Apie drovumą

Vienas garsiausių filosofų Lucijus Anėjus Seneka rašė: “Didžiausias tavo rūpestis – tu pats, tu pats esi sau našta. Nežinai, ko nori. Mieliau garbingumą giri, negu sieki. Matai kur slypi laimė, bet nedrįsti prie jos eiti.“  Šios, garsiojo filosofo mintys mums tarsi sako, jog neretai esame pernelyg drovūs, kad pasiektume tam tikrų tikslų, o galbūt tiesiog visaverčiai gyventume. Juk išties, ne vienas iš mūsų kuo puikiausiai prisimintume situacijų, kuomet teko ko nors atsisakyti, praleisti puikią progą susipažinti, būti paaukštintam ar gauti geresnį įvertinimą arba paprasčiausiai gerai praleisti laiką vien dėl to, kad ... neišdrįsome, pabijojome, pernelyg kuklinomės, nepasitikėjome savimi. Arba kitais žodžiais – mums pakišo koją tas nelemtas drovumas.

Dvi drovumo pusės

Specializuotoje literatūroje šio bruožo apibūdinimas mažai romantiškas: drovumas – tai nerimas, diskomfortas kai esame su kitais žmonėmis. Tiesa, kaip ir daugelis dalykų šiame pasaulyje, taip ir drovumas turi dvi puses. Geroji drovumo pusė vadinamasis kuklumas, paprastumas. Išties kuklus žmogus dažniausiai įvertinamas už gebėjimą „neišsišokti“, nutylėti, išklausyti kitus ir juos suprasti. Toks žmogus niekuomet nesididžiuos, nesielgs psipūtėliškai ar akiplėšiškai. Tokie žmonės apibūdinami kaip pastovūs, patikimi, sugebantys išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau rytų išminčiai byloja: “Net ir kuklumas gali tapti pražūtingas, jei tapsime pernelyg nuolankūs ir nepasitikintys savimi. Kai kurie žmonės taip nusižemina, kad patys save sužlugdo. Jie gabūs, bet jų asmenybės tokios nevientisos, kad nepajėgia realizuoti savo galimybių. Taigi net ir kuklumui turi būti ribos. Kuklumas – geras bruožas, bet, kaip ir visa kita, turi būti saikingas“. O kuomet kuklumas nėra saikingas, jis įgauna visiškai kitą prasmę – tada esame pernelyg kuklūs, o tai yra blogoji drovumo pusė. Tad būti droviam dar reiškia būti žmogumi, su kuriuo sunku bendrauti dėl nepamatuotai didelio atsargumo, bailumo, nepatiklumo. Kuomet drovumas esti pernelyg didelis, tada labai nepasitikima savimi, vengiama bendrauti su kitais žmonėmis, pasitaiko atvejų kuomet baiminamasi išeiti iš namų. Drovieji paprasčiausiai bijo žmonių, maksimaliai riboja savo kontaktus, tad negali išreikšti ir realizuoti savęs. Toks žmogus patenka tarsi į uždarą ratą: kuo labiau ribojami kontaktai, tuo labiau bijoma ir kuo labiau bijoma, tuo labiau ribojami kontaktai.

Maskuojamas drovumas

Kaip galima rašyti apie drovumą, kai aplinkui vien akiplėšos ir pernelyg savimi pasitikintys žmonės? – numanau, kad būtent toks klausimas iškilo ne vienam iš jūsų. Iš tiesų  toks požiūris kiek apgaulingas. Drovumas dažniausiai siejamas su pasitikėjimo savimi stygiumi ir dažniausiai žmogus, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių menkai pasitiki savimi, atrodo drovus. Tačiau kartais išmokstama drovumą maskuoti, tada tokie žmonės išoriškai atrodo pasitikintys savimi, jiems lengva bendrauti su kitais, jie pasiekia karjeros aukštumų, bet viduje išgyvena pačias tikriausias kančias. Jie nuolatos analizuoja save, savo elgesį, keletą dienų iki numatyto įvykio juos kamuoja nemiga, nerimas, tokie žmonės kritikuoja save už neapdairumą, atsiskaitinėja patys prieš save, svarsto ar patinka pašnekovui, kas ir ką apie juos pamanys, galvoje nuolatos sukasi neigiamos mintys apie save, toks žmogus viduje išgyvena didelę įtampą, širdies plakimą, prakaitavimą, oro stygių.

       Dar vienas drovumo aspektas: kai ypatingai mažą savivertę žmogus maskuoja agresyvumu, priekabiavimu ar kitais negatyviais veiksmais – tai yra ta strategija, kai puolimas geriausia gynyba. Iš tikrųjų toks žmogus esa nedrąsus, bet užsipuldamas kitus nukreipia dėmesį nuo savęs.   

  Kodėl tampame droviais?

