Lašelyje glūdinti galia

Pasklaidžius istorinius dokumentus aptinkame, kad aromaterapija prasidėjo nuo sakų ir aromatingų augalų deginimo laužuose. Ilgainiui aromatingi augalai buvo pradėti naudoti kartu su augaliniais aliejais ir gyvuliniais riebalais.  Kvapusis mišinys buvo naudojamas religinių apeigų metu, gydymo tikslais, norint apsaugoti odą ar tiesiog malonumui. Iki šių dienų aromaterapija apipinta mitais ir legendomis, tad leiskimės į paslaptingą kvapų karalystę. 

Senasis pasaulis

     Kaip žinoma iš senovės Egipto papirusų, Kinijos ir Indijos rankraščių, eteriniai aliejai dėl savo kvapiųjų ir gydomųjų savybių buvo išgaunami ir naudojami jau keletą tūkstančių metų iki  mūsų eros pradžios. Jų gamybos paslaptys anuomet buvo griežtai saugomos. Egipto faraonai žydrojo lotoso aliejų keitė į auksą ir kitas prekes. Per dykumas traukdavo karavanai, apkrauti prieskoniais, balzamais, mira ir kitais kvapiaisiais aliejais. Senovės Egipte aliejai buvo naudojami ne tik gydymui bei kosmetinėms reikmėms, bet ir balzamavimui. Taip pat eterinių aliejų įdėdavo į faraono amžinojo poilsio vietą.  Faraonų kapavietėse rastuose papirusuose aprašytos eterinių aliejų gydomosios savybės bei kosmetinės priemonės ir vaistai, kurių sudėtyje jų yra. Kaip vieną labiausiai vertinamų Rytų pasaulyje galima paminėti sandalmedžio aliejų, kuris gaunamas iš šių medžių šerdies. Šis aliejus buvo naudojamas, esant įvairaus pobūdžio infekcijoms, depresijai, nervinei įtampai, taip pat religinėse apeigose, budizmo praktikoje. Senovės išminčiai sakė, kad jis ramina kūną ir išvalo dvasią. Siaučiant epidemijoms  aliejais (pvz., gvazdikėlių, rozmarino) aptepdavo durų staktas, patalpas dezinfekuodavo naudojant smilkalus. 

Eterinių aliejų distiliacijos proceso išradėju laikomas  arabų gydytojas, alchemikas, filosofas Avicena. Šis žmogus savo kurtu įrenginiu pirmiausiai išgavo eterinį rožių aliejų.

Antras kvėpavimas
       Eterinių aliejų atgimimas prasidėjo XX amžiaus pradžioje. Istorija tvirtina, jog pradžią tam davė prancūzų kosmetikas ir chemikas Rene Gattefosse, pastebėjęs, kad levandų aliejus greitai išgydė jo rankos nudegimą. Ėmęsis tyrinėti šį aliejų, mokslininkas aptiko, jog jis turi antibakterinių, antiseptinių savybių, mažina uždegiminius procesus, regeneruoja odos audinius.
Šiuolaikiniai klinikiniai tyrimai įrodė, kad eteriniai aliejai turi savybių, stimuliuojančių imuninę sistemą, antiseptinių, antioksidacinių, stabdančių mikrobų, grybelių, virusų dauginimąsi, mažinančių uždegiminius procesus, lengvinančių raumenų skausmus. Be to, jie veikia mūsų nervų sistemą, mažina nuovargį, ramina, tonizuoja, padeda  esant depresijai ir stresui, kaip sakydavo senovės išminčiai: „išvalo protą ir jausmus".
    Mūsų laikais, pasinaudojant mokslo pasiekimais ir protėvių sukaupta patirtimi, eterinių aliejų savybės ir panaudojimo galimybės buvo įvertintos iš naujo. Dabar yra  žinoma ir įvairiose srityse naudojama keli šimtai eterinių aliejų. Kosmetikos ir kvepalų gamintojai aliejus vertina dėl jų teigiamo poveikio odai ir plaukams bei švelnaus, egzotiško aromato, veikiančio žmonių nuotaiką bei emocijas. Buitinės chemijos gaminiuose eteriniai aliejai naudojami kaip kvapų suteikėjai, be to, kai kurie aliejai atbaido vabzdžius. Daug aliejų sunaudojama farmacijos pramonėje, kaip sudėtinės vaistų dalys ypač populiarūs eukaliptų, ramunėlių, valerijono, kamparo, pipirmėčių aliejai.

Eteriniai aliejai – kas tai? 

    Tai subtilios, labai sudėtingos struktūros medžiagos, sudarytos iš kelių šimtų atskirų junginių, kurių harmoninga visuma nulemia jų specifinį aromatą bei gydomąsias savybes. Eteriniai aliejai tai geriausia gamtos „dovana“. Jie plačiai naudojami kosmetologijoje, farmakologijoje, dermatologijoje gydant odos susirgimus taip pat parfumerijoje.  Eteriniai aliejai skirstomi pagal kvapą – švelnesni, aitrūs ar ypač stipraus kvapo. Beje, netgi to paties augalo aliejaus sudėtis gali keistis, priklausomai nuo klimato, temperatūros, dirvožemio, gavybos būdo. Stingant drėgmės, augalai produkuoja daugiau aliejų, kad kompensuotų vandens nepriteklių. Todėl aliejai, išskirti iš tokiose sąlygose išaugusių augalų, yra intensyvesnio kvapo. Eterinių aliejų sudėtis taip pat priklauso nuo augalo vegetacijos laipsnio, pavyzdžiui, iš verbenos, jai žydint, gaunamas malonaus, saldoko kvapo aliejus, o peržydėjus šiam augalui - vadinamasis kartusis aliejus. Įtakos tam gali turėti net paros laikas, kada renkami augalai aliejaus gamybai. Pavyzdžiui, rožių pumpuruose didžiausia eterinių aliejų koncentracija yra rytais, jazminų - naktį. Augaliniai eteriniai aliejai išskiriami iš įvairių augalų dalių: pumpurų (rožių), lapų (eukaliptų), žievės (cinamono), medžio šerdies (sandalmedžio), uogų (kadagio), vaisių (citrusinių), šaknų (valerijono), žiedų (jazmino), spyglių (rozmarino, kėnių, pušų), dervų (smilkalai). Iš to paties augalo skirtingų dalių gali būti gaunami eteriniai aliejai  besiskiriantys savo savybėmis: iš cinamono medžio lapų gaunamas vienas aliejus, iš žievės - kitas. Iš apelsinų medžių gali būti gaunami trys skirtingi aliejai.

