Idealus partneris – mitas ar tikrovė?

Imtis būtent šios temos paskatino garsaus rusų aktoriaus, su kuriuo teko susitikti Maskvoje, išsakyta mintis, jog jis vis dar viliasi sutikti idealią gyvenimo palydovę. Klausydamasi artisto samprotavimų, vos galėjau patikėti, jog po metų kitų penkiasdešimtmetį švęsiantis, keletą kartų vedęs ir tiek pat kartų išskyręs vyriškis gali būti toks naivus ir tikėti idealaus partnerio mitu. Stebėdama reikalavimus būsimąjai mylimąjai dėstantį menininką mintijau, jog galbūt pakankamai ekstravagantiška profesija sukuria tam tikrą idealaus partnerio iliuziją. Po viešnagės viename iš brangiausių pasaulio miestų, jaukioje sostinės kavinaitėje gurkšnodama kvapnią kavą su mieląją drauge Lina nusistebėjau aktoriaus naivumu, tuo tarpu Lina nė nemirktelėjusi išpoškino, jog ji taip pat vis dar viliasi sutikti idealų vyriškį. Nepaisant to, kad keturi romanai baigėsi skyrybomis, nes ilgainiui paaiškėjo, kad susižavėjimo abjektas nėra idealus. Mano argumentą, jog esą tai tik elementariausias pramanas bičiulė atrėmė, esą įmanoma sutikti idealų partnerį, tereikia geriau paieškoti. Kadangi tokių vilčių sėkmė man kelia nemenkų abejonių, tad ir panūdau kiek išsamiau paanalizuoti šią temą.

Madingas mitas

      Vienas populiariausių mitų, kuriuo neretai mes patikliai vadovaujamės – tai tikėjimas, kad kažkur yra idealus partneris, kuris mums tobulai tinka. Tad vaikydamiesi šio idealo save užspeičiame tarsi į kampą, nes tada mūsų gyvenimas tampa ištisomis paieškomis vienintelio arba vienintelės, dėl kurio esame pasiryžę bet kam. Kiekvieną sykį įsimylėdami tikimės, jog jau suradome tik tą vienintelį ir idealų. Bet praėjus kuriam laikui mūsų mylimasis jau nebeatrodo toks idealus. Tada mes ir vėl  leidžiamės į idealaus partnerio paieškas, kurios tarsi horizonto vijimasis: kuo labiau link jo artėji, tuo labiau jis tolsta. Idealaus partnerio paieškos rodo infantilumą, nes tai yra tam tikras ilgėjimasis absoliučiai visų mūsų poreikių patenkinimo tai yra mes tikimės, kad kitas žmogus patenkins visus mūsų poreikius, o savųjų atsisakys. Bėgant metams mes turėtume suvokti, jog taip nebus ir net nereikia turėti tokių iliuzijų.

    Kitas svarbus aspektas – dažnu atveju keisdami partnerį po partnerio ir teisindamiesi idealo paieškomis tarsi maskuojame savo negebėjimą puoselėti tarpusavio santykių, atsakomybės, pareigos jausmo stoką. Pamenu mano šviesaus atminimo seneliai, kurie santuokoje išgyveno net 60 metų, paklausti, kaip jiems pavyko tiek metų išgyventi drauge, paslaptingai šypsodami atsakė:“mes gimėme dar tais laikais kai daiktus taisydavo, o ne išmesdavo“. Išties, anuomet santuoka buvusi labiau partnerystė, vėliau šis požiūris pasikeitė romantiniu – meilė išaukštinama, ji svarbiausia, dėl to ir atsiranda nepagrįstos iliuzijos bei mitai.

Šiuolaikiškos iliuzijos

Idealaus partnerio paieškos parodo dar vieną mūsų požiūrį į tarpusavio santykius. Nūdien visuomenė esti vartotojiška, žinoma tai jokia naujiena, bet mūsų vartotojiškumas persikelia ir į tarpusavio santykius, nes egzistuoja požiūris, kad turime rasti tą, kuris patenkins visus mūsų poreikius ir kuo geriau. Beje, tai yra tarsi ir skatinama, pavyzdžiui, labiau akcentuojama tai, kad meilės ieškojimas didesnė vertybė nei pastovumas. Taip pat turi įtakos asmenybės nebrandumas, nes neturėtume skubėti palikti kito žmogaus dėl pirmo nesutarimo ar nesėkmės, ar kažkokių kitų dalykų. Dažnu atveju puoselėjame absoliučiai nebrandžią iliuziją, kad kažkas ateis ir padarys mus laimingais, o mes patys neįdėsime nė menkiausios pastangėlės. Bet turiu jus nuvilti – taip nebūna ir nebus, nors šiandien visuomenėje vyrauja nuostata ne ką mes galime kitam duoti, bet ką kitas žmogus mums duos. Be abejo, natūralu norėti, kad mus globotų, rūpintųsi mumis, mus mylėtų, bet ir mes patys turime rūpintis, globoti ir mylėti kitą. Pastangos turi būti abipusės. Žinoma visada buvo ir bus žmonių, dėl kurių absoliučiai neverta aukoti savo gyvenimo, pavyzdžiui, jeigu smurtaujama, žeminama, terorizuojama – tai ne tie atvejai, kada turime aukotis ir būti su tokiu žmogumi. Bet jeigu yra menki nesutarimai, neatitikimai, visiškai netinka vadovautis „šitą išmetame ir perkame naują“ strategija. Tai rodo žmogaus nepastovumą, atsakomybės stoką, nebrandumą bei vartotojiškumą.

