Nūdien gyvendami visapusiškai sėkmingų, šaunių ir kone tobulų žmonių pasaulyje negalime turėti nė menkiausios ydelės. Tačiau kokiomis tobulomis technologijomis besinaudotume, kokie dažną atvejį pasitikintys savimi, perfekcionistai, niekada nenuilstantys, neklystantys ar dar kažkokie bebūtume, esame tik žmonės turintys pakankamai daug tamsių dėmelių, kurias kartais fenomenaliai maskuojame, kartais protingai jomis gebame pasinaudoti, o kartais pasiduodame jų neigiamai įtakai. Sakysite, jog tai paprasčiausias blefas ir nūdieniame pasaulyje to tiesiog negali būti. Deja. Dabar greičiausiai man prieštaraujate. Tebūnie. Tiesiog pasvarstykime apie pakankamai keistą bruožą: mes labai dažnai lengva ranka imamės spręsti apie kitus žmones. Greičiausiai įsivaizduojame kiaurai permatą jų jausmus, mintis ar ketinimus; manomės žiną kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Bet kaip sutrinkame kuomet prireikia įvertinti savo poelgius, susivokti kas mums iš tiesų darosi, ką mes jaučiame. Mat ne kiekvienas iš mūsų nutuokiame kas glūdi slapčiausiose mūsų esybės kertelėse ir anaiptol ne kiekvienas gebame tai valdyti. Taigi užklyskime į vieną iš mūsų asmenybės pusių, kurią be išimties turime visi, kad ir kaip tai neigtume, tad pasisvečiuokime savųjų kompleksų pasaulyje. Specialistai sako, kad labai nedaug žmonių apskritai tenutuokia apie kompleksus ir jų reikšmę mūsų gyvenime. Tad kodėl ir kokius kompleksus dažniausiai turime bei kokią naudą galime iš jų išpešti, idant taptume brandesnėmis asmenybėmis?
Kompleksai – kas tai?
Atsakymas į šį klausimą tuo pačiu metu ir paprastas, ir sudėtingas – tai kiekvieno iš mūsų vidiniai psichologiniai skausmai, kurie glaudžiai susiję su saviverte. Arba kitais žodžiais – tai mūsų įsivaizdavimas apie savo trūkumus, pastarųjų pervertinimas, kuris yra lydimas gilių, kruopščiai nuo aplinkinių slepiamų jausmų. Tai savotiškas „skaudus taškas“, kurį net atsitiktinai palietus sukyla neigiamų emocijų, nemalonių išgyvenimų lavina.
Kompleksus „išrado“ garsiojo Sigmund‘o Freud‘o, nemažiau garsus mokinys Carl‘as Jung‘as. Kuris savo eksperimentams pasitelkė žodinių asociacijų testą, kurį nūdien plačiai naudoja psichologai, tirdami asmenybę. Asociacijų testo paslaptis labai paprasta – tiriamajam vienas po kito skaitomi įvairūs žodžiai, į kiekvieną iš jų reikia atsakyti pirmu į galvą dingtelėjusiu žodžiu. Jeigu reakcijai į kurį nors žodį reikia neįprastai daug laiko, testuojamas žmogus tarsi „pakimba“, niekaip negali surasti išgirsto žodžio asociacijos – tai rodo, kad būtent tas žodis palietė skausmingąjį tašką – kompleksą. Kuo jautriau reaguojame, tuo gilesnis kompleksas, beje, užkabinus jautrų tašką taip pat gali padažnėti širdies plakimas, pulsas, parausti ar išbalti veidas, sutrikti kvėpavimas.
Patys ryškiausi mus kamuojantys kompleksai, kurie tarsi stogas po kuriuo slepiasi daugybė kitų – tai nevisavertiškumo ir socialinės padėties.
Kiek išsamiau
Kiekvieno iš mūsų kompleksai dažniausiai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, paauglystėje kuomet mūsų psichika esti labai labili, kai neturime pakankamai resursų susidoroti su kažkokia traumuojančia patirtimi. Beje, vėlesniais mūsų gyvenimo metais taip pat nesame apsaugoti nuo kompleksų – jeigu nesugebame susitvarkyti su stipriais išgyvenimais – dar vienas kompleksas garantuotas.
Vieną dažniausių nevisavertiškumo kompleksų labai lengvai galime įsigyti kuomet vaikystėje patiriame stiprius neigiamus emocinius išgyvenimus, pavyzdžiui, tai gali būti tėvų dėmesio trūkumo arba nuolatinio jų kartojimo, jog esame nevėkšlos arba stori pasekmė – tai mes įsisamoniname ir augant ilgainiui išsivysto nepasitikėjimas savimi t.y. išvaizda arba sugebėjimais. Taip pat nevisavertiškumo kompleksas gali būti psichinės traumos, gautos bendraujant su žiauriais bendraamžiais, kurie dažniausiai būna negailestingi, rezultatas. Įsisąmonęs tai, kad jis niekam tikęs bei nereikalingas, esti negražus ir prasto charakterio, žmogus pradeda siekti pergalės prieš aplinkinius.
Be to nevisavertiškumo kompleksas gali būti ir dėl kažkokios fizinės negalios, tada asmenybė formuojasi tam tikru būdu ir toks žmogus aplinkiniams stengiasi įrodyti, jog nėra jau toks beviltiškas nuolatos slėpdamas negalią arba su ja kovodamas.
Tuo tarpu socialinės padėties kompleksas taip pat ne ką menkesnė problema, kuri pasireiškia sielojimusi dėl pernelyg mažo uždarbio, išsilavinimo neatitinkančių pajamų arba atviros neapykantos pasiturintiems žmonėms.
Laisvi nuo savo kompleksų
Norėdami gyventi visavertiškai, nekamuojami kompleksų, o galėdami iš jų gauti naudos turėtume suvokti kas su mumis vyksta; kaip mes jaučiamės; dėl ko viena ar kita darome; kodėl nuvertiname save tam tikrose situacijose; suprasti savo reakcijas – galbūt jos „ateina“ iš kažkokios traumuojančios patirties; suvokti ką mes galime rinktis . Kai mes suprantame jog nesame nei viso pasaulio gelbėtojai, nei genijai, o viso labo paprasti mirtingieji iš savo kompleksų galime išpešti nemenką naudą. Tiesiog turėtume būti pačiais savimi, gebėti save realizuoti ir anaiptol nei kovoti, nei įrodinėti savo vertę visiems, visur ir visada. Tačiau neturėtume leistis į kitą kraštutinumą ir tapti perfekcionistais. Aukso viduriukas būtų pats idealiausias variantas, kurio ir turėtume laikytis. Tad nepriklausomi nuo savų kompleksų galime būti tiek, kiek mes juos patys suvokiame ir priimame.
Genialiai paprastas receptas, kaip kompleksams neleisti bjauroti mūsų gyvenimo yra ir toks: mums gali padėti sveikas egoizmas. Žinoma labai svarbu tai, kaip mes suprantame šią sąvoką, nes kiekvienas į ją galime sudėti skirtingą turinį. Iš esmės „sveikas egoizmas“ – tai rūpinimasis savimi, meilė sau ir tam tikras savo ribų laikymasis. Bet „meilė sau“ ir „savimeilė“ yra visiškai skirtingi dalykai ir to neturėtume pamiršti.
Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.