Gavyba

     Natūralūs augaliniai eteriniai aliejai gaunami naudojant tris pagrindinius metodus. Dažniausiai naudojama distiliacija vandens garais, pavyzdžiui, tokiu būdu išgaunami eukaliptų, arbatmedžių, levandų, pušų, šalavijų, pipirmėčių aliejai. Šaltojo spaudimo būdas daugiausiai taikomas aliejaus gavybai iš citrusinių vaisių. Trečias būdas, ekstrakcija organiniais tirpikliais, yra taikomas, kai eterinių aliejų augaluose yra labai nedaug, pavyzdžiui, jazminų.

Poveikio išskirtinumas

       Eterinius aliejus naudoti tiesiogiai ant odos nerekomenduojama, nes jie yra stiprios koncentracijos. Eterinius aliejus reikia maišyti su baziniais kremais ar aliejais, pavyzdžiui, namų sąlygomis tinkamas alyvuogių aliejus. Eteriniai aliejai naudojami mažais kiekiais tai yra keletas lašų, pavyzdžiui, 10 ml bazinio aliejaus ir 5 lašai eterinio aliejaus.  Yra tik 3 eteriniai aliejai, kuriuos galima naudoti tiesiogiai ant odos – levandų, ramunėlių ir arbatmedžio. Eteriniai aliejai gerai skverbiasi pro odą ir  veikia dezinfekuojančiai, regeneruoja, gydo, aktyvina medžiagų procesus organizme, gerina mikrocirkuliaciją, kraujotaką. Priklausomai koks yra eterinio aliejaus fiziologinis poveikis, jie skirstomi į kategorijas:  harmonizuojantys – pelargonijų, jazminų, šalavijo, mairūno, mandarinų, apelsino, rožių, sandalmedžio eteriniai aliejai. Atpalaiduojantys: baziliko, ramunėlių, levandų, melisų, apelsinų, rožių, sandalmedžio, kedrų aliejai. Raminantys: pelargonijų, jazminų, ramunėlių, melisų, rožių, bergamotės, kardamono, mandarinų, apelsinų, sandalmedžio, ilang-ilango eteriniai aliejai. Tonizuojantys: stiprina visą organizmą, gerina savijautą – baziliko, pelargonijų, citrinų, melisų, miros, rožių, sandalmedžio eteriniai aliejai. Gaivinantys: tujos, levandų, mėtų,mandarinų, apelsinų, pipirmėtės, citrinų, vetivero eteriniai aliejai.

   

Atgaiva ir kūnui, ir sielai

       Eterinius aliejus taip pat galima naudoti mėgaujantis maloniu poilsiu vonioje. Įlašinkite keletą lašų eterinio aliejaus į vonią. Mėgausitės ir skleidžiamu eterinio aliejaus aromatu, ir jo teigiamu poveikiu odai.  Tinkamiausia vandens temperatūra 36-37⁰C. Vonioje su eteriniu aliejumi rekomenduojama būti 10 -20 min. Po to nusišluostyti minkštu rankšluočiu. Aromatinės vonios procedūromis rekomenduojama mėgautis du ar tris kartus per savaitę. Šios procedūros pašalins nuovargį, maloniai atpalaiduos kūną, suteiks energijos ir nuramins sukilusias emocijas.

Spinduliuokime grožiu

     Mes, moterys, kiek įmanydamos stengiamės kuo ilgiau išsaugoti švytinčią, skaisčią ir gražią odą. Tai pasiekti gali padėti eteriniai aliejai – į bazinį kremą įlašinkite keletą lašelių eterinio aliejaus ir turite prabangų kremą veidui. Tiesa, nederėtų pamiršti vieno niuanso – nūdien ne vieno oda ne tik problematiška nuo patiriamo streso, užterštos aplinkos, bet ir dažniausiai esti riebi. Šiais atvejais kremas su eteriniais aliejais kemša odos poras, dėl to atsiranda spuogelių.

Rankų prisilietimai

     Eteriniai aliejai tinka kūno masažui, nes be jo medicininio poveikio, organizmas yra veikiamas eterinių aliejų, kurie efektyviai įsiskverbia pro odą. Taip gerinama kraujo bei limfos apytaka, stangrinamas kūnas. Masažui eterinius aliejus reikia naudoti su baziniu aliejumi, pavyzdžiui, alyvuogių. Nesudėtingas receptas – paimkite 20 g alyvuogių aliejaus, į jį įlašinkite 3-9 lašus eterinio aliejaus (eterinio aliejaus kiekis priklauso nuo jo rūšies). 

Maloni aplinka 
      Bet kuris eterinis aliejus gali būti naudojamas patalpų oro gaivinimui. Vienas iš aromaterapijos būdų – eterinio aliejaus paskleidimas naudojant aromaterapinę lempą – tai žvakele kaitinamas keraminis indas, į kurį įpilamas vandens ir eterinio aliejaus mišinys. Garuojant aliejus išsisklaido ir aromatizuoja patalpų orą. Eterinio aliejaus garai pašalina nemalonius kvapus, pavyzdžiui, tabako, naminių gyvūnų, teigiamai veikia žmogaus emocinę savijautą taip pat dezinfekuoja orą. Paprastas receptas ir jūsų namuose plevens mėgiamas kvapas: į 50-100 g vandens įlašinkite 1-2 lašus jūsų mėgstamo eterinio aliejaus.

                           Konsultavo masažo specialistė Viktorija Petrauskaitė.

Kaip išgyventi skyrybas...

