras prisiliesti, apsikabinti, mylėtis. Agapė – dvasingoji meilė, kai mums labai gera būti kartu, saugu, sieja draugystė, kai yra temų pokalbiams, bendrų interesų, užsiėmimų. Jeigu aistringoji ir ramioji (eros ir agapė) meilė yra viename – tai idealas. Be abejo, ilgainiui seksualumas kažkiek blėsta ir aistra šiek tiek sumažėja, tada pagrindinę vietą santykiuose užima dvasinė meilė – tai ir yra siekiamybė. Kurios, kaip ir kiekvienos siekiamybės, nėra lengva pasiekti. Analizuojant mums aišku kas yra seksas, tačiau kalbant apie meilę, pakankamai nelengva atsakyti kas yra meilė, tada išsivysto įvairūs pasvarstymai, apibrėžimai ir variacijos. Išties tai sudėtingas klausimas, kurį nagrinėjant  suprantame, kad meilė ne emocija, o santykis, į kurį įeina labai daug jausmų, pavyzdžiui, pagarba, aistra, pyktis, nusivylimas ir begalė kitų. Santykius reikia puoselėti ir kaip tai pavyks priklauso nuo mūsų asmenybės brandumo. Išties, kuo mes esame brandesni, tuo meilė visavertiškesnė, bet nėra lengva bei paprasta tapti brandžiu – atsikratyti vaikystės žaizdų arba išsiskyrimo traumų, nebijoti rizikuoti, atsiverti, sakyti kitam žmogui ne tik tai kas gera ir gražu, bet ir tai kas nepatinka, kito neįžeidžiant.

Kodėl seksas ir meilė tapatinami?

          Seksas su meile pradėtas tapatinti po to, kai įvyko seksualinė revoliucija, išlaisvėjo kūnas ir buvo nukrypta į kitą kraštutinumą. Kūniška meilė nėra blogis ir to nereikėtų pamiršti, bet svarbu susidėlioti prioritetus, kas mus turtina, o kas skurdina, ko mes tikimės iš santykių, ką galime duoti kitam žmogui ir ką galime iš jo gauti. Santykiuose turi būti ir seksualioji, ir dvasingoji meilė – tai auksinis standartas. Tačiau nūdien visuomenė esti vartotojiška, o seksas ypatingai gerai perkama prekė, nes  seksualumo kriterijus visada padės geriau parduoti ir daugiau uždirbti. Pasklaidžius kai kuriuos žurnalus matome iš jų trykštantį seksualumą, dažnas filmas, it blynų kepimo receptas, dėlioja vienodą siužetinę liniją tai yra truputį smurto, sekso, kliūčių, romantikos ir laiminga pabaiga. Tai tampa tokia mūsų gyvenimo dalimi, kurios mes pernelyg neįsisamoniname, bet ji tvyro ir daro mums įtaką. Tada jau nebeatskiriama kas yra kas, viskas susipainioja, seksas sutapatinamas su meile.

                                   Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Ką apie mus pasako rašysena

Vieni rašome kaligrafiškai, kiti – puošniai, dar kiti – tarsi paskubomis. Kiekvieno mūsų rašysena unikali, galinti parodyti net slapčiausius mūsų polinkius, maskuojamas baimes, amžių ar  aistras.

Nūdien raštas apibūdinamas kaip tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Būtent tokios sistemos atsiradimas buvo reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje, nes raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus.  Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. Yra manoma, jog tikrąjį raštą sukūrė šumerų civilizacijos žmonės. Pagrindinė šumerų, o vėliau babiloniečių ir asirų rašomoji medžiaga buvo ne patogus papirusas, o minkšto molio lentelė, kurioje neįmanoma buvo dailiai rašyti. Šumerai įspausdavo rašmenis molyje nusmailintomis nendrių lazdelėmis. Todėl jų naudojamas dantiraštis palyginti su egiptiečių hieroglifais atrodo kampuotas ir šiurkštus. Tuo tarpu egiptiečiai rašė dažniausiai iš dešinės į kairę, o babiloniečiai lygiai taip pat, kaip nūdien rašome mes – iš kairės į dešinę.  Rašto ženklai bei visi kiti tiek egiptiečių, tiek šumerų raštų skirtumai rodo, kad abi šios rašto sistemos susiformavo savarankiškai, nepriklausomai viena nuo kitos, nors dantiraštis Egipte taip pat buvo žinomas. Archeloginiai radiniai byloja, jog antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje dantiraštis tapo tarptautine diplomatine rašto sistema, kuria  naudojosi  Egipto faraonai, susirašinėdami su kitais to meto šalių valdovais.

