Vienatvė – bauginanti, o galbūt miela širdžiai...

       Vakarėja.  Žiemiškai atšiauriai šėlsta vėjas, o mažulytės snaigės sūkuriuoja idant į žemę krintantis sidabras. Patinka gėrėtis šiuo gamtos stebuklu. Tyla namuose. Turiu laimę pabūti viena, nes šeima šį vakarą išsibarsčiusi kas kur. Po gerų keletos valandų visi suklegės į namus, o tuomet man, vienatvės fanatei, teks šnekučiuotis su artimaisiais, kurie ne tik džiugina, bet kartais ir sveikai užknisa. Kuomet įvyksta pastarasis reiškinys, kad nepasiduočiau destrukcijai, prireikia tam tikrų pastangų. Nes kaip aš kalbuosi su mane supančiaisiais, taip ir jie su manimi. Tad – vienatvė.  Man velniškai patinka būti vienai. Tada ramiai galiu svarstyti, „pasikalbėti“ tyliuoju būdu pati su savimi, susidėlioti mintis ir atlikti dar begalę emocinei gerovei skirtų darbelių. Mano manymu, kad nenurautų stogo, mums tiesiog būtina kartas nuo karto (kiekvienam individualiai) pabūti vieniems. Kita vertus pasvarstykime: tik mes patys (tai yra vieni) renkamės kas mums yra geriausia, patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (nes kiti gyvena savuosius gyvenimus), geriausiai suprantame tik patys save. Ir dar: kaip makabriškai benuskambėtų – niekas kitas už mus negali numirti, tai galime padaryti tik mes patys ir atskirai nuo kitų. Apibendrinant – vienatvė mus lydi visą gyvenimą. Bet gi ar šios palydovės draugija prasminga? Taigi – vienatvės prasmė.  Vienatvė – tai mūsų susitikimas su pačiais savimi. O tai reiškia galimybę pažinti save, išsiaiškinti ir pasitikrinti savąsias vertybes, stabtelėti ir atidžiau pasižiūrėti į savo gyvenimą: kas man esti svarbu? ko noriu? ar darau tai, ko noriu?  Vienatvė – kelias į kitus žmones, meilę, tai kelias mūsų pačių augimui. Paradoksalu, bet meilė ir vienatvė viena be kitos neįmanomos. Gilius, brandžius bei nuoširdžius santykius galime sukurti tik būdami patys sau atviri ir nuoširdūs – priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra.  Tada galiu (žinoma, galite ir jūs) liūdėti, mylėti, džiaugtis, žavėtis, nerimauti, jaustis vieniša... juk tai taip žmogiška ir įprasta mums visiems. Atradusi ir priėmusi visa tai savyje, galiu gerokai giliau suprasti kitus žmones...

      Ar negailiu ditirambų vienatvei? Tikrai ne. Kiekvienas mes renkamės kaip mums gyventi – ar norime pažinti save ar ne – tai tik mūsų pačių pasirinkimas ir niekas kitas to už mus nepadarys. Tad sėkmės keliaujant savęsp pažinimo keliu.  

Meilė sau – būtinybė?!

   Du skyrybos ženklai. Ne veltui. Mes dažnai savęs šito klausiame ir aš klausiu. Ir tai esti klaida. Nes meilė sau yra būtinybė. Klausiamoji intonacija šiuo atveju visiškai netinka.  Jeigu nemylėsime savęs, negalėsime mylėti ir kitų. Beje, prieš tai parašytas sakinys visiems plačiai žinomas, tik savajam gyvenimui netaikomas. Ar niurzgu: “ kokie visi neišmanėliai, tik aš viską suprantu”? Vienareikšmiškai – ne. Visa tai apie ką rašau – rašau iš savo asmeninės patirties. Kai pradėjau domėtis būties dalykais supratau viena: tai pamokos kurias turiu išmokti ir puikiai žinau, kad mokysiuosi visą gyvenimą. Tai tarytum šokis – išmoksti vieną žingsnelį, paskui kitą, šokis pasipildo naujais elementais ir toliau mokaisi žingsnelius…