„Būna laikas, kai mums savo kelyje pasiseka sutikti bendrakeleivį, bet netikėtai ateina ir išsiskyrimas. Kai nusprendžia mus palikti, mums kyla abejonių, pasimetame, o kartais pasijuntame patys kalti. Kelią gali palikti bet kas. Jie neužsitrauks jokio prakeikimo; jie tik nueis kitu keliu. Tad eik keliu drauge kiek gali, bet kai reikės išsiskirti, niekada nebandyk sulaikyti savo bendrakeleivio.“ –  pataria išminčiai. Tačiau realybėje, kada išgyvename skyrybas ir viduje viskas kunkuliuoja, pakankamai retai vadovaujamės išmintimi, o tiksliau apskritai jos neprisimename, nepaisant to, kad ji ir teisinga, ir išmintinga. Tad kuomet mums tenka ištverti sunkius išgyvenimus, duotuoju atveju skyrybas, mes dažniausiai trokštame kuo greičiau jas  pamiršti, bet ar išties reikia pamiršti? Kiekvienas patyrimas yra mūsų gyvenimo, mūsų asmeninės istorijos dalis, tad jeigu pamirštame, vadinasi prarandame tam tikrą savasties dalį. Šiuos mūsų išgyvenimus pakankamai tiksliai apibūdina vienas slaviškas posakis, kuris išvertus skambėtų taip: „Užkasti (pamiršti) ar palaidoti (atsisveikinti) savus išgyvenimus? Palaidoti, nes tik taip galime išsivaduoti iš praeities.“ Tačiau mes dažniausiai pasirenkame užmiršimą, tačiau kur kas geriau buvusią patirtį integruoti, priimti kaip savo gyvenimo dalį. Išgyvenus skyrybas santuokinė patirtis niekur nedingsta, jeigu mes ją pamiršime, neišmoksime tam tikrų pamokų, kurios būtų naudingos ateityje. 

Klasikinė situacija

Vakaras. Silva tyliuose namuose, gurkšnodama vyną,  žvelgė į naktyje paskendusią gatvę. Kažkur girdėjosi pravažiuojantis automobilis, kažkur – žingsniai tamsoje. Silva periodiškai ir kiekvieną kartą su nemenka doze nostalgijos vis prisimindavo buvusį sutuoktinį, nepaisant to, kad nuo jų išsiskyrimo prabėgo kiek daugiau nei treji metai. Taigi, prisiminimai... Mintys pašėlusiu tempu sukosi, keitė viena kitą ir vėl sugrįždavo atgal. Silva prisiminė judviejų draugystės pradžią. Prisiminė svaigios meilės akimirkas. Po to – konfliktus ir barnius. Dar sykį buvusią romantiką, po to ir vėl skaudžius dalykus. Nežinia kelintą kartą savęs klausė: „Kaip jis galėjo mane palikti? Aš taip jį mylėjau. Jeigu būčiau buvusi dar pakantesnė, geresnė, atlaidesnė galbūt dabar būtume kartu. Aš daugiau niekada nieko taip nemylėsiu.“  Silvos ilgesingo vakaro paveikslas –  tai chrestomatinis skyrybas išgyvenusio žmogaus jausenos pavyzdys.   

Išgyventi skyrybas

Ištverti skyrybas gerokai lengviau kuomet ryšys nebuvo labai ilgas arba buvę santykiai pakankamai stipriai traumavo, norėjosi juos tarsi naštą nusimesti, šiuo atveju kuomet išsiskiriama, pajaučiamas palengvėjimas: „pagaliau išsivadavau, dabar atsikvepiu ir einu gyventi toliau.“

    Situacija gerokai sudėtingesnė kuomet ryšys būna geras – tada skyrybos esti labai skaumingos, nes mus su kitu žmogumi sieja emocinis ryšys, kuriam nutrūkus lieka didžiulė skausminga žaizda. Kita vertus, išsiskyrimas yra pakankamai didelė netektis, nes mes prarandame tai ką turėjome, prarandame suplanuotą ateitį, gyvenimo iliuziją, kad viskas bus gerai ir niekada nepatirsime skyrybų arba iliuziją, kad esame labai geri, nes kuomet išsiskyrėme galbūt nesame geri. Kaip ir po kiekvienos netekties, taip ir išgyvenant skyrybas pirmiausia mus ištinka šokas (skyrybų atveju vienas iš sutuoktinių kiek ilgiau šiam žingsniui ruošiasi tuo tarpu kitam tai būna visiškai netikėta). Nuslūgus šokui mus apninka neigimas tai yra neprimame realybės, pavyzdžiui, negali būti, greičiausiai tai paprasčiausias nesusipratimas ir galbūt viskas bus gerai; arba nieko tokio, man bus kur kas geriau, nes susirasiu kitą partnerį ir laimingai gyvensiu. Kiek vėliau išgyvename pyktį, pažeminimą, gėdą, kaltę, depresiją, derybų etapą kuomet žadame būti labai gerais, niekada neprikaišioti, nepykti, kad tik mus norintis palikti partneris pasiliktų su mumis. Kai visus šiuos etapus mes išgyvename tik tada ateina susitaikymas, realybės priėmimas, kad aš jau nebeturiu savo sutuoktinio. Ir tik „perėjus“ visus šiuos etapus mes galime pradėti kurti naujus visaverčius santykius. Tačiau nūdien mes gyvename vadinamojoje greičio kultūroje, tad palytėjus skyryboms trokštame kuo greičiau skausmingus išgyvenimus pamiršti tarsi nieko neįvyko – tai esminė mūsų klaida, nes taip elgdamiesi savo jausmus „nukišame“ į tolimiausią ir tamsiausią kampą, bet kuomet mus ištinka kita krizė, išlenda ir prieš tai neišgedėtas skausmas. Tada būna ir skausmingiau, ir sunkiau.   

