Vieni rašome kaligrafiškai, kiti – puošniai, dar kiti – tarsi paskubomis. Kiekvieno mūsų rašysena unikali, galinti parodyti net slapčiausius mūsų polinkius, maskuojamas baimes, amžių ar aistras.
Nūdien raštas apibūdinamas kaip tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Būtent tokios sistemos atsiradimas buvo reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje, nes raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus. Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. Yra manoma, jog tikrąjį raštą sukūrė šumerų civilizacijos žmonės. Pagrindinė šumerų, o vėliau babiloniečių ir asirų rašomoji medžiaga buvo ne patogus papirusas, o minkšto molio lentelė, kurioje neįmanoma buvo dailiai rašyti. Šumerai įspausdavo rašmenis molyje nusmailintomis nendrių lazdelėmis. Todėl jų naudojamas dantiraštis palyginti su egiptiečių hieroglifais atrodo kampuotas ir šiurkštus. Tuo tarpu egiptiečiai rašė dažniausiai iš dešinės į kairę, o babiloniečiai lygiai taip pat, kaip nūdien rašome mes – iš kairės į dešinę. Rašto ženklai bei visi kiti tiek egiptiečių, tiek šumerų raštų skirtumai rodo, kad abi šios rašto sistemos susiformavo savarankiškai, nepriklausomai viena nuo kitos, nors dantiraštis Egipte taip pat buvo žinomas. Archeloginiai radiniai byloja, jog antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje dantiraštis tapo tarptautine diplomatine rašto sistema, kuria naudojosi Egipto faraonai, susirašinėdami su kitais to meto šalių valdovais.
Kiekvieno skirtinga
Kiekvieno iš mūsų rašysena, nors kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo ir identiška, visgi yra skirtinga. Rašysena tai vienas unikaliausių dalykų žmogaus gyvenime tarsi veidrodis atspindintis mūsų asmenybę. Kiekvieno žmogaus rašysena yra specifinė, tik jam vienam būdinga, kaip, pavyzdžiui, kraujo grupė, rankų linijos ar pirštų antspaudai. Atrodytų, jog kiekvieno rašysena turėtų būti vienoda, nes pirmokėlius mokytojai moko dailiai, vienodai, taisyklingai pasvirusiomis raidelėmis rašyti. Tačiau pirmųjų mokslo metų pabaigoje išryškėja kiekvienam būdingas raštas, kuriame atsispindi tam tikri asmenybės bruožai. Rašysena iki gilios senatvės išlieka tokia pati, kokia susiformavo pirmųjų mokslo metų pabaigoje, be abejo, nepaisant kai kurių gyvenimo etapų. Pavyzdžiui, studijų metais rašysena būna it su vištos koja arba maištaujančio paauglio raštas gali šiek tiek pakisti.
Ką sako raštas?