   

Kiekvieno skirtinga

Kiekvieno iš mūsų rašysena, nors kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo ir identiška, visgi yra skirtinga. Rašysena tai vienas unikaliausių dalykų žmogaus gyvenime tarsi veidrodis atspindintis mūsų asmenybę. Kiekvieno žmogaus rašysena yra specifinė, tik jam vienam būdinga, kaip, pavyzdžiui, kraujo grupė, rankų linijos ar pirštų antspaudai. Atrodytų, jog kiekvieno rašysena turėtų būti vienoda, nes pirmokėlius mokytojai moko dailiai, vienodai, taisyklingai pasvirusiomis raidelėmis rašyti. Tačiau pirmųjų mokslo metų pabaigoje išryškėja kiekvienam būdingas raštas, kuriame atsispindi tam tikri asmenybės bruožai.  Rašysena iki gilios senatvės išlieka tokia pati, kokia susiformavo pirmųjų mokslo metų pabaigoje, be abejo, nepaisant kai kurių gyvenimo etapų. Pavyzdžiui, studijų metais rašysena būna it su vištos koja arba maištaujančio paauglio raštas gali šiek tiek pakisti.

Ką sako raštas?

Grafologija – tai mokslas, kuris rašysenoje nagrinėja žmogaus charakterio, asmenybės bruožus, polinkius į tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kurti arba griauti. Rašysena parodome net ir slapčiausius savo veidus, joje fenomenaliai atsispindi mūsų talentai, kūrybiškumas, polėkis taip pat polinkis priklausomybėms arba nusikalsti. Rašysena yra nagrinėjama keletu aspektų. Analizuojamas jos geometriškumas – raidžių aukštis, plotis bei aukščio ir pločio santykis, pasvirimo kampas ( į dešinę, kairę ar statmenai). Grafologiškumas – raidės jungiamos ar jos atskiros. Taip pat svarbu ar kiekviena raidė turi tik jai būdingus elementus ar ne, pavyzdžiui, „k“, „l“ raidės rašomos su kilpelėmis ar be jų, „š“, „č“ – su varnelėmis ar be. Raidės turi turėti visus joms būdingus specifinius elementus tai yra kilpeles, varneles, taškelius, o ne būti padailintos savos kūrybos išraiška. Tuo tarpu „baisus“ , padrikas, suveltas, neįskaitomas raštas byloja sutarimo su savimi stoką, neretai tai būna savo vietos gyvenime nesuradę, besiblaškantieji tiek tarp darbų, tiek tarp žmonių. Rašte mes išliejame savo pakylėtus jausmus, pyktį, susierzinimą, nusivylimą. Analizuojant rašyseną, žmogus apibūdinamas labai išsamiai, tad matome ar prieš mus sėdi mokslininkas, nusikaltėlis ar kūrėjas. Pavyzdžiui, vienas genialiausių menininkų Leonardo da Vinči pasižymėjo ne tik didžiu talentu, bet ir pakankamai keista rašysena, kurią  tiksliausiai galėtų papibūdinti šios Emmos Dickens knygos eilutės: „ Vaikystėje Leonardas žavėjosi kaimo gyvenimu. Jis mylėjo gyvūnus ir nuo mažens pasižymėjo smalsiu protu. Džiordžijas Vazaris (Giorgio Vasari), XVI a. menininkas ir biografas, vaizduoja jį kaip puikų mokinį, rašantį įmantriu „veidrodiniu“ raštu ir išsiskiriantį nenuilstamu protu – nuolat susidominčiu vis naujomis temomis, kad tuoj pat jas mestų. Vėliau gyvenime Leonardo braižas tapo nuosaikesnis ir meistriškesnis, tačiau jis visąlaik rašė „veidrodiškai“ – tikriausiai dėl to, kad buvo kairiarankis, ir taip jam buvo lengviau.“      

Rašysenos ypatumai

Žmonės, kurių rašysena pasvirusi 45 laipsnių kampu į dešinę vadinamasis tvarkingas, taisyklingas palinkimas į dešinę, esti atviri kito nuomonei, tolerantiški, gebantys išreikšti savo mintis ir jausmus, išklausyti kitus bei „pagauti“ jų jauseną. Tuo tarpu statmenomis raidėmis rašantys žmonės geba vadovautis savo galva, menkai atsižvelgia į kitų nuomones yra vieniši, susvetimėję. Taip pat tokios rašysenos savininkai apibūdinami kaip kieti, turintys mažai jausmingumo, nėra atviri naujovėms, savarankiški, logiški, menkai tolerantiški, mažai kitais pasitikintys žmonės. Beje, nūdien yra nemažai žmonių, kurie rašo spausdintinėmis raidėmis, tokia rašysena savotiška statmeno rašto atmaina. Taip rašantieji bendraudami su kitais žmonėmis nerankioja žodžių, viską tarsi kala į kaktą ir tuo pačiu slepiasi nuo kitų, nes turi ką slėpti, pavyzdžiui, kruopščiai slepiamas vienišumas, keisti įpročiai, pomėgiai.

   Į kairę pasvirusios raidės, vadinamasis kairuoliškumas, tai bruožas kuris nėra palankus ir jį rekomenduojama „išgyvendinti“ – stengtis rašyti į dešinę pasvirusiomis raidėmis. Kairuoliškas braižas byloja, jog taip rašantysis linkęs priešintis naujovėms, bijo pokyčių, atmeta bet kokias taisykles, įstatymus, normas bei visiems ir viskam prieštarauja. Į kairę pasvirusiomis raidėmis labai dažnai rašo paaugliai – tai nieko smerktino, nes vyksta tam tikras asmenybės virsmas. Tačiau jeigu kairuoliškai rašo jau subrendę žmonės – tai nėra labai sveikintina, nes tai rodo, jog jie neišaugo iš maištaujančio amžiaus, tam tikri dalykai nesusiformavo jų asmenybėje. Pavyzdžiui, atsakomybę už savo poelgius perkelia kitiems žmonėms, dėl nesekmių taip pat kaltina tik kitus, tokių žmonių aprangos stilius net ir brandžiame amžiuje išlieka paaugliškas.

   Neturėtume pamiršti, kad rašymas ranka gera terapijos priemonė, galinti pakeisti tam tikrus mūsų asmenybės bruožus – rašydami dienoraštį ne tik fiksuojame potyrius ar išgyvenimus, bet ir koreguojame savo asmenybę.

„Neryžtingumas, baimė, polėkis...“

Standartiškai yra priimta, kad raidė turėtų būti 3mm aukščio ir 3mm pločio. Tarpai tarp žodžių taip pat turėtų būti „a“, „o“ raidės pločio.  Bet jeigu tarpai tarp žodžių yra didesni, jie parodo būkštavimą dėl ateities, darbo ar vaikų – tai netikrumo dėl rytojaus išraiška. Kuomet tarpai netolygūs yra mažesnių, po to keletas didesnių – parodo tam tikrą žmogaus neryžtingumą, baimes, kurios dažniausiai atėję iš vaikystės, pavyzdžiui, tamsos baimė. Tuo tarpu smulki rašysena byloja apie smulkmeniškumą, kruopštumą, atidumą detalėms, didžiulę koncentraciją, polinkį analizuoti, detalizuoti, apibendrinti, tačiau tokie žmonės linkę į uždarumą, vienišumą yra atsiskyrėliai.  