Sėkmingo pasveikimo receptas

    Visų pirma reikia leisti sau liūdėti, pykti, išsikalbėti, prisiminti apibendrinant leisti sau išgedėti bei neskubėti gerti vaistų, vartoti alkoholio ar užmegzti naujus seksualinius ryšius tai yra skyrybų žaizda turėtų sugyti natūraliai, o ne kaip įmanoma greičiau ir dirbtinai. Tiesa pačioje pradžioje dažniausiai gyvenimas atrodo pernelyg juodas, galvojame, kad viskas sugriuvo, niekada nieko gero daugiau nebebus ir niekada neįsimylėsime, tada reikia ieškoti nors ir labai mažų, bet veiksmingų dalykų, pavyzdžiui, vieną kartą per dieną pasijusti ramiau. Vėliau užsiimkime prasmę teikiančia veikla arba atraskime naujus dalykus, kurie teiktų malonumą, pavyzdžiui, įsigykime šunį, vykime į kelionę, lankykime šokių pamokas ar mokykimės kalbų. Neturėtume ištisai sėdėti ir verkti bei nuolatos kalbėti apie tą patį, jeigu užplūsta mintys taip stipriai, jog mus „skandina“, sąmoningai turėtume save sustabdyti ir mintis nukreipti kitur. Suprantama, kad teisingas pasveikimo kelias pakankamai skausmingas, bet mums asmenybės brandos prasme, naudingas. Tuomet kai jau žaizda sugyja, lieka randas kurį pradžioje skaudės stipriau, ilgainiui skausmas slops. Tiesiog reikia duoti sau laiko, nes skubos darbas šuniui ant uodegos.

Užstrigę aukos vaidmenyje

   Neretai pasitaiko atvejų, kuomet buvusio partnerio gedime metų metais, nuolatos liejame ašaras, jį prisimename, gailime savęs, bet iš tiesų nieko nedarome, kad pasveiktume ir toliau gyventume visavertį gyvenimą. Tai yra esame užstrigę aukos vaidmenyje, kuris mums, dažniausiu atveju, yra labai patogus, nes tam tikra prasme savotiškai patinka kentėti ir liūdėti – taip sulaukiame užuojautos bei dėmesio. Taip elgdamiesi neįsisamoniname buvusios patirties pamokų, tad ir naujos perspektyvios pažintys taip pat nieko gero nežada. Nes kur kas mieliau gedime ir liūdime nei mąstome ir visiškai išsivaduojame iš ankstesnių santykių.

Dar šis tas

Pakankamai dažnai mes padarome nepateisinamą klaidą – naują mylimąjį lyginame su buvusiuoju. Taip nederėtų elgtis. Be abejo, jeigu mintyse kartą kitą palyginame ir daugiau šia „veikla“ neužsimame – tai nieko smerktino. Tačiau jeigu savo samprotavimus palyginimo tema išsakome garsiai, taip apsunkiname tarpusavio santykius, nes niekas nemėgstame kuomet mus lygina su kažkuo kitu ir vertina pagal kažką kitą. Net jeigu vertinimai būna geri, jie yra ženklas, kad skyrybas išgyvenęs žmogus dar nėra užbaigęs gedėjimo proceso. Naujas mylimasis gali būti pakankamai supratingas santykių pradžioje, kuomet palaiko, padeda ar išklauso, bet ilgainiui nuolatiniai palyginimai slegia, užgauna ir žeidžia kitą. Tad Pigmaliono sindromo tai yra siekimo formuoti dabartinį partnerį pagal ankstesnį įvaizdį, derėtų atsisakyti. Nėra prasmės remtis ankstesnių santykių modeliu ar susikurtu idealu, nes jo neįmanoma pritaikyti dabartiniam mylimąjam. O palyginimai, pavyzdžiui, mano buvęs draugas visada mane išklausydavo arba nepalikdavo išmėtytų daiktų – dabartinei meilei visiškai nereikalingi. Tad kur kas vertingiau puoselėti naujus santykius, užuot užsiėmus juos komplikuojančia veikla.   

                                             Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

  

Paskui save uždarytos durys

Neištikimybė – slidus, šaltas ir nemaloniai lipnus žodis kartais paliečiantis asmeniškai.   

         Margarita – talentinga menininkė sėkmingai vadovaujanti savo galerijai uostamiestyje.“Man kur kas labiau patinka prekiauti meno kūriniais, nei pačiai juos kurti...“. Tuo tarpu aš manau, jog galimi karšti debatai dėl tokio požiūrio teisingumo. Taigi, Margarita.  Prieš keletą savaičių sulaukusi bičiulės skambučio išgirdau stulbinančią jos meilės istoriją: “ Gedas žavingas, elegantiškas, išsilavinęs, protingas vyriškis, kurį nepadoriai suvedžiojau per kokias dvidešimt minučių, o įsimylėjau besibaigiant pirmai pažinties dienai. Gedas dėmesingai man asistavo ir atsakė į mano flirtą, bei be paliovos kartojo, jog geidžia manęs. Jis aistringas, įsitikinau tą pačią naktį. Beje, Gedas Klaipėdoje kažkokiais pernelyg žemiško darbo reikalais, o tiksliau fenomenalus inžinierius, kuris atvyko pamokyti kolegas naujovių savo darbe. Dėl manęs ketina pasilikti gerokai ilgiau nei planavo. Tiesa, yra menka detalė – jis vedęs snobišką turtingo tėvelio dukrelę, kuri neturi jokio gyvenimo džiaugsmo. Man jis velniškai patinka.“ – žodžių lavina užgriuvo mane. Bandžiau savajai draugei priminti, jog ji prieš „milijoną metų“ pasižadėjo niekada nebūti antra. „Dabar nieko žeminančio nematau būti meiluže. Nereikia rūpintis taip nepakenčiama buitimi, skalbti drabužių, ruošti valgį, o kiekvienas susitikimas tarsi pirmas pasimatymas – vieni privalumai. Tik nepakenčiu minties, kad Gedas miegos ir su ja...“. Neturėjau svarių argumentų, o kalbėti apie išduotos žmonos kančias buvo pernelyg „banalu“. Tad apsistojau prie kur kas „žemiškesnės“ temos –  meno ir uostamiesčio kūrybinio gyvenimo. Smagiai paplepėjusios atsisveikinome. Buvo malonu išgirsti geros bičiulės balsą.  Kiek vėliau susitikusi su Margarita, tik jau Vilniuje, sužinojau, jog ji taip ir liko Gedo meiluže.“Kartais visa ši situacija mane erzina, bet pagalvoju apie kur kas blogesnį variantą. Tada nusiraminu. Kita vertus, abi esame vienodai apgaudinėjamos – tai guodžia.“ – sakydavo Margarita. Susitikimams jiedu pasirinko velniškai atokų namelį miškų glūdumoje, kad pašalinė akis negalėtų sutrikdyti aistringų dienų ir naktų... Jaukiai įsitaisiusi ant sofutės ir stebėdama rudeninio lietaus šėlsmą už lango, nepaliaujamai mintijau apie savo bičiulę Margaritą, apskritai apie moteris ir vyrus bei situacijas į kurias įsipainiojame atsitiktinai ar savo noru.  Kodėl pasukame į kairę, užuot ėję tiesiai? Taigi, žmonos ir meilužės. Neištikimybės saldybė ir išduotojo skausmas.

Kodėl einame „į kairę“?

Dažniausiai meilę sutvirtiname santuoka, kurios metu pasižadame vienas kitam iki savo dienų pabaigos mylėti, nepalikti ir būti ištikimi. Tačiau po kelerių santuokos metų į kasdienybę įsismelkia rutina, nuobodulys, gyvenimas įgauna pastovias, neretai nekintančias, spalvas, tampa šiek tiek nyku ir neįdomu. Taip pat neretai apninka įkyrios mintys, pavyzdžiui, nejaugi toks nusistovėjęs gyvenimas ir bus? Aš taip ir gyvensiu? Man norisi „paragauti“ kažko kito. Būtent tada sutuoktiniai pradeda ilgėtis naujų potyrių. Ir kuomet nugali impulsai, seksualinis potraukis, instinktai, kuriuos esame kažkada patyrę, poroje atsiranda trečias žmogus. Tad dar vienu nauju potyriu tampa neištikimybė, kurią dažnas įvardija kaip nuotykį, tam tikrą dozę adrenalino, naujus įspūdžius. Specialistai sako, jog „bėgantysis į šoną“ labai dažnai jaučia kaltę, esti nelaimingas ir instinktyviai pradeda ieškoti visų įmanomų pateisinančių priežasčių, pavyzdžiui, jeigu šeimoje viskas būtų kuo puikiausiai, niekas negalėtų išskirti arba gerų sutuoktinių niekas neišduoda. Pasiteisinančios frazės tėra elementariausias mitas, kuris gerokai žeidžia išduotąją pusę. Jeigu susirandamas meilužis arba meilužė tik patirti nuotykį, tai ir lieka nuotykiu – išblėsus aistrai, romanas užgęsta. Po kurio laiko, tik su kita meiluže, ir vėl įsiplieskia romanas. Einantis „į kairę“ vyras tokius santykius apibūdina paprastai:“aš noriu gyventi su savo žmona. Kaip ji nesupranta, kad čia tik seksas ir nieko daugiau.“ Taip pat yra šeimų, kuriose abu sutuoktiniai vienas kitam neištikimi. Šiuo atveju dažniausiai būna abipusis susitarimas, kuris įvardijamas „atvira santuoka“, toks šeimos modelis pakankamai dažnai sutinkamas kai kuriose Vakarų Europos šalyse.

Niekada taip nesijaučiau, kaip dabar...

„Nė pagalvoti negalėjau, kad grįžusi rasiu savo daiktus kuo dailiausiai sudėtus prie buto durų, bendrą kredito kortelę pereikvotu limitu, o savo brangiausiąjį susirūpinusį moterimi, kuri laukėsi kūdikio. Aišku, ne manimi. Nesvarbu, kad aš buvau dar teisėta žmona, o ji – oficialiai vadinama sugyventinė. Ana buvo nėščia ir jaunesnė – o tai jau savaime yra privalumas.“ Eglė Černiauskaitė „Visos Italijos dulkės“.

Šios madame serijos romano eilutės tobulai atspindi situaciją, kai vienas iš sutuoktinių įsimyli meilužį ir iškyla reali grėsmė santuokai – ji gali sužlugti. Taip nutika, kada tarp meilužių užsimezga vadinamasis emocinis ryšys, kuris įneša svaiginančius potyrius, audringus jausmus, aistrinančias fantazijas, norą dažnai susitikti. Tuo tarpu sugrįžus į namus, pas teisėtą sutuoktinį, jaučiama kaltė, ir tuo pačiu išgyvenami negatyvūs jausmai, pavyzdžiui, sutuoktinis erzina, nervina, niekuo neįtinka. Nors protu suvokiama, kad toks elgesys šeimoje bei svaigus ryšys už jos ribų, turės ypač skaudžias pasekmes, tačiau jam neatsispiriama ir pasirinkamos skyrybos. Antrosios santuokos pradžia dažniausiai esti puiki ir žadanti visiškai kitokį gyvenimą nei buvo iki šiol. Tačiau... po kelerių metų dar kartą tenka pripažinti, jog nieko ypatingesnio ar geresnio antroje santuokoje nesurandama. Ir neretai apgailestaujama, jog buvo išardyta pirmoji šeima, tačiau nepaisant to, dažnai antroji santuoka yra išsaugojama. Arba įgyvendinamas dar vienas projektas – ieškomas idealus partneris. Dėl šios priežasties žlunga antroji santuoka, ir jeigu nesurandamas idealus gyvenimo partneris – visos kitos. Tam įtakos turi viešoji nuomonė, kuri seksą tapatina su tikros meilės išraiška. Pavyzdžiui, vyras kaltina žmoną, kad buvo pernelyg mažai sekso, dėl to jis susirado kitą moterį. Toks požiūris yra infantilus, nes išsaugoti santykius, reiškia prisiimti atsakomybę, įsipareigoti ir išlaikyti duotą žodį, o tai yra sunku.

Kas dažniau paslysta?

„Atsitiko, kad vienas jaunas dabita, kartą išvydęs Peronelą ir susižavėjęs. Įsimylėjo ją ir taip visokiais būdais ėmė prie jos meilintis, kad ji susidraugavo su juo. O kad galėtų pasimylėti, juodu susitarė taip: kadangi jos vyras rytmečiais keldavosi anksti ir eidavo dirbti, tai jaunuolis turįs būti netoliese, idant galėtų matyti jį išeinant. Gatvė, kur mūrininkas gyveno buvo labai nuošali, tad jam išėjus jaunuolis drąsiai galįs ateiti pas ją. Taip jis ir darė daug kartų.“ Giovanni Boccaccio „Dekameronas“.

