Neištikimybė – slidus, šaltas ir nemaloniai lipnus žodis kartais paliečiantis asmeniškai.
Margarita – talentinga menininkė sėkmingai vadovaujanti savo galerijai uostamiestyje.“Man kur kas labiau patinka prekiauti meno kūriniais, nei pačiai juos kurti...“. Tuo tarpu aš manau, jog galimi karšti debatai dėl tokio požiūrio teisingumo. Taigi, Margarita. Prieš keletą savaičių sulaukusi bičiulės skambučio išgirdau stulbinančią jos meilės istoriją: “ Gedas žavingas, elegantiškas, išsilavinęs, protingas vyriškis, kurį nepadoriai suvedžiojau per kokias dvidešimt minučių, o įsimylėjau besibaigiant pirmai pažinties dienai. Gedas dėmesingai man asistavo ir atsakė į mano flirtą, bei be paliovos kartojo, jog geidžia manęs. Jis aistringas, įsitikinau tą pačią naktį. Beje, Gedas Klaipėdoje kažkokiais pernelyg žemiško darbo reikalais, o tiksliau fenomenalus inžinierius, kuris atvyko pamokyti kolegas naujovių savo darbe. Dėl manęs ketina pasilikti gerokai ilgiau nei planavo. Tiesa, yra menka detalė – jis vedęs snobišką turtingo tėvelio dukrelę, kuri neturi jokio gyvenimo džiaugsmo. Man jis velniškai patinka.“ – žodžių lavina užgriuvo mane. Bandžiau savajai draugei priminti, jog ji prieš „milijoną metų“ pasižadėjo niekada nebūti antra. „Dabar nieko žeminančio nematau būti meiluže. Nereikia rūpintis taip nepakenčiama buitimi, skalbti drabužių, ruošti valgį, o kiekvienas susitikimas tarsi pirmas pasimatymas – vieni privalumai. Tik nepakenčiu minties, kad Gedas miegos ir su ja...“. Neturėjau svarių argumentų, o kalbėti apie išduotos žmonos kančias buvo pernelyg „banalu“. Tad apsistojau prie kur kas „žemiškesnės“ temos – meno ir uostamiesčio kūrybinio gyvenimo. Smagiai paplepėjusios atsisveikinome. Buvo malonu išgirsti geros bičiulės balsą. Kiek vėliau susitikusi su Margarita, tik jau Vilniuje, sužinojau, jog ji taip ir liko Gedo meiluže.“Kartais visa ši situacija mane erzina, bet pagalvoju apie kur kas blogesnį variantą. Tada nusiraminu. Kita vertus, abi esame vienodai apgaudinėjamos – tai guodžia.“ – sakydavo Margarita. Susitikimams jiedu pasirinko velniškai atokų namelį miškų glūdumoje, kad pašalinė akis negalėtų sutrikdyti aistringų dienų ir naktų... Jaukiai įsitaisiusi ant sofutės ir stebėdama rudeninio lietaus šėlsmą už lango, nepaliaujamai mintijau apie savo bičiulę Margaritą, apskritai apie moteris ir vyrus bei situacijas į kurias įsipainiojame atsitiktinai ar savo noru. Kodėl pasukame į kairę, užuot ėję tiesiai? Taigi, žmonos ir meilužės. Neištikimybės saldybė ir išduotojo skausmas.
Kodėl einame „į kairę“?
