Lengvumas

         Prieš kelerius metus teko skaityti straipsnį apie lengvumą. Anuomet perskaityta istorija, kurios autoriaus neatsimenu ir man dėl to šiek tiek gėda, labai tiksliai įvardijo mūsų siekį gyventi kuo lengviau ir tuo pačiu fenomenalų gebėjimą tai kuo labiau apsunkinti. Nors ir žinau nūdien dažną, pakankamai skeptišką, nusiteikimą daugeliui dalykų, bet nepaisant to, noriu šia istorija pasidalinti su jumis, idant į savo gyvenimus įsileistumėte nors šiek tiek lengvumo... Tad, apie tąkart perskaitytą lengvumą gyventi.

  „ Per draugo gimtadienį prie manęs prisėda seniai matytas pažįstamas. Kaip tu? O kaip tu? Kaip gyvenimas? Kaip sekasi? Kas naujo? Ir taip toliau. Net nepastebiu, kad imu pasakoti kaip tikra lietuvė: na, lyg ir viskas gerai, bet, kita vertus, ir tas blogai, ir tas nekaip, ir anas galėtų būti geriau...

        Pagaliau tas vyrukas ir sako: „Tu į viską žiūri per daug sudėtingai. Per giliai kapstai. Tokiu požiūriu į gyvenimą tu atbaidai žmones. Jie bijo prie tavęs prisiliesti.“

     O ką – meluoti, kad viskas puiku? „Ne, tiesiog reikia į gyvenimą žvelgti lengviau. Kvėpuok lengvai!“ – pataria nueidamas.

     Lengvumas. Šis žodis pastaruoju metu ne kartą sklandė ore bendraujant ir su pažįstamais, ir su beveik svetimais žmonėmis. Tad privertė susimąstyti. Apie būties lengvumą. Gal tas lengvumas ir yra vaistas nuo daugelio ligų? Ir gal ne tik man?

    Iš tikrųjų mes, moterys, per daug giliai ir per daug sudėtingai žiūrime į gyvenimą. Kodėl taip atsitiko? Kodėl jis taip pasakė? Kas už to slypi? Gal aš ką nors ne taip padariau? Kas bus toliau? Ir panašiai.

    Ar vyrai kamuoja save tokiais klausimais? Ne. Tai kodėl mes, moterys, negalime sau pasakyti kaip ta filmo „Vėjo nublokšti“ herojė: „Apie tai aš pagalvosiu rytoj“.  Ir tą pačią akimirką viską užmiršti. Nebenarplioti problemos. Nebeieškoti kaltų. Nebekaltinti savęs. Nes rytoj viskas galbūt atrodys kitaip.

  Mes visos gyvenime trokštame vieno – lengvumo. Darome viską, kad būtų kuo lengviau gyventi – dėl to pragmatiškai svarstome, kokią profesiją pasirinkti, už ko ištekėti, kur įsidarbinti, su kuo ir kaip bendrauti, ką patobulinti senuose santykiuose... kad tik būtų lengviau.

   Bet lengvumas turi prasidėti nuo mūsų minčių. Nuo požiūrio. Nuo filosofijos.

     Na, šįkart nepavyko. Pavyks kitąkart. Galbūt. Nepavyks – išgyvensim ir be to. Be to žmogaus. Be to darbo. Be tos svajonės. Nes gyvenimas yra puikus. Tik mokėkime tai pamatyti. O tam tereikia lengvumo...“