     Vyrai gerokai dažniau būna neištikimi, nes jų tokia prigimtis. Tačiau jeigu vyras puoselėja klasikines ir laiko patikrintas vertybes – jis „neįsigyja“ meilužės, išlieka ištikimas žmonai. O jeigu į pamatines gyvenimo vertybes žiūri lengviau, tada suka slaptus romanus. Tuo tarpu žmona su tokia situacija taikstosi, nes bijo gyventi viena, baiminasi dėl savo prastos finansinės padėties, nežino kaip vienai reikės išlaikyti vaikus, būstą – tada jaučiasi pikta, nelaiminga ir  tuo pačiu metu bejėgė. Be to, inirtingai save lygina su konkurente – ieško savo minusų tose vietose, kuriose meilužė puikuojasi vien tiktai pliusais. Nuo tokio „užsiėmimo“ savivertė nusirita iki nulio, o naudos – jokios. Tad kur kas geriau išpešti naudos iš vyro nuklydimų į šoną. Pavyzdžiui, jeigu neištikimybė yra sutuoktinio gyvenimo stilius, tai piktina tik kurį laiką, tačiau abu veikiai supranta, kad nė vienas nenori ką nors keisti. Tokiose šeimose labai retai aptarinėjami panašūs incidentai – iš esmės niekas nenori leistis į tiesos paieškas. Tačiau po solidaus žmonos "šopingo" dažniausiai viskas grįžta į savo vėžes. Iki kito karto. Tokio vyro žmona jau po keleto mėnesių savo draugei kikendama praneša: "Maniškis, atrodo, turi jau kitą pasiją". Ir draugė, jeigu nestokoja humoro jausmo, atsakys: "O, tau kaip tik laikas įsigyti naują mašiną".

Mane išdavė, kaip pasielgti?

Nėra universalaus recepto, kaip turėtume elgtis sužinoję, jog mūsų sutuoktinis neištikimas. Beje, ne taip jau dažnai, kaip mes įsivaizduojame, realybėje įgyvendinamas posakis „ jeigu sužinočiau, kad mano vyras neištikimas, be jokių ceremonijų supakuočiau daiktus ir išmeščiau laukan“. Sužinojus, kad kitas tau neištikimas, pirmiausia tarsi uraganas užplūsta labai daug prieštaringų jausmų. Tačiau kiek įmanoma suvaldžius emocijas, pirmiausia reikia tarpusavyje kalbėtis, aiškintis kodėl taip atsitiko, ką galima padaryti šioje situacijoje, kokių esama pretenzijų išduotąjai pusei. Be abejo, išnaudoti visas įmanomas galimybes, pavyzdžiui,  sau kaip porai duoti laiko, pabandyti dar kurį laiką pagyventi kartu arba kaip tik atskirai, nurimti ir priimti patį racionaliausią sprendimą. Šioje situacijoje galimas tik vienintelis patarimas – neskubėti skirtis. Beje, žmonai išsigandus, jog gali būti palikta dėl meilužės, nereikėtų vyrui prižadėti pačių neįtikėčiausių dalykų, pavyzdžiui, aš viską padarysiu; aš  niekada nepriekaištausiu; aš būsiu labai gera – nes tai yra elementariausia veidmainystė.

Ar galime būti ištikimi?

Vienintelis ištikimybės receptas – žmogaus vertybės. Tačiau, nė vienas mūsų nesame apsaugoti nuo neištikimybės. Tačiau tie, kurie atsakingesni, griežtesnių moralinių įsitikinimų gerokai rečiau pasiduoda pagundai. Statistikos duomenys rodo, jog net 80% visų pasaulio žmonių, per savo gyvenimą, yra neištikimi. Nūdien mūsų visuomenėje nėra tabu, kurie sulaikytų nuo neištikimybės, skyrybų. Tad visiškai nestebina, kad santykinai nedaug žmonių sutuoktiniui išlieka ištikimi.

                                                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė  

Lengvumas

         Prieš kelerius metus teko skaityti straipsnį apie lengvumą. Anuomet perskaityta istorija, kurios autoriaus neatsimenu ir man dėl to šiek tiek gėda, labai tiksliai įvardijo mūsų siekį gyventi kuo lengviau ir tuo pačiu fenomenalų gebėjimą tai kuo labiau apsunkinti. Nors ir žinau nūdien dažną, pakankamai skeptišką, nusiteikimą daugeliui dalykų, bet nepaisant to, noriu šia istorija pasidalinti su jumis, idant į savo gyvenimus įsileistumėte nors šiek tiek lengvumo... Tad, apie tąkart perskaitytą lengvumą gyventi.

  „ Per draugo gimtadienį prie manęs prisėda seniai matytas pažįstamas. Kaip tu? O kaip tu? Kaip gyvenimas? Kaip sekasi? Kas naujo? Ir taip toliau. Net nepastebiu, kad imu pasakoti kaip tikra lietuvė: na, lyg ir viskas gerai, bet, kita vertus, ir tas blogai, ir tas nekaip, ir anas galėtų būti geriau...

        Pagaliau tas vyrukas ir sako: „Tu į viską žiūri per daug sudėtingai. Per giliai kapstai. Tokiu požiūriu į gyvenimą tu atbaidai žmones. Jie bijo prie tavęs prisiliesti.“

     O ką – meluoti, kad viskas puiku? „Ne, tiesiog reikia į gyvenimą žvelgti lengviau. Kvėpuok lengvai!“ – pataria nueidamas.

     Lengvumas. Šis žodis pastaruoju metu ne kartą sklandė ore bendraujant ir su pažįstamais, ir su beveik svetimais žmonėmis. Tad privertė susimąstyti. Apie būties lengvumą. Gal tas lengvumas ir yra vaistas nuo daugelio ligų? Ir gal ne tik man?

    Iš tikrųjų mes, moterys, per daug giliai ir per daug sudėtingai žiūrime į gyvenimą. Kodėl taip atsitiko? Kodėl jis taip pasakė? Kas už to slypi? Gal aš ką nors ne taip padariau? Kas bus toliau? Ir panašiai.

    Ar vyrai kamuoja save tokiais klausimais? Ne. Tai kodėl mes, moterys, negalime sau pasakyti kaip ta filmo „Vėjo nublokšti“ herojė: „Apie tai aš pagalvosiu rytoj“.  Ir tą pačią akimirką viską užmiršti. Nebenarplioti problemos. Nebeieškoti kaltų. Nebekaltinti savęs. Nes rytoj viskas galbūt atrodys kitaip.