Grafologija – tai mokslas, kuris rašysenoje nagrinėja žmogaus charakterio, asmenybės bruožus, polinkius į tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kurti arba griauti. Rašysena parodome net ir slapčiausius savo veidus, joje fenomenaliai atsispindi mūsų talentai, kūrybiškumas, polėkis taip pat polinkis priklausomybėms arba nusikalsti. Rašysena yra nagrinėjama keletu aspektų. Analizuojamas jos geometriškumas – raidžių aukštis, plotis bei aukščio ir pločio santykis, pasvirimo kampas ( į dešinę, kairę ar statmenai). Grafologiškumas – raidės jungiamos ar jos atskiros. Taip pat svarbu ar kiekviena raidė turi tik jai būdingus elementus ar ne, pavyzdžiui, „k“, „l“ raidės rašomos su kilpelėmis ar be jų, „š“, „č“ – su varnelėmis ar be. Raidės turi turėti visus joms būdingus specifinius elementus tai yra kilpeles, varneles, taškelius, o ne būti padailintos savos kūrybos išraiška. Tuo tarpu „baisus“ , padrikas, suveltas, neįskaitomas raštas byloja sutarimo su savimi stoką, neretai tai būna savo vietos gyvenime nesuradę, besiblaškantieji tiek tarp darbų, tiek tarp žmonių. Rašte mes išliejame savo pakylėtus jausmus, pyktį, susierzinimą, nusivylimą. Analizuojant rašyseną, žmogus apibūdinamas labai išsamiai, tad matome ar prieš mus sėdi mokslininkas, nusikaltėlis ar kūrėjas. Pavyzdžiui, vienas genialiausių menininkų Leonardo da Vinči pasižymėjo ne tik didžiu talentu, bet ir pakankamai keista rašysena, kurią tiksliausiai galėtų papibūdinti šios Emmos Dickens knygos eilutės: „ Vaikystėje Leonardas žavėjosi kaimo gyvenimu. Jis mylėjo gyvūnus ir nuo mažens pasižymėjo smalsiu protu. Džiordžijas Vazaris (Giorgio Vasari), XVI a. menininkas ir biografas, vaizduoja jį kaip puikų mokinį, rašantį įmantriu „veidrodiniu“ raštu ir išsiskiriantį nenuilstamu protu – nuolat susidominčiu vis naujomis temomis, kad tuoj pat jas mestų. Vėliau gyvenime Leonardo braižas tapo nuosaikesnis ir meistriškesnis, tačiau jis visąlaik rašė „veidrodiškai“ – tikriausiai dėl to, kad buvo kairiarankis, ir taip jam buvo lengviau.“
Rašysenos ypatumai
Žmonės, kurių rašysena pasvirusi 45 laipsnių kampu į dešinę vadinamasis tvarkingas, taisyklingas palinkimas į dešinę, esti atviri kito nuomonei, tolerantiški, gebantys išreikšti savo mintis ir jausmus, išklausyti kitus bei „pagauti“ jų jauseną. Tuo tarpu statmenomis raidėmis rašantys žmonės geba vadovautis savo galva, menkai atsižvelgia į kitų nuomones yra vieniši, susvetimėję. Taip pat tokios rašysenos savininkai apibūdinami kaip kieti, turintys mažai jausmingumo, nėra atviri naujovėms, savarankiški, logiški, menkai tolerantiški, mažai kitais pasitikintys žmonės. Beje, nūdien yra nemažai žmonių, kurie rašo spausdintinėmis raidėmis, tokia rašysena savotiška statmeno rašto atmaina. Taip rašantieji bendraudami su kitais žmonėmis nerankioja žodžių, viską tarsi kala į kaktą ir tuo pačiu slepiasi nuo kitų, nes turi ką slėpti, pavyzdžiui, kruopščiai slepiamas vienišumas, keisti įpročiai, pomėgiai.
Į kairę pasvirusios raidės, vadinamasis kairuoliškumas, tai bruožas kuris nėra palankus ir jį rekomenduojama „išgyvendinti“ – stengtis rašyti į dešinę pasvirusiomis raidėmis. Kairuoliškas braižas byloja, jog taip rašantysis linkęs priešintis naujovėms, bijo pokyčių, atmeta bet kokias taisykles, įstatymus, normas bei visiems ir viskam prieštarauja. Į kairę pasvirusiomis raidėmis labai dažnai rašo paaugliai – tai nieko smerktino, nes vyksta tam tikras asmenybės virsmas. Tačiau jeigu kairuoliškai rašo jau subrendę žmonės – tai nėra labai sveikintina, nes tai rodo, jog jie neišaugo iš maištaujančio amžiaus, tam tikri dalykai nesusiformavo jų asmenybėje. Pavyzdžiui, atsakomybę už savo poelgius perkelia kitiems žmonėms, dėl nesekmių taip pat kaltina tik kitus, tokių žmonių aprangos stilius net ir brandžiame amžiuje išlieka paaugliškas.
