Tu leiski man sapnuot...

Tu leiski man sapnuot, kai vakaras pailsta

Ir ant kalnų peties saulėlydis užsnūsta.

Tu leiski man sapnuot, kai saldų miegą pilsto

Į tulpių taureles vėjelis atsidusęs.

Tu leiski man sapnuot, kai žvaigždės lyg sietynas

Ant jovaro šakų per visą naktį spragsi,

Kai obelų žiedų šnabždėjime šilkiniam

Melsvi nakties drugiai lyg tavo žvilgsniai laksto.

Tu leiski man spanuot, kai mėnesiena skamba,

Voratinklių kankles palangėje palietus,

kai jos skambėjime visi laukai nustemba

Ir medžiai nešnara per krištolinį lietų.

Tu leiski man sapnuot - pajausti sapno gylį

Ir pilna krūtine šio sapno atsigerti,

Kol, rytmečio varsa žvaigždžių takus užpylus,

nerimstanti aušra link mūsų prisiartins.

Tu leiski man sapnuot, nes aš bijau pabusti -

ir žėrinčioj aušroj staiga tavęs netekti.

Tu leiski man sapnuot, kad tęstųs sapnas mūsų

per vieną didelę be pabudimo naktį...
                                    Kostas Kubilinskas "tu leiski man sapnuot"