  Mes visos gyvenime trokštame vieno – lengvumo. Darome viską, kad būtų kuo lengviau gyventi – dėl to pragmatiškai svarstome, kokią profesiją pasirinkti, už ko ištekėti, kur įsidarbinti, su kuo ir kaip bendrauti, ką patobulinti senuose santykiuose... kad tik būtų lengviau.

   Bet lengvumas turi prasidėti nuo mūsų minčių. Nuo požiūrio. Nuo filosofijos.

     Na, šįkart nepavyko. Pavyks kitąkart. Galbūt. Nepavyks – išgyvensim ir be to. Be to žmogaus. Be to darbo. Be tos svajonės. Nes gyvenimas yra puikus. Tik mokėkime tai pamatyti. O tam tereikia lengvumo...“         

Idealus partneris – mitas ar tikrovė?

Imtis būtent šios temos paskatino garsaus rusų aktoriaus, su kuriuo teko susitikti Maskvoje, išsakyta mintis, jog jis vis dar viliasi sutikti idealią gyvenimo palydovę. Klausydamasi artisto samprotavimų, vos galėjau patikėti, jog po metų kitų penkiasdešimtmetį švęsiantis, keletą kartų vedęs ir tiek pat kartų išskyręs vyriškis gali būti toks naivus ir tikėti idealaus partnerio mitu. Stebėdama reikalavimus būsimąjai mylimąjai dėstantį menininką mintijau, jog galbūt pakankamai ekstravagantiška profesija sukuria tam tikrą idealaus partnerio iliuziją. Po viešnagės viename iš brangiausių pasaulio miestų, jaukioje sostinės kavinaitėje gurkšnodama kvapnią kavą su mieląją drauge Lina nusistebėjau aktoriaus naivumu, tuo tarpu Lina nė nemirktelėjusi išpoškino, jog ji taip pat vis dar viliasi sutikti idealų vyriškį. Nepaisant to, kad keturi romanai baigėsi skyrybomis, nes ilgainiui paaiškėjo, kad susižavėjimo abjektas nėra idealus. Mano argumentą, jog esą tai tik elementariausias pramanas bičiulė atrėmė, esą įmanoma sutikti idealų partnerį, tereikia geriau paieškoti. Kadangi tokių vilčių sėkmė man kelia nemenkų abejonių, tad ir panūdau kiek išsamiau paanalizuoti šią temą.

Madingas mitas

      Vienas populiariausių mitų, kuriuo neretai mes patikliai vadovaujamės – tai tikėjimas, kad kažkur yra idealus partneris, kuris mums tobulai tinka. Tad vaikydamiesi šio idealo save užspeičiame tarsi į kampą, nes tada mūsų gyvenimas tampa ištisomis paieškomis vienintelio arba vienintelės, dėl kurio esame pasiryžę bet kam. Kiekvieną sykį įsimylėdami tikimės, jog jau suradome tik tą vienintelį ir idealų. Bet praėjus kuriam laikui mūsų mylimasis jau nebeatrodo toks idealus. Tada mes ir vėl  leidžiamės į idealaus partnerio paieškas, kurios tarsi horizonto vijimasis: kuo labiau link jo artėji, tuo labiau jis tolsta. Idealaus partnerio paieškos rodo infantilumą, nes tai yra tam tikras ilgėjimasis absoliučiai visų mūsų poreikių patenkinimo tai yra mes tikimės, kad kitas žmogus patenkins visus mūsų poreikius, o savųjų atsisakys. Bėgant metams mes turėtume suvokti, jog taip nebus ir net nereikia turėti tokių iliuzijų.

    Kitas svarbus aspektas – dažnu atveju keisdami partnerį po partnerio ir teisindamiesi idealo paieškomis tarsi maskuojame savo negebėjimą puoselėti tarpusavio santykių, atsakomybės, pareigos jausmo stoką. Pamenu mano šviesaus atminimo seneliai, kurie santuokoje išgyveno net 60 metų, paklausti, kaip jiems pavyko tiek metų išgyventi drauge, paslaptingai šypsodami atsakė:“mes gimėme dar tais laikais kai daiktus taisydavo, o ne išmesdavo“. Išties, anuomet santuoka buvusi labiau partnerystė, vėliau šis požiūris pasikeitė romantiniu – meilė išaukštinama, ji svarbiausia, dėl to ir atsiranda nepagrįstos iliuzijos bei mitai.

Šiuolaikiškos iliuzijos

Idealaus partnerio paieškos parodo dar vieną mūsų požiūrį į tarpusavio santykius. Nūdien visuomenė esti vartotojiška, žinoma tai jokia naujiena, bet mūsų vartotojiškumas persikelia ir į tarpusavio santykius, nes egzistuoja požiūris, kad turime rasti tą, kuris patenkins visus mūsų poreikius ir kuo geriau. Beje, tai yra tarsi ir skatinama, pavyzdžiui, labiau akcentuojama tai, kad meilės ieškojimas didesnė vertybė nei pastovumas. Taip pat turi įtakos asmenybės nebrandumas, nes neturėtume skubėti palikti kito žmogaus dėl pirmo nesutarimo ar nesėkmės, ar kažkokių kitų dalykų. Dažnu atveju puoselėjame absoliučiai nebrandžią iliuziją, kad kažkas ateis ir padarys mus laimingais, o mes patys neįdėsime nė menkiausios pastangėlės. Bet turiu jus nuvilti – taip nebūna ir nebus, nors šiandien visuomenėje vyrauja nuostata ne ką mes galime kitam duoti, bet ką kitas žmogus mums duos. Be abejo, natūralu norėti, kad mus globotų, rūpintųsi mumis, mus mylėtų, bet ir mes patys turime rūpintis, globoti ir mylėti kitą. Pastangos turi būti abipusės. Žinoma visada buvo ir bus žmonių, dėl kurių absoliučiai neverta aukoti savo gyvenimo, pavyzdžiui, jeigu smurtaujama, žeminama, terorizuojama – tai ne tie atvejai, kada turime aukotis ir būti su tokiu žmogumi. Bet jeigu yra menki nesutarimai, neatitikimai, visiškai netinka vadovautis „šitą išmetame ir perkame naują“ strategija. Tai rodo žmogaus nepastovumą, atsakomybės stoką, nebrandumą bei vartotojiškumą.