   Vadinamasis stambus raštas, užapvalintas tarsi balionai išpūstas, tai žmonių su polėkiu, linkusių viską užapvalinti, apibendrinti rašysena. Beje, jeigu raidės pernelyg išpūstos, tai byloja apie nepamatuotus lūkesčius, didybės maniją, gyvenimą susikurtame savų iliuzijų pasaulyje, nuolatinį svajojimą, gręžiojimąsi atgal ir gyvenimą praeitimi, neturėjimą pozityvaus požiūrio į ateitį. Ekstravertai esti atviri naujovėms, pažintims, pasauliui – tokio žmogaus rašysena atspindės tam tikrą džiugesį. Tuo tarpu intraverto, kurie dažniausiai yra suvaržyti savo pačių taisyklių, ribojimų, daugelio dalykų sau neleidžiantys, tarsi save uždarantys – jų rašysena bus labai suspausta, uždara.

 Genialumas paprastume

Neretai rašydami „pametame“ tam tikras raidžių detales tai yra „k“ ar „l“ rašome be kilpelių, tai rodo, kad per gyvenimą einame septynmyliais žingsniais, pakankamai skubėdami, nesame smulkmeniški, bet esame dinamiški. Pasitaiko, kad rašydami raidėms būdingas kilpeles labai išreiškiame, kilpuojame tai rodo, kad žmogus nuolatos užstringa ties tam tikrais dalykais, pavyzdžiui, suteikiama neįtikėtino mąsto reikšmė nei pernelyg svarbiems, nei reikšmingiems įvykiams, nuolatos sugrįžtama prie tų pačių dalykų – tai trukdo eiti į priekį. Kitas aspektas – raidžių jungimas. Sujungtos raidelės parodo tiek minčių, tiek darbų nuoseklumą, tolygų energijos pasiskirstymą. Kuomet raidės nejungiamos arba jungiamos tik fragmentiškai rodo netolygų energijos pasiskirstymą, minčių nenuoseklumą, dažną nuomonių kaitą.  

   Pernelyg išpuoštas, pretenzingas, pompastiškas raštas kai raidei „prilipdomi“ jai nebūdingi fragmentai – atspindi pompastiką, tuštybę, pernelyg didelius reikalavimus kitiems, gyvenimui, nepamatuotus lūkesčius.

  Neturėtume pamiršti, kad genialumas slypi paprastume, tad turėtume rašyti paprastai, aiškiai, sklandžiai, gramatiškai taisyklingai, be jokių papildomų „darinių“.  Tvarkingas raštas parodo ir mūsų tvarką viduje, mintyse.

                                                 Konsultavo grafologė Elona Petkelienė.  

Apie drovumą

Vienas garsiausių filosofų Lucijus Anėjus Seneka rašė: “Didžiausias tavo rūpestis – tu pats, tu pats esi sau našta. Nežinai, ko nori. Mieliau garbingumą giri, negu sieki. Matai kur slypi laimė, bet nedrįsti prie jos eiti.“  Šios, garsiojo filosofo mintys mums tarsi sako, jog neretai esame pernelyg drovūs, kad pasiektume tam tikrų tikslų, o galbūt tiesiog visaverčiai gyventume. Juk išties, ne vienas iš mūsų kuo puikiausiai prisimintume situacijų, kuomet teko ko nors atsisakyti, praleisti puikią progą susipažinti, būti paaukštintam ar gauti geresnį įvertinimą arba paprasčiausiai gerai praleisti laiką vien dėl to, kad ... neišdrįsome, pabijojome, pernelyg kuklinomės, nepasitikėjome savimi. Arba kitais žodžiais – mums pakišo koją tas nelemtas drovumas.