Dažniausiai meilę sutvirtiname santuoka, kurios metu pasižadame vienas kitam iki savo dienų pabaigos mylėti, nepalikti ir būti ištikimi. Tačiau po kelerių santuokos metų į kasdienybę įsismelkia rutina, nuobodulys, gyvenimas įgauna pastovias, neretai nekintančias, spalvas, tampa šiek tiek nyku ir neįdomu. Taip pat neretai apninka įkyrios mintys, pavyzdžiui, nejaugi toks nusistovėjęs gyvenimas ir bus? Aš taip ir gyvensiu? Man norisi „paragauti“ kažko kito. Būtent tada sutuoktiniai pradeda ilgėtis naujų potyrių. Ir kuomet nugali impulsai, seksualinis potraukis, instinktai, kuriuos esame kažkada patyrę, poroje atsiranda trečias žmogus. Tad dar vienu nauju potyriu tampa neištikimybė, kurią dažnas įvardija kaip nuotykį, tam tikrą dozę adrenalino, naujus įspūdžius. Specialistai sako, jog „bėgantysis į šoną“ labai dažnai jaučia kaltę, esti nelaimingas ir instinktyviai pradeda ieškoti visų įmanomų pateisinančių priežasčių, pavyzdžiui, jeigu šeimoje viskas būtų kuo puikiausiai, niekas negalėtų išskirti arba gerų sutuoktinių niekas neišduoda. Pasiteisinančios frazės tėra elementariausias mitas, kuris gerokai žeidžia išduotąją pusę. Jeigu susirandamas meilužis arba meilužė tik patirti nuotykį, tai ir lieka nuotykiu – išblėsus aistrai, romanas užgęsta. Po kurio laiko, tik su kita meiluže, ir vėl įsiplieskia romanas. Einantis „į kairę“ vyras tokius santykius apibūdina paprastai:“aš noriu gyventi su savo žmona. Kaip ji nesupranta, kad čia tik seksas ir nieko daugiau.“ Taip pat yra šeimų, kuriose abu sutuoktiniai vienas kitam neištikimi. Šiuo atveju dažniausiai būna abipusis susitarimas, kuris įvardijamas „atvira santuoka“, toks šeimos modelis pakankamai dažnai sutinkamas kai kuriose Vakarų Europos šalyse.
Niekada taip nesijaučiau, kaip dabar...
„Nė pagalvoti negalėjau, kad grįžusi rasiu savo daiktus kuo dailiausiai sudėtus prie buto durų, bendrą kredito kortelę pereikvotu limitu, o savo brangiausiąjį susirūpinusį moterimi, kuri laukėsi kūdikio. Aišku, ne manimi. Nesvarbu, kad aš buvau dar teisėta žmona, o ji – oficialiai vadinama sugyventinė. Ana buvo nėščia ir jaunesnė – o tai jau savaime yra privalumas.“ Eglė Černiauskaitė „Visos Italijos dulkės“.
Šios madame serijos romano eilutės tobulai atspindi situaciją, kai vienas iš sutuoktinių įsimyli meilužį ir iškyla reali grėsmė santuokai – ji gali sužlugti. Taip nutika, kada tarp meilužių užsimezga vadinamasis emocinis ryšys, kuris įneša svaiginančius potyrius, audringus jausmus, aistrinančias fantazijas, norą dažnai susitikti. Tuo tarpu sugrįžus į namus, pas teisėtą sutuoktinį, jaučiama kaltė, ir tuo pačiu išgyvenami negatyvūs jausmai, pavyzdžiui, sutuoktinis erzina, nervina, niekuo neįtinka. Nors protu suvokiama, kad toks elgesys šeimoje bei svaigus ryšys už jos ribų, turės ypač skaudžias pasekmes, tačiau jam neatsispiriama ir pasirinkamos skyrybos. Antrosios santuokos pradžia dažniausiai esti puiki ir žadanti visiškai kitokį gyvenimą nei buvo iki šiol. Tačiau... po kelerių metų dar kartą tenka pripažinti, jog nieko ypatingesnio ar geresnio antroje santuokoje nesurandama. Ir neretai apgailestaujama, jog buvo išardyta pirmoji šeima, tačiau nepaisant to, dažnai antroji santuoka yra išsaugojama. Arba įgyvendinamas dar vienas projektas – ieškomas idealus partneris. Dėl šios priežasties žlunga antroji santuoka, ir jeigu nesurandamas idealus gyvenimo partneris – visos kitos. Tam įtakos turi viešoji nuomonė, kuri seksą tapatina su tikros meilės išraiška. Pavyzdžiui, vyras kaltina žmoną, kad buvo pernelyg mažai sekso, dėl to jis susirado kitą moterį. Toks požiūris yra infantilus, nes išsaugoti santykius, reiškia prisiimti atsakomybę, įsipareigoti ir išlaikyti duotą žodį, o tai yra sunku.
Kas dažniau paslysta?
