Du skyrybos
ženklai. Ne veltui. Mes dažnai savęs šito klausiame ir aš klausiu. Ir tai esti
klaida. Nes meilė sau yra būtinybė. Klausiamoji intonacija šiuo atveju visiškai
netinka. Jeigu nemylėsime savęs,
negalėsime mylėti ir kitų. Beje, prieš tai parašytas sakinys visiems plačiai
žinomas, tik savajam gyvenimui netaikomas. Ar niurzgu: “ kokie visi
neišmanėliai, tik aš viską suprantu”? Vienareikšmiškai – ne. Visa tai apie ką
rašau – rašau iš savo asmeninės patirties. Kai pradėjau domėtis būties dalykais
supratau viena: tai pamokos kurias turiu išmokti ir puikiai žinau, kad
mokysiuosi visą gyvenimą. Tai tarytum šokis – išmoksti vieną žingsnelį, paskui
kitą, šokis pasipildo naujais elementais ir toliau mokaisi žingsnelius…
Pamenate Anne Morrow Lindbergh rašė: “ Jei
žmogus nejaučia ryšio su pačiu savimi, jis nejaučia ryšio ir su kitais.” Kad
jaustume ryšį su pačiu savimi turime save mylėti. Nes duodami sau, duodame ir
kitiems, tiksliau: tik tada galime duoti ir kitiems. Kaip išmokti
save mylėti? Tai ir paprasta, ir tuo pačiu sunku. Bet, nepaisant visų nelengvų
žingsnelių meilės sau link, įgyvendinamas dalykas. Tikiu, kad skaitote tie,
kuriems svarbūs savęs pažinimo reikalai. Tad meilės sau pamokėlė:
Užuot nūdien
vertęsi per galvą (nieko naujo) ir vos spėdami įvykdyti tai, ką įsipareigojome
kitiems, pagalvokime apie meilę sau, kuri reikalauja visiškai kitokių mūsų
įpročių. Pirmiausia čia ir dabar turime
įsisamoninti savo vidinius ir išorinius poreikius. “Pažįstu save” – bene
fantastiškiausias ir esmingiausias teiginys, kurį kas nors kada nors teigė.
Pirmiausia dėliodamiesi savą darbų ir pareigų sąrašą
savo poreikius turime įrašyti pirmoje
vietoje. Taip, pirmoje vietoje. Tai labai svarbu. Nes tik patenkinę savo
poreikius, galime kur kas dosniau duoti kitiems. Paradoksalu? Taip. Veiksminga?
Taip. Štai, paprastas klausimas, kuris padės tai padaryti: “ ko man dabar
reikia, kad būčiau laimingas?” Kuomet užduodavau
šį klausimą sau, dažniausias atsakymas būdavo štai toks: kad galėčiau imtis
kūrybinio darbo, man reikia ramybės ir reguliarių pasivaikščiojimų su savo
ištikimąja (beje, labai miela) šune. Žinoma, tik įsisąmoninti nepakankama. Jei nepasistengsiu
pakankamai mylėti save, ir savo poreikių neįrašysiu į prioritetų sąrašą,
neprisiminsiu šių saugiklių, kada pradėsiu jaustis viskuo nepatenkinta.
Permainos prasideda nuo savižinos, savistabos
ir tik tada šios žinios virsta veiksmu – taip mes pripažįstame savo poreikius…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.