     Pamenate Anne Morrow Lindbergh rašė: “ Jei žmogus nejaučia ryšio su pačiu savimi, jis nejaučia ryšio ir su kitais.” Kad jaustume ryšį su pačiu savimi turime save mylėti. Nes duodami sau, duodame ir kitiems, tiksliau: tik tada galime duoti ir kitiems. Kaip išmokti save mylėti? Tai ir paprasta, ir tuo pačiu sunku. Bet, nepaisant visų nelengvų žingsnelių meilės sau link, įgyvendinamas dalykas. Tikiu, kad skaitote tie, kuriems svarbūs savęs pažinimo reikalai. Tad meilės sau pamokėlė:

         Užuot nūdien vertęsi per galvą (nieko naujo) ir vos spėdami įvykdyti tai, ką įsipareigojome kitiems, pagalvokime apie meilę sau, kuri reikalauja visiškai kitokių mūsų įpročių. Pirmiausia čia ir dabar  turime įsisamoninti savo vidinius ir išorinius poreikius. “Pažįstu save” – bene fantastiškiausias ir esmingiausias teiginys, kurį kas nors kada nors teigė.

Pirmiausia dėliodamiesi savą darbų ir pareigų sąrašą savo poreikius  turime įrašyti pirmoje vietoje. Taip, pirmoje vietoje. Tai labai svarbu. Nes tik patenkinę savo poreikius, galime kur kas dosniau duoti kitiems. Paradoksalu? Taip. Veiksminga? Taip. Štai, paprastas klausimas, kuris padės tai padaryti: “ ko man dabar reikia, kad būčiau laimingas?”  Kuomet užduodavau šį klausimą sau, dažniausias atsakymas būdavo štai toks: kad galėčiau imtis kūrybinio darbo, man reikia ramybės ir reguliarių pasivaikščiojimų su savo ištikimąja (beje, labai miela) šune. Žinoma, tik įsisąmoninti nepakankama. Jei nepasistengsiu pakankamai mylėti save, ir savo poreikių neįrašysiu į prioritetų sąrašą, neprisiminsiu šių saugiklių, kada pradėsiu jaustis viskuo nepatenkinta. 

     Permainos prasideda nuo savižinos, savistabos ir tik tada šios žinios virsta veiksmu – taip mes pripažįstame savo poreikius…    

Kaip galvojame – taip gyvename

       Mintys galingas ginklas kuriant nuosavą gyvenimą. Teisingai perskaitėte – nuosavą gyvenimą, nes mūsų mintys kitų žmonių neliečia. Kadangi tai yra tik mūsų mintys, natūralu, kad jos kuria būtent mūsų gyvenimą –  tai yra visata, kuriai vadovaujame mes patys. Greičiausiai teko girdėti: „ kaip galvojame, taip gyvename“ – šis posakis esti velniškai teisingas. Kuomet ši paprasta gyvenimiška išmintis pasiekė mane, aš ją priėmiau pakankamai skeptiškai, bet nepaisant to nutariau išbandyti. Ar buvo sunku? Kažkiek. Ar buvo veiksminga? Vienareikšmiškai.  Pirmiausia išsivaliau galvą nuo destruktyvių minčių: išgyvendinau tūžmastį, pagiežą, pavydą, nepagrįstą baimę ir t.t. Žodžiu, išmečiau į šiukšliadėžę nuodus gadinančius man gyvenimą. Kuomet erdvė paliko laisva, pradėjau modeliuoti naujo tipo mintis. Paklausite kaip atrodo tos, naujoviškos, mintys? Labai paprastai. Man tereikėjo suprasti, kad ką aš galvoju per dienas, tas man ir nutiks, tad galvojau apie gėrį, tikėjau, kad gali įvykti ir jau vyksta kažkas gera. Juk mes galime rinktis – ir tai yra mūsų stiprybė. Taip pat galvojau ką kalbu – griežtas vidinis pasakomų žodžių ir mintijamų minčių cenzorius labai puikus dalykėlis.

P.S. mąstant tereikia remtis amžinosiomis gyvenimo tiesomis ir principais, o ne baime, neišmanymu ir prietarais. Nereikia leisti aplinkiniams mąstyti už mus. Turime galvoti ir spręsti patys. Nes mes turime galimybę rinktis.

Pabaigai: vienas žymus filosofas yra pasakęs: „žmogus yra tai, ką jis mąsto per dieną“... Ką šiuo metu galvojate apie save ir kaip jaučiatės?

...