Drovumas labai glaudžiai susijęs su nepasitikėjimu savimi, kurį nulemia pernelyg griežti vertinimai arba reikalavimai šeimoje. Neretai tėvai iš savo vaikų laukia tik sėkmingo, o labai dažnai jų lūkesčius ir svajones išpildančio elgesio, kiekvieną vaiko žingsnį ypač griežtai vertina.  Tada vaikas tiesiog bijo kažką daryti, nes nenori sulaukti dar vieno neigiamo įvertinimo, beje, didelių reikalavimų ir lūkesčių našta slegia vaiką, jis pradeda nebepasitikėti savimi, tampa uždaras, drovus.

  Drovumą gali nulemti ir kažkoks negatyvus išgyvenimas, pavyzdžiui, kuomet vaikystėje žmogus pasielgė spontaniškai arba pasidžiaugė, arba verkė ir dėl to buvo sugėdintas ilgainiui toks žmogus pradeda drovėtis reikšti savo jausmus. Kita priežastis, kuri nulemia drovėjimąsi savo jausmų glūdi tarpusavio santykiuose šeimoje tai yra kai šeimoje yra daug nutylėjimų, tabu, niekada nesikalbama apie jausmus.

Drovumas ir dėl jo kylančios problemos

      Perdėtas drovumas gali sukelti sunkumų bemaž visose, mums svarbiose, gyvenimo srityse – trukdyti bendrauti, dirbti, palaikyti santykius. Drovieji dažniausiai neturi draugų, jaučiasi vieniši, nesuprasti, nelaimingi, jiems nesiseka profesinėje sferoje arba sunku rasti darbą, kuris juos patenkintų.

 Drovumas sukelia ir pakankamai daug nemalonių fiziologinių organizmo pokyčių, pavyzdžiui, paraustama, pila šaltas prakaitas, džiūsta burna, pakyla kraujospūdis. Be to, drovumas pasireiškia neryžtingumu, pasimetimu, elgsenos ar kalbos sutrikimu, amo praradimu, o svarbiausia drovumo problema – drovumas trukdo bendrauti. Tad dažniausiai drovieji lieka nesuprasti, neretai tenka nusileisti pašnekovui, dėl to kylantis didžiulis vidinis nepasitenkinimas didina nepasitikėjimą savimi ir priverčia dar labiau drovėtis.  

Kaip įveikti drovumą?

Norint įveikti drovumą patariama visų pirma išsiaiškinti ir suprasti savo drovumo prigimtį, pavyzdžiui, ar tai dėl auklėjimo, ar nervų sistemos jautrumo, ar dėl abiejų šių priežasčių, o galbūt dėl kažkokių patirtų traumų. Po to reikia mokytis atrasti savo geras, stiprias ir pozityvias puses, o tai atlikus įtikinti save, kad pasiseks ir lydės sėkmė. Taip pat stengtis atsipalaiduoti, nugalėti vidinę baimę, daugiau bendrauti, įsitraukti į aktyvią veiklą. Kitas geras patarimas, padedantis įveikti drovumą, tai savotiškas treniravimasis tai yra nevenkti bauginančių, nemalonių situacijų, bet sąmoningai jų ieškoti, pavyzdžiui, paklausti kiek valandų arba kelio. Dar viena, tačiau sunkiai įgyvendinama, rekomendacija – atsisakyti perfekcionizmo, suvokti savo stipriąsias puses, bet nesistengti būti tobulu visur, visada, su visais; leisti sau klysti, patirti nesėkmes, kritiką, atmetimus. Be abejo, įtemptoje situacijoje savęs paklausti: “ar aš dar kvėpuoju?“ – nes gilus kvėpavimas sumažina įtampą.  

    Tiesa, vienas iš netinkamiausių būdų atsikratyti drovumo – alkoholio vartojimas, kaip yra sakoma:“išgerti ant drąsos“. Šiuo atveju drovieji labai dažnai patenka į alkoholio pinkles ir elementariausiai nusigeria.

 

Dar keletas naudingų patarimų

    Atpalaiduokite įsitempusius raumenis, ypatingai veido, išsitieskite ir giliai įkvėpkite – įtampa ir nerimas iškart sumažės.

Pažiūrėkite pašnekovui į akis ir nusišypsokite jam – taps jaukiau ir šilčiau.

   Nustokite įsivaizduoti blogiausia, kas gali atsitikti. Negaiškite laiko įsivaizdavimams, o tiesiog pamėginkite.

Niekas neteis jūsų stipriau negu jūs pats – tad nekankinkite savęs.

    Atminkite, kad neigiamas atsakymas visiškai nereiškia, kad jūs esate niekam tikęs – išmokite priimti atmetimą ne asmeniškai.

    Vienu metu visiems ir visada įtikti sunku ir kažin ar įmanoma pasiekti tokio tobulumo – tai nebūtina.

                                  Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė