„Būna laikas, kai mums savo kelyje pasiseka sutikti bendrakeleivį, bet netikėtai ateina ir išsiskyrimas. Kai nusprendžia mus palikti, mums kyla abejonių, pasimetame, o kartais pasijuntame patys kalti. Kelią gali palikti bet kas. Jie neužsitrauks jokio prakeikimo; jie tik nueis kitu keliu. Tad eik keliu drauge kiek gali, bet kai reikės išsiskirti, niekada nebandyk sulaikyti savo bendrakeleivio.“ – pataria išminčiai. Tačiau realybėje, kada išgyvename skyrybas ir viduje viskas kunkuliuoja, pakankamai retai vadovaujamės išmintimi, o tiksliau apskritai jos neprisimename, nepaisant to, kad ji ir teisinga, ir išmintinga. Tad kuomet mums tenka ištverti sunkius išgyvenimus, duotuoju atveju skyrybas, mes dažniausiai trokštame kuo greičiau jas pamiršti, bet ar išties reikia pamiršti? Kiekvienas patyrimas yra mūsų gyvenimo, mūsų asmeninės istorijos dalis, tad jeigu pamirštame, vadinasi prarandame tam tikrą savasties dalį. Šiuos mūsų išgyvenimus pakankamai tiksliai apibūdina vienas slaviškas posakis, kuris išvertus skambėtų taip: „Užkasti (pamiršti) ar palaidoti (atsisveikinti) savus išgyvenimus? Palaidoti, nes tik taip galime išsivaduoti iš praeities.“ Tačiau mes dažniausiai pasirenkame užmiršimą, tačiau kur kas geriau buvusią patirtį integruoti, priimti kaip savo gyvenimo dalį. Išgyvenus skyrybas santuokinė patirtis niekur nedingsta, jeigu mes ją pamiršime, neišmoksime tam tikrų pamokų, kurios būtų naudingos ateityje.
Klasikinė situacija
Vakaras. Silva tyliuose namuose, gurkšnodama vyną, žvelgė į naktyje paskendusią gatvę. Kažkur girdėjosi pravažiuojantis automobilis, kažkur – žingsniai tamsoje. Silva periodiškai ir kiekvieną kartą su nemenka doze nostalgijos vis prisimindavo buvusį sutuoktinį, nepaisant to, kad nuo jų išsiskyrimo prabėgo kiek daugiau nei treji metai. Taigi, prisiminimai... Mintys pašėlusiu tempu sukosi, keitė viena kitą ir vėl sugrįždavo atgal. Silva prisiminė judviejų draugystės pradžią. Prisiminė svaigios meilės akimirkas. Po to – konfliktus ir barnius. Dar sykį buvusią romantiką, po to ir vėl skaudžius dalykus. Nežinia kelintą kartą savęs klausė: „Kaip jis galėjo mane palikti? Aš taip jį mylėjau. Jeigu būčiau buvusi dar pakantesnė, geresnė, atlaidesnė galbūt dabar būtume kartu. Aš daugiau niekada nieko taip nemylėsiu.“ Silvos ilgesingo vakaro paveikslas – tai chrestomatinis skyrybas išgyvenusio žmogaus jausenos pavyzdys.
Išgyventi skyrybas
Ištverti skyrybas gerokai lengviau kuomet ryšys nebuvo labai ilgas arba buvę santykiai pakankamai stipriai traumavo, norėjosi juos tarsi naštą nusimesti, šiuo atveju kuomet išsiskiriama, pajaučiamas palengvėjimas: „pagaliau išsivadavau, dabar atsikvepiu ir einu gyventi toliau.“
Situacija gerokai sudėtingesnė kuomet ryšys būna geras – tada skyrybos esti labai skaumingos, nes mus su kitu žmogumi sieja emocinis ryšys, kuriam nutrūkus lieka didžiulė skausminga žaizda. Kita vertus, išsiskyrimas yra pakankamai didelė netektis, nes mes prarandame tai ką turėjome, prarandame suplanuotą ateitį, gyvenimo iliuziją, kad viskas bus gerai ir niekada nepatirsime skyrybų arba iliuziją, kad esame labai geri, nes kuomet išsiskyrėme galbūt nesame geri. Kaip ir po kiekvienos netekties, taip ir išgyvenant skyrybas pirmiausia mus ištinka šokas (skyrybų atveju vienas iš sutuoktinių kiek ilgiau šiam žingsniui ruošiasi tuo tarpu kitam tai būna visiškai netikėta). Nuslūgus šokui mus apninka neigimas tai yra neprimame realybės, pavyzdžiui, negali būti, greičiausiai tai paprasčiausias nesusipratimas ir galbūt viskas bus gerai; arba nieko tokio, man bus kur kas geriau, nes susirasiu kitą partnerį ir laimingai gyvensiu. Kiek vėliau išgyvename pyktį, pažeminimą, gėdą, kaltę, depresiją, derybų etapą kuomet žadame būti labai gerais, niekada neprikaišioti, nepykti, kad tik mus norintis palikti partneris pasiliktų su mumis. Kai visus šiuos etapus mes išgyvename tik tada ateina susitaikymas, realybės priėmimas, kad aš jau nebeturiu savo sutuoktinio. Ir tik „perėjus“ visus šiuos etapus mes galime pradėti kurti naujus visaverčius santykius. Tačiau nūdien mes gyvename vadinamojoje greičio kultūroje, tad palytėjus skyryboms trokštame kuo greičiau skausmingus išgyvenimus pamiršti tarsi nieko neįvyko – tai esminė mūsų klaida, nes taip elgdamiesi savo jausmus „nukišame“ į tolimiausią ir tamsiausią kampą, bet kuomet mus ištinka kita krizė, išlenda ir prieš tai neišgedėtas skausmas. Tada būna ir skausmingiau, ir sunkiau.
