Vienatvė – bauginanti, o galbūt miela širdžiai...

       Vakarėja.  Žiemiškai atšiauriai šėlsta vėjas, o mažulytės snaigės sūkuriuoja idant į žemę krintantis sidabras. Patinka gėrėtis šiuo gamtos stebuklu. Tyla namuose. Turiu laimę pabūti viena, nes šeima šį vakarą išsibarsčiusi kas kur. Po gerų keletos valandų visi suklegės į namus, o tuomet man, vienatvės fanatei, teks šnekučiuotis su artimaisiais, kurie ne tik džiugina, bet kartais ir sveikai užknisa. Kuomet įvyksta pastarasis reiškinys, kad nepasiduočiau destrukcijai, prireikia tam tikrų pastangų. Nes kaip aš kalbuosi su mane supančiaisiais, taip ir jie su manimi. Tad – vienatvė.  Man velniškai patinka būti vienai. Tada ramiai galiu svarstyti, „pasikalbėti“ tyliuoju būdu pati su savimi, susidėlioti mintis ir atlikti dar begalę emocinei gerovei skirtų darbelių. Mano manymu, kad nenurautų stogo, mums tiesiog būtina kartas nuo karto (kiekvienam individualiai) pabūti vieniems. Kita vertus pasvarstykime: tik mes patys (tai yra vieni) renkamės kas mums yra geriausia, patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (nes kiti gyvena savuosius gyvenimus), geriausiai suprantame tik patys save. Ir dar: kaip makabriškai benuskambėtų – niekas kitas už mus negali numirti, tai galime padaryti tik mes patys ir atskirai nuo kitų. Apibendrinant – vienatvė mus lydi visą gyvenimą. Bet gi ar šios palydovės draugija prasminga? Taigi – vienatvės prasmė.  Vienatvė – tai mūsų susitikimas su pačiais savimi. O tai reiškia galimybę pažinti save, išsiaiškinti ir pasitikrinti savąsias vertybes, stabtelėti ir atidžiau pasižiūrėti į savo gyvenimą: kas man esti svarbu? ko noriu? ar darau tai, ko noriu?  Vienatvė – kelias į kitus žmones, meilę, tai kelias mūsų pačių augimui. Paradoksalu, bet meilė ir vienatvė viena be kitos neįmanomos. Gilius, brandžius bei nuoširdžius santykius galime sukurti tik būdami patys sau atviri ir nuoširdūs – priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra.  Tada galiu (žinoma, galite ir jūs) liūdėti, mylėti, džiaugtis, žavėtis, nerimauti, jaustis vieniša... juk tai taip žmogiška ir įprasta mums visiems. Atradusi ir priėmusi visa tai savyje, galiu gerokai giliau suprasti kitus žmones...

      Ar negailiu ditirambų vienatvei? Tikrai ne. Kiekvienas mes renkamės kaip mums gyventi – ar norime pažinti save ar ne – tai tik mūsų pačių pasirinkimas ir niekas kitas to už mus nepadarys. Tad sėkmės keliaujant savęsp pažinimo keliu.