Vienatvė – bauginanti, o galbūt miela širdžiai...

       Vakarėja.  Žiemiškai atšiauriai šėlsta vėjas, o mažulytės snaigės sūkuriuoja idant į žemę krintantis sidabras. Patinka gėrėtis šiuo gamtos stebuklu. Tyla namuose. Turiu laimę pabūti viena, nes šeima šį vakarą išsibarsčiusi kas kur. Po gerų keletos valandų visi suklegės į namus, o tuomet man, vienatvės fanatei, teks šnekučiuotis su artimaisiais, kurie ne tik džiugina, bet kartais ir sveikai užknisa. Kuomet įvyksta pastarasis reiškinys, kad nepasiduočiau destrukcijai, prireikia tam tikrų pastangų. Nes kaip aš kalbuosi su mane supančiaisiais, taip ir jie su manimi. Tad – vienatvė.  Man velniškai patinka būti vienai. Tada ramiai galiu svarstyti, „pasikalbėti“ tyliuoju būdu pati su savimi, susidėlioti mintis ir atlikti dar begalę emocinei gerovei skirtų darbelių. Mano manymu, kad nenurautų stogo, mums tiesiog būtina kartas nuo karto (kiekvienam individualiai) pabūti vieniems. Kita vertus pasvarstykime: tik mes patys (tai yra vieni) renkamės kas mums yra geriausia, patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (nes kiti gyvena savuosius gyvenimus), geriausiai suprantame tik patys save. Ir dar: kaip makabriškai benuskambėtų – niekas kitas už mus negali numirti, tai galime padaryti tik mes patys ir atskirai nuo kitų. Apibendrinant – vienatvė mus lydi visą gyvenimą. Bet gi ar šios palydovės draugija prasminga? Taigi – vienatvės prasmė.  Vienatvė – tai mūsų susitikimas su pačiais savimi. O tai reiškia galimybę pažinti save, išsiaiškinti ir pasitikrinti savąsias vertybes, stabtelėti ir atidžiau pasižiūrėti į savo gyvenimą: kas man esti svarbu? ko noriu? ar darau tai, ko noriu?  Vienatvė – kelias į kitus žmones, meilę, tai kelias mūsų pačių augimui. Paradoksalu, bet meilė ir vienatvė viena be kitos neįmanomos. Gilius, brandžius bei nuoširdžius santykius galime sukurti tik būdami patys sau atviri ir nuoširdūs – priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra.  Tada galiu (žinoma, galite ir jūs) liūdėti, mylėti, džiaugtis, žavėtis, nerimauti, jaustis vieniša... juk tai taip žmogiška ir įprasta mums visiems. Atradusi ir priėmusi visa tai savyje, galiu gerokai giliau suprasti kitus žmones...

      Ar negailiu ditirambų vienatvei? Tikrai ne. Kiekvienas mes renkamės kaip mums gyventi – ar norime pažinti save ar ne – tai tik mūsų pačių pasirinkimas ir niekas kitas to už mus nepadarys. Tad sėkmės keliaujant savęsp pažinimo keliu.  

Meilė sau – būtinybė?!

   Du skyrybos ženklai. Ne veltui. Mes dažnai savęs šito klausiame ir aš klausiu. Ir tai esti klaida. Nes meilė sau yra būtinybė. Klausiamoji intonacija šiuo atveju visiškai netinka.  Jeigu nemylėsime savęs, negalėsime mylėti ir kitų. Beje, prieš tai parašytas sakinys visiems plačiai žinomas, tik savajam gyvenimui netaikomas. Ar niurzgu: “ kokie visi neišmanėliai, tik aš viską suprantu”? Vienareikšmiškai – ne. Visa tai apie ką rašau – rašau iš savo asmeninės patirties. Kai pradėjau domėtis būties dalykais supratau viena: tai pamokos kurias turiu išmokti ir puikiai žinau, kad mokysiuosi visą gyvenimą. Tai tarytum šokis – išmoksti vieną žingsnelį, paskui kitą, šokis pasipildo naujais elementais ir toliau mokaisi žingsnelius…

     Pamenate Anne Morrow Lindbergh rašė: “ Jei žmogus nejaučia ryšio su pačiu savimi, jis nejaučia ryšio ir su kitais.” Kad jaustume ryšį su pačiu savimi turime save mylėti. Nes duodami sau, duodame ir kitiems, tiksliau: tik tada galime duoti ir kitiems. Kaip išmokti save mylėti? Tai ir paprasta, ir tuo pačiu sunku. Bet, nepaisant visų nelengvų žingsnelių meilės sau link, įgyvendinamas dalykas. Tikiu, kad skaitote tie, kuriems svarbūs savęs pažinimo reikalai. Tad meilės sau pamokėlė:

         Užuot nūdien vertęsi per galvą (nieko naujo) ir vos spėdami įvykdyti tai, ką įsipareigojome kitiems, pagalvokime apie meilę sau, kuri reikalauja visiškai kitokių mūsų įpročių. Pirmiausia čia ir dabar  turime įsisamoninti savo vidinius ir išorinius poreikius. “Pažįstu save” – bene fantastiškiausias ir esmingiausias teiginys, kurį kas nors kada nors teigė.

Pirmiausia dėliodamiesi savą darbų ir pareigų sąrašą savo poreikius  turime įrašyti pirmoje vietoje. Taip, pirmoje vietoje. Tai labai svarbu. Nes tik patenkinę savo poreikius, galime kur kas dosniau duoti kitiems. Paradoksalu? Taip. Veiksminga? Taip. Štai, paprastas klausimas, kuris padės tai padaryti: “ ko man dabar reikia, kad būčiau laimingas?”  Kuomet užduodavau šį klausimą sau, dažniausias atsakymas būdavo štai toks: kad galėčiau imtis kūrybinio darbo, man reikia ramybės ir reguliarių pasivaikščiojimų su savo ištikimąja (beje, labai miela) šune. Žinoma, tik įsisąmoninti nepakankama. Jei nepasistengsiu pakankamai mylėti save, ir savo poreikių neįrašysiu į prioritetų sąrašą, neprisiminsiu šių saugiklių, kada pradėsiu jaustis viskuo nepatenkinta. 

     Permainos prasideda nuo savižinos, savistabos ir tik tada šios žinios virsta veiksmu – taip mes pripažįstame savo poreikius…