Šiek tiek prieštaravimų

Išties dar niekam nepakenkė ir manau nepakenks kitokia nuomonė. Tad pažvelkime į idealaus partnerio paieškas iš kitos pusės. Neretas sakome, jog idealus partneris neegzistuoja, tačiau slapčia viliamės jį sutikti. Tai reiškia, kad mums idealaus partnerio vaizdinys visgi yra reikalingas. Ir sąmoningas suvokimas kokio žmogaus šalia savęs norėtume nieko smerktino ir kenksmingo, netgi sakyčiau naudinga. Žinodami su kokiu žmogumi norėtume susieti savo gyvenimą lygiai taip pat žinome kur jį galime sutikti ir kokius santykius norėtume puoselėti. Tai padeda nesiblaškyti ir nešvaistyti veltui laiko su netinkamais žmonėmis. 

Daugiau – mažiau

  Be abejo, kartais partneriai vienas kitam tinka mažiau, o kartais – labiau. Pastarasis atvejis – tai panašios ar sutampančios vertybės, pavyzdžiui, vienam ištikimybė yra vertybė, o kitam – ne, tad sunkiai tikėtina, kad tokia partnerystė bus laiminga. Dar vienas pavyzdys religija – ji kuo puikiausiai atspindi vertybes ir, pavyzdžiui, katalikei gyventi su musulmonu yra pakankamai nelengva, nes dažnu atveju moteris turi kažką aukoti ir labiau prisitaikyti. Vertybės yra vienas svarbiausių tarpusavio suderinamumo matų. Kitas svarbus aspektas – interesai. Dažniausiai santykių pradžioje mylimieji vienas kitą labai palaiko, pavyzdžiui, mergina kartu su mylimuoju eina stebėti futbolo rungtynių, nors jai visiškai neįdomu, lygiai taip pat vaikinas kartu su mylimąja žiūri melodramas, nors šiaip jų negali pakęsti. Tačiau ilgainiui, kuomet praeina šiek tiek laiko išaiškėja, jog žmonės neberanda jokios bendros veiklos, nebeturi apie ką kalbėtis, nes jie esti pernelyg skirtingi. Dar vienas labai svarbus dalykas – seksualinė trauka (kad būtų geri tarpusavio santykiai jos neužtenka). Dažniausiai pirmaisiais draugystės metais, kai fizinis patrauklumas labai stiprus, abu partneriai labiau linkę aukoti savus interesus ar vertybes. Kai seksualinis patrauklumas šiek tiek sumažėja „išlenda“ interesų, vertybių skirtybės arba panašumai. Tad kai žmonės pradeda bendrauti išties turėtų neskubėti įforminti vedybinių santykių, bet turėtų kiek įmanoma sąžiningiau pažinti vienas kitą, pavyzdžiui, kas kiekvienam iš mylimųjų patinka, nepatinka,  kokie kiekvieno iš jų tikslai, siekiai, kaip patinka praleisti laisvalaikį, kur patiktų įsikurti ar atostogauti – šie dalykai padeda pažinti vienas kitą ir išsiaiškinti kiek yra tarpusavio sutapimų.  Jeigu sutapimų labai mažai, bendros ateities prognozė pesimistinė arba gyvenant kartu vienas iš sutuoktinių turės pakankamai daug aukoti. Kita vertus, idealūs santykiai, tai pasaka kuria norisi tikėti ir kuria vadovaujantis galima sukurti pakankamai harmoningus santykius, nors tam dažniausiai gali prireikti ne vienerių metų.

      P.S. Vieną nuostabią dieną susitiko idealus vyras ir ideali moteris. Jie vaikščiojo į idealius pasimatymus. Vienas kitą pamilo. Atšoko idealias vestuves. Jų bendras gyvenimas, be abejo, taip pat buvo idealus. Kartą Naujametę naktį ideali pora važiavo savo idealiu automobiliu, tačiau netikėtai didelėje pusnyje pamatė užsitrigusį lengvąjį automobilį. Kadangi jaunoji pora buvo ideali, savaime suprantama, kad jie sustojo ir pasiūlė savo pagalbą. Pasirodė, jog užstrigęs vairuotojas - Kalėdų Senelis, kuris vaikučiams gabeno dovanėles. Tad, kad vaikučiai nenuliūstų ir gautų dovanėles, idealioji pora į savo automobilį pasodino Kalėdų Senelį ir sudėjo dovanėles. Tačiau, nelaimei, ideali pora ir Kalėdų Senelis pateko į siaubingą autovariją, kurioje išgyventi pavyko tik vienam. Kaip jūsų manote kam? Be abejo, idealiai moteriai. Dėl to, kad ji vienintelė, kuri iš tiesų egzistuoja. Nes Kalėdų Senelių nebūna, o idealaus vyro dar niekam nepavyko sutikti...