Neturėtume pamiršti, kad rašymas ranka gera terapijos priemonė, galinti pakeisti tam tikrus mūsų asmenybės bruožus – rašydami dienoraštį ne tik fiksuojame potyrius ar išgyvenimus, bet ir koreguojame savo asmenybę.
„Neryžtingumas, baimė, polėkis...“
Standartiškai yra priimta, kad raidė turėtų būti 3mm aukščio ir 3mm pločio. Tarpai tarp žodžių taip pat turėtų būti „a“, „o“ raidės pločio. Bet jeigu tarpai tarp žodžių yra didesni, jie parodo būkštavimą dėl ateities, darbo ar vaikų – tai netikrumo dėl rytojaus išraiška. Kuomet tarpai netolygūs yra mažesnių, po to keletas didesnių – parodo tam tikrą žmogaus neryžtingumą, baimes, kurios dažniausiai atėję iš vaikystės, pavyzdžiui, tamsos baimė. Tuo tarpu smulki rašysena byloja apie smulkmeniškumą, kruopštumą, atidumą detalėms, didžiulę koncentraciją, polinkį analizuoti, detalizuoti, apibendrinti, tačiau tokie žmonės linkę į uždarumą, vienišumą yra atsiskyrėliai.
Vadinamasis stambus raštas, užapvalintas tarsi balionai išpūstas, tai žmonių su polėkiu, linkusių viską užapvalinti, apibendrinti rašysena. Beje, jeigu raidės pernelyg išpūstos, tai byloja apie nepamatuotus lūkesčius, didybės maniją, gyvenimą susikurtame savų iliuzijų pasaulyje, nuolatinį svajojimą, gręžiojimąsi atgal ir gyvenimą praeitimi, neturėjimą pozityvaus požiūrio į ateitį. Ekstravertai esti atviri naujovėms, pažintims, pasauliui – tokio žmogaus rašysena atspindės tam tikrą džiugesį. Tuo tarpu intraverto, kurie dažniausiai yra suvaržyti savo pačių taisyklių, ribojimų, daugelio dalykų sau neleidžiantys, tarsi save uždarantys – jų rašysena bus labai suspausta, uždara.
Genialumas paprastume
Neretai rašydami „pametame“ tam tikras raidžių detales tai yra „k“ ar „l“ rašome be kilpelių, tai rodo, kad per gyvenimą einame septynmyliais žingsniais, pakankamai skubėdami, nesame smulkmeniški, bet esame dinamiški. Pasitaiko, kad rašydami raidėms būdingas kilpeles labai išreiškiame, kilpuojame tai rodo, kad žmogus nuolatos užstringa ties tam tikrais dalykais, pavyzdžiui, suteikiama neįtikėtino mąsto reikšmė nei pernelyg svarbiems, nei reikšmingiems įvykiams, nuolatos sugrįžtama prie tų pačių dalykų – tai trukdo eiti į priekį. Kitas aspektas – raidžių jungimas. Sujungtos raidelės parodo tiek minčių, tiek darbų nuoseklumą, tolygų energijos pasiskirstymą. Kuomet raidės nejungiamos arba jungiamos tik fragmentiškai rodo netolygų energijos pasiskirstymą, minčių nenuoseklumą, dažną nuomonių kaitą.
Pernelyg išpuoštas, pretenzingas, pompastiškas raštas kai raidei „prilipdomi“ jai nebūdingi fragmentai – atspindi pompastiką, tuštybę, pernelyg didelius reikalavimus kitiems, gyvenimui, nepamatuotus lūkesčius.
Neturėtume pamiršti, kad genialumas slypi paprastume, tad turėtume rašyti paprastai, aiškiai, sklandžiai, gramatiškai taisyklingai, be jokių papildomų „darinių“. Tvarkingas raštas parodo ir mūsų tvarką viduje, mintyse.
Konsultavo grafologė Elona Petkelienė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.