„Atsitiko, kad vienas jaunas dabita, kartą išvydęs Peronelą ir susižavėjęs. Įsimylėjo ją ir taip visokiais būdais ėmė prie jos meilintis, kad ji susidraugavo su juo. O kad galėtų pasimylėti, juodu susitarė taip: kadangi jos vyras rytmečiais keldavosi anksti ir eidavo dirbti, tai jaunuolis turįs būti netoliese, idant galėtų matyti jį išeinant. Gatvė, kur mūrininkas gyveno buvo labai nuošali, tad jam išėjus jaunuolis drąsiai galįs ateiti pas ją. Taip jis ir darė daug kartų.“ Giovanni Boccaccio „Dekameronas“.
Vyrai gerokai dažniau būna neištikimi, nes jų tokia prigimtis. Tačiau jeigu vyras puoselėja klasikines ir laiko patikrintas vertybes – jis „neįsigyja“ meilužės, išlieka ištikimas žmonai. O jeigu į pamatines gyvenimo vertybes žiūri lengviau, tada suka slaptus romanus. Tuo tarpu žmona su tokia situacija taikstosi, nes bijo gyventi viena, baiminasi dėl savo prastos finansinės padėties, nežino kaip vienai reikės išlaikyti vaikus, būstą – tada jaučiasi pikta, nelaiminga ir tuo pačiu metu bejėgė. Be to, inirtingai save lygina su konkurente – ieško savo minusų tose vietose, kuriose meilužė puikuojasi vien tiktai pliusais. Nuo tokio „užsiėmimo“ savivertė nusirita iki nulio, o naudos – jokios. Tad kur kas geriau išpešti naudos iš vyro nuklydimų į šoną. Pavyzdžiui, jeigu neištikimybė yra sutuoktinio gyvenimo stilius, tai piktina tik kurį laiką, tačiau abu veikiai supranta, kad nė vienas nenori ką nors keisti. Tokiose šeimose labai retai aptarinėjami panašūs incidentai – iš esmės niekas nenori leistis į tiesos paieškas. Tačiau po solidaus žmonos "šopingo" dažniausiai viskas grįžta į savo vėžes. Iki kito karto. Tokio vyro žmona jau po keleto mėnesių savo draugei kikendama praneša: "Maniškis, atrodo, turi jau kitą pasiją". Ir draugė, jeigu nestokoja humoro jausmo, atsakys: "O, tau kaip tik laikas įsigyti naują mašiną".
Mane išdavė, kaip pasielgti?
Nėra universalaus recepto, kaip turėtume elgtis sužinoję, jog mūsų sutuoktinis neištikimas. Beje, ne taip jau dažnai, kaip mes įsivaizduojame, realybėje įgyvendinamas posakis „ jeigu sužinočiau, kad mano vyras neištikimas, be jokių ceremonijų supakuočiau daiktus ir išmeščiau laukan“. Sužinojus, kad kitas tau neištikimas, pirmiausia tarsi uraganas užplūsta labai daug prieštaringų jausmų. Tačiau kiek įmanoma suvaldžius emocijas, pirmiausia reikia tarpusavyje kalbėtis, aiškintis kodėl taip atsitiko, ką galima padaryti šioje situacijoje, kokių esama pretenzijų išduotąjai pusei. Be abejo, išnaudoti visas įmanomas galimybes, pavyzdžiui, sau kaip porai duoti laiko, pabandyti dar kurį laiką pagyventi kartu arba kaip tik atskirai, nurimti ir priimti patį racionaliausią sprendimą. Šioje situacijoje galimas tik vienintelis patarimas – neskubėti skirtis. Beje, žmonai išsigandus, jog gali būti palikta dėl meilužės, nereikėtų vyrui prižadėti pačių neįtikėčiausių dalykų, pavyzdžiui, aš viską padarysiu; aš niekada nepriekaištausiu; aš būsiu labai gera – nes tai yra elementariausia veidmainystė.
Ar galime būti ištikimi?
Vienintelis ištikimybės receptas – žmogaus vertybės. Tačiau, nė vienas mūsų nesame apsaugoti nuo neištikimybės. Tačiau tie, kurie atsakingesni, griežtesnių moralinių įsitikinimų gerokai rečiau pasiduoda pagundai. Statistikos duomenys rodo, jog net 80% visų pasaulio žmonių, per savo gyvenimą, yra neištikimi. Nūdien mūsų visuomenėje nėra tabu, kurie sulaikytų nuo neištikimybės, skyrybų. Tad visiškai nestebina, kad santykinai nedaug žmonių sutuoktiniui išlieka ištikimi.
Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.