Sėkmingo pasveikimo receptas
Visų pirma reikia leisti sau liūdėti, pykti, išsikalbėti, prisiminti apibendrinant leisti sau išgedėti bei neskubėti gerti vaistų, vartoti alkoholio ar užmegzti naujus seksualinius ryšius tai yra skyrybų žaizda turėtų sugyti natūraliai, o ne kaip įmanoma greičiau ir dirbtinai. Tiesa pačioje pradžioje dažniausiai gyvenimas atrodo pernelyg juodas, galvojame, kad viskas sugriuvo, niekada nieko gero daugiau nebebus ir niekada neįsimylėsime, tada reikia ieškoti nors ir labai mažų, bet veiksmingų dalykų, pavyzdžiui, vieną kartą per dieną pasijusti ramiau. Vėliau užsiimkime prasmę teikiančia veikla arba atraskime naujus dalykus, kurie teiktų malonumą, pavyzdžiui, įsigykime šunį, vykime į kelionę, lankykime šokių pamokas ar mokykimės kalbų. Neturėtume ištisai sėdėti ir verkti bei nuolatos kalbėti apie tą patį, jeigu užplūsta mintys taip stipriai, jog mus „skandina“, sąmoningai turėtume save sustabdyti ir mintis nukreipti kitur. Suprantama, kad teisingas pasveikimo kelias pakankamai skausmingas, bet mums asmenybės brandos prasme, naudingas. Tuomet kai jau žaizda sugyja, lieka randas kurį pradžioje skaudės stipriau, ilgainiui skausmas slops. Tiesiog reikia duoti sau laiko, nes skubos darbas šuniui ant uodegos.
Užstrigę aukos vaidmenyje
Neretai pasitaiko atvejų, kuomet buvusio partnerio gedime metų metais, nuolatos liejame ašaras, jį prisimename, gailime savęs, bet iš tiesų nieko nedarome, kad pasveiktume ir toliau gyventume visavertį gyvenimą. Tai yra esame užstrigę aukos vaidmenyje, kuris mums, dažniausiu atveju, yra labai patogus, nes tam tikra prasme savotiškai patinka kentėti ir liūdėti – taip sulaukiame užuojautos bei dėmesio. Taip elgdamiesi neįsisamoniname buvusios patirties pamokų, tad ir naujos perspektyvios pažintys taip pat nieko gero nežada. Nes kur kas mieliau gedime ir liūdime nei mąstome ir visiškai išsivaduojame iš ankstesnių santykių.
Dar šis tas
Pakankamai dažnai mes padarome nepateisinamą klaidą – naują mylimąjį lyginame su buvusiuoju. Taip nederėtų elgtis. Be abejo, jeigu mintyse kartą kitą palyginame ir daugiau šia „veikla“ neužsimame – tai nieko smerktino. Tačiau jeigu savo samprotavimus palyginimo tema išsakome garsiai, taip apsunkiname tarpusavio santykius, nes niekas nemėgstame kuomet mus lygina su kažkuo kitu ir vertina pagal kažką kitą. Net jeigu vertinimai būna geri, jie yra ženklas, kad skyrybas išgyvenęs žmogus dar nėra užbaigęs gedėjimo proceso. Naujas mylimasis gali būti pakankamai supratingas santykių pradžioje, kuomet palaiko, padeda ar išklauso, bet ilgainiui nuolatiniai palyginimai slegia, užgauna ir žeidžia kitą. Tad Pigmaliono sindromo tai yra siekimo formuoti dabartinį partnerį pagal ankstesnį įvaizdį, derėtų atsisakyti. Nėra prasmės remtis ankstesnių santykių modeliu ar susikurtu idealu, nes jo neįmanoma pritaikyti dabartiniam mylimąjam. O palyginimai, pavyzdžiui, mano buvęs draugas visada mane išklausydavo arba nepalikdavo išmėtytų daiktų – dabartinei meilei visiškai nereikalingi. Tad kur kas vertingiau puoselėti naujus santykius, užuot užsiėmus juos komplikuojančia veikla.
Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.