Laimė. Daug ir įvairių jausmų
sukeliantis žodis. Vieniems laimė įkopti į viršukalnę, kitiems – pasodinti
įspūdingą rožyną, dar kitiems – nelikti vieniems, dar kažkam - ...
Išties, kas tai yra laimė? Atrodytų
lengvas, aromatingai ore plevenantis žodis, suteikiantis gyvenimui laisvumo,
žavesio, flirto. Šioje vietoje greičiausiai turėčiau parašyti apie tai, kad
kokia gi čia gali būti kiekvieno iš mūsų asmeninė laimė, kai valdžia bloga,
kaimynui geriau sekasi ir t.t., bet aš to nerašysiu ir nevystysiu tokios šio
teksto eigos. Taigi – laimė.
Vakarėja. Kažkur čirpia svirpliai. Maloniai gaivu. Fantastiški debesys
tingiai plaukia dangumi „piešdami“ įspūdingo grožio figūras – veidus,
statinius, augalus. Ramybė. Tai vienas iš daugelio mano gyvenimo vakarų.
Ir tuo metu, toje vietoje, tame jausme
tai buvusi laimė. Čia ir dabar. Vienok galgi parašiau pernelyg idiliškai,
pernelyg pompastiškai. Galbūt... Pamenu, prieš keletą metų mano šviesaus
atminimo mama atvyko vieną iš daugelio sykių paviešėti pas mane į sostinę.
Ėjome senutėle gatvele ir štai mama ištarė: „pasižiūrėk kokia įspūdingai
fantastiška šio namo apdaila“. Ėjau tąja gatve nesuskaičiuojamą kartą sykių,
bet niekada nepažvelgiau aukštyn...
Nereikia norėti būti laimingu kažkada. Tereikia būti laimingu čia ir
dabar. Viskas priklauso nuo mūsų
asmeninio požiūrio... tik tiek...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.