Šiek tiek prieštaravimų

Išties dar niekam nepakenkė ir manau nepakenks kitokia nuomonė. Tad pažvelkime į idealaus partnerio paieškas iš kitos pusės. Neretas sakome, jog idealus partneris neegzistuoja, tačiau slapčia viliamės jį sutikti. Tai reiškia, kad mums idealaus partnerio vaizdinys visgi yra reikalingas. Ir sąmoningas suvokimas kokio žmogaus šalia savęs norėtume nieko smerktino ir kenksmingo, netgi sakyčiau naudinga. Žinodami su kokiu žmogumi norėtume susieti savo gyvenimą lygiai taip pat žinome kur jį galime sutikti ir kokius santykius norėtume puoselėti. Tai padeda nesiblaškyti ir nešvaistyti veltui laiko su netinkamais žmonėmis. 

Daugiau – mažiau

  Be abejo, kartais partneriai vienas kitam tinka mažiau, o kartais – labiau. Pastarasis atvejis – tai panašios ar sutampančios vertybės, pavyzdžiui, vienam ištikimybė yra vertybė, o kitam – ne, tad sunkiai tikėtina, kad tokia partnerystė bus laiminga. Dar vienas pavyzdys religija – ji kuo puikiausiai atspindi vertybes ir, pavyzdžiui, katalikei gyventi su musulmonu yra pakankamai nelengva, nes dažnu atveju moteris turi kažką aukoti ir labiau prisitaikyti. Vertybės yra vienas svarbiausių tarpusavio suderinamumo matų. Kitas svarbus aspektas – interesai. Dažniausiai santykių pradžioje mylimieji vienas kitą labai palaiko, pavyzdžiui, mergina kartu su mylimuoju eina stebėti futbolo rungtynių, nors jai visiškai neįdomu, lygiai taip pat vaikinas kartu su mylimąja žiūri melodramas, nors šiaip jų negali pakęsti. Tačiau ilgainiui, kuomet praeina šiek tiek laiko išaiškėja, jog žmonės neberanda jokios bendros veiklos, nebeturi apie ką kalbėtis, nes jie esti pernelyg skirtingi. Dar vienas labai svarbus dalykas – seksualinė trauka (kad būtų geri tarpusavio santykiai jos neužtenka). Dažniausiai pirmaisiais draugystės metais, kai fizinis patrauklumas labai stiprus, abu partneriai labiau linkę aukoti savus interesus ar vertybes. Kai seksualinis patrauklumas šiek tiek sumažėja „išlenda“ interesų, vertybių skirtybės arba panašumai. Tad kai žmonės pradeda bendrauti išties turėtų neskubėti įforminti vedybinių santykių, bet turėtų kiek įmanoma sąžiningiau pažinti vienas kitą, pavyzdžiui, kas kiekvienam iš mylimųjų patinka, nepatinka,  kokie kiekvieno iš jų tikslai, siekiai, kaip patinka praleisti laisvalaikį, kur patiktų įsikurti ar atostogauti – šie dalykai padeda pažinti vienas kitą ir išsiaiškinti kiek yra tarpusavio sutapimų.  Jeigu sutapimų labai mažai, bendros ateities prognozė pesimistinė arba gyvenant kartu vienas iš sutuoktinių turės pakankamai daug aukoti. Kita vertus, idealūs santykiai, tai pasaka kuria norisi tikėti ir kuria vadovaujantis galima sukurti pakankamai harmoningus santykius, nors tam dažniausiai gali prireikti ne vienerių metų.

      P.S. Vieną nuostabią dieną susitiko idealus vyras ir ideali moteris. Jie vaikščiojo į idealius pasimatymus. Vienas kitą pamilo. Atšoko idealias vestuves. Jų bendras gyvenimas, be abejo, taip pat buvo idealus. Kartą Naujametę naktį ideali pora važiavo savo idealiu automobiliu, tačiau netikėtai didelėje pusnyje pamatė užsitrigusį lengvąjį automobilį. Kadangi jaunoji pora buvo ideali, savaime suprantama, kad jie sustojo ir pasiūlė savo pagalbą. Pasirodė, jog užstrigęs vairuotojas - Kalėdų Senelis, kuris vaikučiams gabeno dovanėles. Tad, kad vaikučiai nenuliūstų ir gautų dovanėles, idealioji pora į savo automobilį pasodino Kalėdų Senelį ir sudėjo dovanėles. Tačiau, nelaimei, ideali pora ir Kalėdų Senelis pateko į siaubingą autovariją, kurioje išgyventi pavyko tik vienam. Kaip jūsų manote kam? Be abejo, idealiai moteriai. Dėl to, kad ji vienintelė, kuri iš tiesų egzistuoja. Nes Kalėdų Senelių nebūna, o idealaus vyro dar niekam nepavyko sutikti...

Tu leiski man sapnuot...

Tu leiski man sapnuot, kai vakaras pailsta

Ir ant kalnų peties saulėlydis užsnūsta.

Tu leiski man sapnuot, kai saldų miegą pilsto

Į tulpių taureles vėjelis atsidusęs.

Tu leiski man sapnuot, kai žvaigždės lyg sietynas

Ant jovaro šakų per visą naktį spragsi,

Kai obelų žiedų šnabždėjime šilkiniam

Melsvi nakties drugiai lyg tavo žvilgsniai laksto.

Tu leiski man spanuot, kai mėnesiena skamba,

Voratinklių kankles palangėje palietus,

kai jos skambėjime visi laukai nustemba

Ir medžiai nešnara per krištolinį lietų.

Tu leiski man sapnuot - pajausti sapno gylį

Ir pilna krūtine šio sapno atsigerti,

Kol, rytmečio varsa žvaigždžių takus užpylus,

nerimstanti aušra link mūsų prisiartins.

Tu leiski man sapnuot, nes aš bijau pabusti -

ir žėrinčioj aušroj staiga tavęs netekti.

Tu leiski man sapnuot, kad tęstųs sapnas mūsų

per vieną didelę be pabudimo naktį...
                                    Kostas Kubilinskas "tu leiski man sapnuot"