    Aistra gyventi... – du žodžiai įvardijantys visą žmogiškąją būtį. Kuomet prarandame aistringumą  mūsų gyvenimas tampa nykia abejingumo dykuma užpusčiusia paties gyvenimo prasmingumą.  

   Dabar prisiminkime senąją lotynų kalbą, kurioje žodis „aistra“  gražus ir žavingas – „passio“. Taigi, aistra gyventi. Aistra gali būti persmelktos atskiros gyvenimo sritys arba visa mūsų veikla.

  Nikos Kazantzakis knygoje „graikas Zorba“  neįtikėtinai genialiai aprašo aistrą gyventi, pamenate?: „... Kadangi nesu pasirašęs sutarties ilgai gyventi, tai nepripažįstu jokių stabdžių, kai galvotrūkčiais pradedu leistis į pakalnę. Žmogaus gyvenimas yra kelias, čia kylantis aukštyn, čia einantis žemyn. Aš jau seniai atsikračiau stabdžių ir nebijau karambolažų ...“  

   Šiuose žodžiuose visa aistros gyventi esmė – nereikia bijoti gyventi, o tuo mėgautis. Išties, juk kiekviena pragyventa diena daugiau niekada nepasikartos.

       Prieš kelerius metus, siaubingas mano gyvenimo įvykis, supurtė iki tol susikurtą pasaulėlį ir išmokė gyventi čia ir dabar, mėgautis gyvenimu. Šiuokart man įdomus pats gyvenimas ir visi jo aspektai.  Kada įvyko šis gyvenimo pervertinimas - gyventi čia ir dabar - , o ne, kaip anksčiau, vis ketinau gyventi kažkada kai vyks tas ar kitkas, gyvenimas ir visa veikla persismelkė aistra gyventi, nes tada supranti, kad gyvenimas tik akimirka ir didžiausia laimė jį gyventi, o ne būti jame ir stebėti kaip nuosavas gyvenimas eina pro šalį. Tad gyvenkite, mėgaukitės gyvenimu ir kiekvieną dieną pragyvenkite aistringai...  

Apie draugystę

   Su mieląja drauge Lina smagiai plepėjome telefonu: aptarinėjome knygų ekranizacijas – ar jos vykusios ar nelabai,  Maskvos J. Vachtangovo teatro repertuarą ir tai kaip Linai pavyko gauti kvietimus į šio teatro spektaklius. Mielai pasišnekučiavę atsisveikinome. Kiek vėliau, tos pačios dienos vakarą, su vyno taure susirangiusi ant sofutės susimąsčiau –  draugystė – ar galėtume apsieiti be jos. Veikiausiai. Tačiau ar tuomet mūsų gyvenimas nebūtų nykus? Būtų. Kažkas yra pasakęs, jog vienatvė baisiausia ką gali patirti žmogus, kuris iš esmės esti sociali būtybė. Tad, draugystė.  Šį gražų žmones jungiantį saitą būtų galima apibūdinti štai taip:  tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra patirtis, panašios vertybės bei artimi tikslai. Su draugu (omenyje turiu apie tiesiog gerus draugus, o ne nūdien visuomenėje paplitusį mylimojo įvardinimą) mielai būname kartu, nesistengiame jam pakenkti, o vardan draugo interesų apribojame savuosius.  Draugų polinkiai paprastai taip pat būna pakankamai artimi ir jiems patinka užsiimti pačia įvairiausia veikla. Be abejo, draugai padeda vienas kitam – tiek gero linkinčiu patarimu, tiek kartu įveikiamais rimtais sunkumais.    

    Ir žinoma, draugystę mes vertiname dėl to, jog artimas ir mielas draugas linki tik to, kas mums asmeniškai yra geriausia, jaučia mums simpatiją, gali pasakyti tiesą ir išties su geru ir artimu draugu vienas kitą suprantame kuo puikiausiai, jam patikime savo paslaptis ir žinome, kad jos ir išliks paslaptimis, galime vidurį nakties paskambinti pasikalbėti, galime kartu džiūgauti.  Draugystė turi daug įvairių aspektų. Ne kartą manęs klausė: “ar gali vyras ir moteris būti tiesiog draugais?“  Manau, kad taip, bet tai tik mano subjektyvi nuomonė. Tiesiog manau, kad turime būti kosmopolitiški, atviri, nuoširdūs, geranoriški... tada būsime ir gerais draugais, ir turėsime gerų draugų.

   Pamenate ką apie draugystę sakė garsusis mąstytojas Konfucijus? – „ Yra trys naudingi ir trys žalingi draugai. Naudingieji – tiesus, nuoširdus ir daug žinantis. Žalingieji – veidmainis, pataikūnas ir plepys...“

   

Laimė – apčiuopiama, pasiekiama, laukiama...

  Laimė. Daug ir įvairių jausmų sukeliantis žodis. Vieniems laimė įkopti į viršukalnę, kitiems – pasodinti įspūdingą rožyną, dar kitiems – nelikti vieniems, dar kažkam - ...

   Išties, kas tai yra laimė? Atrodytų lengvas, aromatingai ore plevenantis žodis, suteikiantis gyvenimui laisvumo, žavesio, flirto. Šioje vietoje greičiausiai turėčiau parašyti apie tai, kad kokia gi čia gali būti kiekvieno iš mūsų asmeninė laimė, kai valdžia bloga, kaimynui geriau sekasi ir t.t., bet aš to nerašysiu ir nevystysiu tokios šio teksto eigos. Taigi – laimė.

      Vakarėja. Kažkur čirpia svirpliai. Maloniai gaivu. Fantastiški debesys tingiai plaukia dangumi „piešdami“ įspūdingo grožio figūras – veidus, statinius, augalus. Ramybė. Tai vienas iš daugelio mano gyvenimo vakarų. Ir  tuo metu, toje vietoje, tame jausme tai buvusi laimė. Čia ir dabar. Vienok galgi parašiau pernelyg idiliškai, pernelyg pompastiškai. Galbūt... Pamenu, prieš keletą metų mano šviesaus atminimo mama atvyko vieną iš daugelio sykių paviešėti pas mane į sostinę. Ėjome senutėle gatvele ir štai mama ištarė: „pasižiūrėk kokia įspūdingai fantastiška šio namo apdaila“. Ėjau tąja gatve nesuskaičiuojamą kartą sykių, bet niekada nepažvelgiau aukštyn...

    Nereikia norėti būti laimingu kažkada. Tereikia būti laimingu čia ir dabar.  Viskas priklauso nuo mūsų asmeninio požiūrio... tik tiek...  

Apie meilę...

    Prieš keletą dienų visiškai atsitiktinai aptikau iki nūdien  išsaugotą keliolikos metų senumo  žurnalo skiautę su žodžiais apie meilę, kurie buvo pasirinkti kažkokio aistromis persmelkto serialo pristatymui. Apie serialą nieko negalėčiau pasakyti, bet  tuokart jį pristatyti pasirinktas tekstas – vertas dėmesio, žinoma, jeigu sugebi pagauti jame slypinčią mintį ir jėgą, negali nesutikti, jog tai velniškai teisingi žodžiai. Meilė jau toks dalykas – abejingų nepalieka. Galbūt kažkam tai pasirodys tušti plepalai, nes meilė apskritai neverta dėmesio, ji tarsi savaime suprantamas dalykas. Bet taip nėra. Meilė nėra savaime suprantamas dalykas. Gyvendami nenusakomos skubos laikais viską suniveliuojame ir supaprastiname, beje, meilę – taip pat ir taip prarandame didžią gyvenimo dovaną. Mums įdomu, mus intriguoja tik tai kas jaudina arba kitais žodžiais: užkabina giliai, giliai. O kai jausmai tampa savaime suprantamu dalyku tai nei domina, nei jaudina tarsi prėskas menas – nei sukelia emocijas, nei – ne. O jeigu dažnas gebėtų nepasiduoti keistam bėgimui ir pažvelgtų į šalia esančiojo akis... Tad: 

           „Mes žiūrim vienas kitam į akis, mes draskom vienas kitam širdis. Neapkenčiam ir niekinam. Dievinam ir garbinam. Meilės vardan statome tiltus. Meilės vardan nuo jų šokinėjam. Meilės vardan grojame ir šokame. Deginam laiškus. Daužom langus. Meilės vardan gyvename. Meilės vardan žūstame. Meilės vardan mes žiūrime pro langą. Meilės vardan laukiame, šypsomės ir verkiame. Meilės vardan liūdime. Meilės vardan kylame oro balionu. Meilės vardan šokinėjame iš traukinių. Meilės vardan gaminame valgį. Meilės vardan ilgai ilgai nevalgome...“