Dvi drovumo pusės

Specializuotoje literatūroje šio bruožo apibūdinimas mažai romantiškas: drovumas – tai nerimas, diskomfortas kai esame su kitais žmonėmis. Tiesa, kaip ir daugelis dalykų šiame pasaulyje, taip ir drovumas turi dvi puses. Geroji drovumo pusė vadinamasis kuklumas, paprastumas. Išties kuklus žmogus dažniausiai įvertinamas už gebėjimą „neišsišokti“, nutylėti, išklausyti kitus ir juos suprasti. Toks žmogus niekuomet nesididžiuos, nesielgs psipūtėliškai ar akiplėšiškai. Tokie žmonės apibūdinami kaip pastovūs, patikimi, sugebantys išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau rytų išminčiai byloja: “Net ir kuklumas gali tapti pražūtingas, jei tapsime pernelyg nuolankūs ir nepasitikintys savimi. Kai kurie žmonės taip nusižemina, kad patys save sužlugdo. Jie gabūs, bet jų asmenybės tokios nevientisos, kad nepajėgia realizuoti savo galimybių. Taigi net ir kuklumui turi būti ribos. Kuklumas – geras bruožas, bet, kaip ir visa kita, turi būti saikingas“. O kuomet kuklumas nėra saikingas, jis įgauna visiškai kitą prasmę – tada esame pernelyg kuklūs, o tai yra blogoji drovumo pusė. Tad būti droviam dar reiškia būti žmogumi, su kuriuo sunku bendrauti dėl nepamatuotai didelio atsargumo, bailumo, nepatiklumo. Kuomet drovumas esti pernelyg didelis, tada labai nepasitikima savimi, vengiama bendrauti su kitais žmonėmis, pasitaiko atvejų kuomet baiminamasi išeiti iš namų. Drovieji paprasčiausiai bijo žmonių, maksimaliai riboja savo kontaktus, tad negali išreikšti ir realizuoti savęs. Toks žmogus patenka tarsi į uždarą ratą: kuo labiau ribojami kontaktai, tuo labiau bijoma ir kuo labiau bijoma, tuo labiau ribojami kontaktai.

Maskuojamas drovumas

Kaip galima rašyti apie drovumą, kai aplinkui vien akiplėšos ir pernelyg savimi pasitikintys žmonės? – numanau, kad būtent toks klausimas iškilo ne vienam iš jūsų. Iš tiesų  toks požiūris kiek apgaulingas. Drovumas dažniausiai siejamas su pasitikėjimo savimi stygiumi ir dažniausiai žmogus, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių menkai pasitiki savimi, atrodo drovus. Tačiau kartais išmokstama drovumą maskuoti, tada tokie žmonės išoriškai atrodo pasitikintys savimi, jiems lengva bendrauti su kitais, jie pasiekia karjeros aukštumų, bet viduje išgyvena pačias tikriausias kančias. Jie nuolatos analizuoja save, savo elgesį, keletą dienų iki numatyto įvykio juos kamuoja nemiga, nerimas, tokie žmonės kritikuoja save už neapdairumą, atsiskaitinėja patys prieš save, svarsto ar patinka pašnekovui, kas ir ką apie juos pamanys, galvoje nuolatos sukasi neigiamos mintys apie save, toks žmogus viduje išgyvena didelę įtampą, širdies plakimą, prakaitavimą, oro stygių.

       Dar vienas drovumo aspektas: kai ypatingai mažą savivertę žmogus maskuoja agresyvumu, priekabiavimu ar kitais negatyviais veiksmais – tai yra ta strategija, kai puolimas geriausia gynyba. Iš tikrųjų toks žmogus esa nedrąsus, bet užsipuldamas kitus nukreipia dėmesį nuo savęs.   

  Kodėl tampame droviais?

Drovumas labai glaudžiai susijęs su nepasitikėjimu savimi, kurį nulemia pernelyg griežti vertinimai arba reikalavimai šeimoje. Neretai tėvai iš savo vaikų laukia tik sėkmingo, o labai dažnai jų lūkesčius ir svajones išpildančio elgesio, kiekvieną vaiko žingsnį ypač griežtai vertina.  Tada vaikas tiesiog bijo kažką daryti, nes nenori sulaukti dar vieno neigiamo įvertinimo, beje, didelių reikalavimų ir lūkesčių našta slegia vaiką, jis pradeda nebepasitikėti savimi, tampa uždaras, drovus.

  Drovumą gali nulemti ir kažkoks negatyvus išgyvenimas, pavyzdžiui, kuomet vaikystėje žmogus pasielgė spontaniškai arba pasidžiaugė, arba verkė ir dėl to buvo sugėdintas ilgainiui toks žmogus pradeda drovėtis reikšti savo jausmus. Kita priežastis, kuri nulemia drovėjimąsi savo jausmų glūdi tarpusavio santykiuose šeimoje tai yra kai šeimoje yra daug nutylėjimų, tabu, niekada nesikalbama apie jausmus.

Drovumas ir dėl jo kylančios problemos

      Perdėtas drovumas gali sukelti sunkumų bemaž visose, mums svarbiose, gyvenimo srityse – trukdyti bendrauti, dirbti, palaikyti santykius. Drovieji dažniausiai neturi draugų, jaučiasi vieniši, nesuprasti, nelaimingi, jiems nesiseka profesinėje sferoje arba sunku rasti darbą, kuris juos patenkintų.

 Drovumas sukelia ir pakankamai daug nemalonių fiziologinių organizmo pokyčių, pavyzdžiui, paraustama, pila šaltas prakaitas, džiūsta burna, pakyla kraujospūdis. Be to, drovumas pasireiškia neryžtingumu, pasimetimu, elgsenos ar kalbos sutrikimu, amo praradimu, o svarbiausia drovumo problema – drovumas trukdo bendrauti. Tad dažniausiai drovieji lieka nesuprasti, neretai tenka nusileisti pašnekovui, dėl to kylantis didžiulis vidinis nepasitenkinimas didina nepasitikėjimą savimi ir priverčia dar labiau drovėtis.  

Kaip įveikti drovumą?

Norint įveikti drovumą patariama visų pirma išsiaiškinti ir suprasti savo drovumo prigimtį, pavyzdžiui, ar tai dėl auklėjimo, ar nervų sistemos jautrumo, ar dėl abiejų šių priežasčių, o galbūt dėl kažkokių patirtų traumų. Po to reikia mokytis atrasti savo geras, stiprias ir pozityvias puses, o tai atlikus įtikinti save, kad pasiseks ir lydės sėkmė. Taip pat stengtis atsipalaiduoti, nugalėti vidinę baimę, daugiau bendrauti, įsitraukti į aktyvią veiklą. Kitas geras patarimas, padedantis įveikti drovumą, tai savotiškas treniravimasis tai yra nevenkti bauginančių, nemalonių situacijų, bet sąmoningai jų ieškoti, pavyzdžiui, paklausti kiek valandų arba kelio. Dar viena, tačiau sunkiai įgyvendinama, rekomendacija – atsisakyti perfekcionizmo, suvokti savo stipriąsias puses, bet nesistengti būti tobulu visur, visada, su visais; leisti sau klysti, patirti nesėkmes, kritiką, atmetimus. Be abejo, įtemptoje situacijoje savęs paklausti: “ar aš dar kvėpuoju?“ – nes gilus kvėpavimas sumažina įtampą.  

    Tiesa, vienas iš netinkamiausių būdų atsikratyti drovumo – alkoholio vartojimas, kaip yra sakoma:“išgerti ant drąsos“. Šiuo atveju drovieji labai dažnai patenka į alkoholio pinkles ir elementariausiai nusigeria.

 

Dar keletas naudingų patarimų

    Atpalaiduokite įsitempusius raumenis, ypatingai veido, išsitieskite ir giliai įkvėpkite – įtampa ir nerimas iškart sumažės.

Pažiūrėkite pašnekovui į akis ir nusišypsokite jam – taps jaukiau ir šilčiau.

   Nustokite įsivaizduoti blogiausia, kas gali atsitikti. Negaiškite laiko įsivaizdavimams, o tiesiog pamėginkite.

Niekas neteis jūsų stipriau negu jūs pats – tad nekankinkite savęs.

    Atminkite, kad neigiamas atsakymas visiškai nereiškia, kad jūs esate niekam tikęs – išmokite priimti atmetimą ne asmeniškai.

    Vienu metu visiems ir visada įtikti sunku ir kažin ar įmanoma pasiekti tokio tobulumo – tai nebūtina.

                                  Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė