Konfliktas – sugadinti santykiai, o galbūt nauja galimybė

      Pasirinkti šią temą paakino mielos draugės Eglės skambutis: negalėdama sulaikyti ašarų brangi draugė emocingai pasakojo apie darbe „lygioje vietoje“ kilusį aštrų ginčą, savo jausmus ir išgyvenimus aprimus konfliktui. Pasišnekučiavusios atsisveikinome. Kiek vėliau gėrėdamasi vakarėjančiu gamtos peizažu susimąsčiau – ar įmanoma iš konfliktų išpešti naudos, ar tai tik nesuvaldytų emocijų, simpatijos/antipatijos kitam žmogui klausimas ir apskritai kaip konstruktyviai spręsti ginčus?

   Prieš atsakant į šiuos klausimus vertėtų pasidomėti, nors ir mažai patraukliu, konflikto apibūdinimu – tai nesuderinamų nuomonių, motyvų ar nuotaikų susidūrimas. Ir šis susidūrimas dažniausiu atveju palieka nemalonias nuosėdas: jaučiamės nepatogiai dėl to, kad nesusivaldėme, kad negebėjome tinkamai išspręsti kilusio ginčo, kad kilus konfliktui pasitraukėme ir palikome vidinę įtampą.

  

Galime nujausti

     Kiekvienas galime nujausti konfliktą, nes apie jį mums pasako tam tikri neverbaliniai ženklai, pavyzdžiui, jeigu tai darbdavys – gali gerokai dažniau kritikuoti, pamiršti padrąsinti ir pagirti, o jeigu pavaldinys – ignoruoti ar vilkinti tam tikrų darbų atlikimą. Kitais atvejais, kai tai esti ne darbdavio – pavaldinio, o kolegų santykiai, pastebime, jog į mus rečiau kreipiasi, mažiau bendrauja, dažniau priekaištauja, išsako kažkokias pastabas, beveik nebėra žvilgsnio kontakto, nuolatos tvyro įtampa, jog rodos kirvį gali kabinti. Apibendrinant – ženklų gali būti labai daug.  Ir kiekvieno konflikto atveju, viena ar kita pusė, pajaučia grėsmę, kliūtį, pavojų savo tikslams, požiūriui, vertybėms. Tada įsijungia noras prieštarauti, kovoti, apsiginti arba pasyviai, arba agresyviai. Taip konfliktai, kurie esa skirtingo laipsnio, ir formuojasi.  

Skirtingo stiprumo

    Paprastieji arba lengvo laipsnio konfliktai, kai yra priežastis (nesutarimas, nesutikimas) ir reakcija į ją. Abi pusės iš karto išsiaiškina, išdėsto savo pažiūrį, iš esmės išsprendžia iškilusią problemą arba bent jau išlieja emocijas. „Lengvus“ konfliktus dažniausiai nėra sunku ir sudėtinga išspręsti. Kiti gi – besivystantys (arba sudėtingi) konfliktai, kurie palaipsniui kaupiasi – nei viena, nei kita pusė nieko nesako, susilaiko, nešioja neigiamas emocijas savyje, kaupia nuoskaudas, faktus. Po kurio laiko tereikia tik mažulyčio preteksto ir audringa reakcija, neigiamų emocijų pliūpsnis garantuotas.

  Ar mokame ginčytis?  

   Dažnas iš mūsų nemokame konstruktyviai ginčytis, tad turėtume stengtis šio meno išmokti, bet dažniausiai taip nebūna. Mat gebėjimas konfliktuoti glaudžiai susijęs ir priklauso nuo asmenybės, temperamento, požiūrio. Nes yra žmonių, kuriems žūtbūt kitą reikia nugalėti, pasijusti teisiu, laimėtoju ir tada tokie žmonės ginčydamiesi griebiasi argumentų „žemiau juostos“, pavyzdžiui, esi susisukusi, niekam tikusi senmergė, nusigėręs alkoholikas. Smūgiavimo žemiau juostos stveriasi tie, kurie nemoka argumentuoti, nenori rasti abiems pusėms priimtino varianto.  

        Tiek lengvame konflikte, tiek sudėtingame egzistuoja tam tikros taisyklės: negalima įžeidinėti žmogaus, žeminti, tyčiotis. Jeigu šių dalykų nėra, tada gali būti ir „karštos“ diskusijos, bet jos nežeidžia, nes nėra nieko blogo, jeigu žmonių nuomonės nesutampa.

 

Konfliktus spręskime konstruktyviai

    Esti tam tikros konfliktų sprendimų schemos, kurios, be abejo, nėra absoliuti panacėja, bet padeda konstruktyviai konfliktuoti. Kuomet pas mus ateina jau pasiruošęs kariauti žmogus, pirma taisyklė, kurios turėtume paisyti: derėtų jam suteikti galimybę išreikšti savo jausmus, pasisakyti, kas jo manymu yra ydinga. Jeigu tuo metu mes pradėsime, pavyzdžiui, jam sakyti, kad jis esąs neteisus, šnekąs nesąmones, užsipuolęs mus žmogus nesijaus girdimas ir negalės išventiliuoti susikaupusių jausmų. Nes leidimas išsisakyti yra labai svarbus (visi tai žinome), bet ne visada mums užtenka kantrybės leisti kitiems išsisakyti; esame morališkai nepasiruošę ir netikėtai užklupti konfliktiškų klientų, interesantų, viršininkų ar bendradarbių tada mes automatiškai sureaguojame – atsakome puolimu.

   Kuomet mus užsipuolusysis išsikalba, turėtume atkartoti ką išgirdome, paprasčiau tariant – jis turėtų pajusti, kad yra išgirstas. Pavyzdžiui, turime atspindėti kito žmogaus emocijas: aš matau kaip tu pyksti; aš suprantu kaip tu esi susierzinęs; aš galiu įsivaizduoti kaip tau sunku. Po to ramesniu tonu pabandyti atspindėti ir turinį – tai ką jis pasakė ar norėjo pasakyti, kuo nepatenkintas. Tai atlikus pats laikas išdėstyti ir savąjį požiūrį į susidariusią situaciją bei nepamiršti akcentuoti, kad požiūriai gali ir nesutapti. Ir tik po to jau ieškoti abiems pusėms priimtino bendro sprendimo, kuris ne visada iš karto bus pasiektas, galbūt prireiks šiek tiek laiko, nes rezultato sparta priklauso nuo konflikto mąsto. Jeigu pirmu sykiu nepavyksta išspręsti konflikto, reikėtų susitikti po kurio laiko, darsyk išdėstyti savo nuomones, argumentus ir vėl ieškoti abi puses tenkinančio varianto. Idealus sprendimas –  bendradarbiavimas tai yra nesutariančioms pusėms priimtinas sprendimas.

     Psichologiškai prastesnis rezultatas, bet visiškai neblogas, esti kompromisas: abi pusės kažką paaukoja, bet tuo pačiu randa sprendimą.

     Žinoma, gali būti ir toks variantas – kai kiekviena ginčo pusė lieka prie savo nuomonės, abi pusės supranta, kad nėra ir sprendimo, ir priešiškumo.

      Kraštutinis variantas – kai išsiskiriama supykus, suirzus, besijaučiant nesuprastiems, neišklausytiems.  

Ar spręsti, ar vengti?

    Didžioji dalis specialios literatūros nurodo, kad konfliktus reikia spręsti, nes ilgai „nuryjamos“ nuoskaudos pamažu kaupiasi, o po kiek laiko suveikia „paskutinio lašo“ sindromas – tada net ir menkiausias dalykas sukelia didžiulę audrą. Iš to peršasi išvada, jog jeigu anksčiau pradėtume spręsti iškilusius ginčus, išsakytume savo nepasitenkinimą, pastabas, pasiūlymus, konstruktyvius dalykus – emociškai pasekmės būtų lengvesnės. Tačiau... kartais iš tiesų būna variantų, kada verta apskaičiuoti savo jėgas ir įvertinti situaciją, pavyzdžiui, jeigu bandai ir bandai iškilusį konfliktą spręsti, bet tai tas pats kas galvą į sieną daužyti ir nuo to tik galvai blogiau, galbūt verta nusistatyti tam tikrus kriterijus: neprovokuoti, nelysti, atskirti ką galime pakeisti, o ko – ne, šiuo atveju tai būtų tarsi vengimas, bet tuo pačiu ir savo emocinės sveikatos tausojimas.

    Konfliktų visada yra trys baigtys: arba mes sprendžiame konfliktą, arba susitaikome, nes negalime nieko pakeisti, situaciją priimame tokią, kokia ji yra ir ieškome kitų galimybių emocinei ventiliacijai, arba iš konflikto apskritai pasitraukiame. Tad turėtume patys ir nuspręsti kas mums emocine prasme naudingiausia... kaip rašė Saadi: “ paleidęs strėlę į savo priešą nepamiršk, jog tu taip pat esi taikinys“. 

                                             konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė 

Tik draugė ir nieko daugiau...

         Kuomet šeimoje nepatenkiname savo emocinių poreikių, pradedame žvalgytis už jos ribų žmogaus, su kuriuo emociniame lygyje jaustumėmės komfortabiliai, ir dažniausiai toks žmogus atsiranda mūsų darbovietėje. Užsimezga artima tarnybinė draugystė dažniausiai tarp priešingos lyties žmonių, kuri, yra didelė tikimybė, gali tapti meilės romanu, tačiau ne visada taip įvyksta. Nes mes vieni kitiems turim būti kažkiek seksualūs, kad galėtumėme būti kaip pora, o kai nėra seksualinės traukos galime būti tik geri draugai ir nieko daugiau.  Tokios draugystės užsimezga tuomet, kai kitas žmogus, už šeimos ribų, patenkina kokį nors mūsų emocinį poreikį, tada jis mums tampa labai patrauklus. Pavyzdžiui, dažniausiai darbe praleidžiame didžiąją  savo laiko dalį ir jeigu atsiranda kolegė/kolega kuris yra ne tik fiziškai patrauklus, bet ir geba išklausyti, mums tai svarbu.  Tada užsimezga draugystė, kuri, be abejo, ilgainiui gali transformuotis į intymius santykius, kurie dažniausiai įvyksta darbo vakarėlių metu. Be abejo, po to intymūs santykiai kartojasi, o į juos įsipainioję žmonės, abu arba vienas iš jų, gyvena dvigubą gyvenimą, dėl ko neretai sielojasi, bet nenutraukia nesantuokinių ryšių.  Kuomet viskas išaiškėja tai būna tarsi savotiškas palengvėjimas, nors pasekmės esti sudėtingos. Be abejo, tenka atsakyti už savo veiksmus, galbūt net išgyventi skyrybas, o intymūs santykiai su gera drauge/geru draugu gali nuvesti į naujus, galbūt net geresnius, santykius.

Emociniai poreikiai

    Visi mes turime emocinių poreikių, pagrindiniai – švelnumo, lytinio pasitenkinimo, pokalbių, sąžiningumo, atvirumo, nuoširdumo. Taip jau yra, jog vyrų ir moterų poreikiai  skiriasi. Moterims dažniausiai yra svarbus švelnumo poreikis kadangi moteriai to reikia, ji švelnumą rodo vyrui, nors galbūt jam to nereikia, nes jo pagrindinis poreikis, pavyzdžiui, seksualinis. Vyras, be abejo, priima švelnumą, bet nėra toks dėkingas kaip moteris norėtų.  Ji nusivilia ir jeigu sutuoktiniai nepasikalba, neišsiaiškina tokių dalykų abu pakliūva tarsi į užburtą ratą.  Ir jeigu tuomet atsiranda žmogus su kuriuo smagu pasikalbėti, jaustis suprastam, įvertintam tada švelnumo poreikis yra patenkinamas už šeimos ribų. Taip atsitinka ne iš blogos valios, o dažniausiai iš nežinojimo, tingėjimo, nuslėptų pykčių, neišsiaiškinimo. Žmogus, kuris tuos poreikius patenkina, tampa mums labai simpatiškas, pamažu prisirišama prie to žmogaus.  O sutuoktinis, jeigu nėra isšsiaiškinama kuris ko norėtų ir ko tikisi iš partnerio, pakankamai dažnai lieka šiek tiek nuošalyje.

    Žlugusios viltys 

    Prieš kelerius metus gera mano bičiulė Mona išgyveno labai sunkią tarpusavio santykių dramą, kurios pačiame įkarštyje mieląją draugę man teko aplankyti. Tąsyk Mona ant sofos susisukusi į mažutėlį kamuoliuką be paliovos kūkčiodama paskutiniais žodžiais koneveikė Vytarą. Vyriškį, kuris užmezgė su ja tarnybinę draugystę, ilgainiui įgudo kartoti kaip geidžia jos, o kai ją gavo, be jokio paaiškinimo tiesiog paliko. Mona vylėsi, kad Vytaras išsiskirs su žmona ir su ja (Mona) liks amžinai, ji kūrė tobulo gyvenimo kartu planus, puoselėjo viltis, galų gale ji mylėjo Vytarą. O dabar? Viskas subyrėjo. Monai rodės, jog ji negalės ištverti darbinių susidūrimų su Vytaru, juolab, kad jie abu dirba tame pačiame skyriuje. O kolegos, ką jie pasakys? Monos galvoje minčių kumpliaračiai skriejo pašėlučiu greičiu. Ji neturėjo jėgų surasti sprendimą, galva atrodė tarsi „cementu aplieta“, o nepakeliamas skausmas vėrė širdį. Mona jautėsi tarsi pakliuvusi į spąstus, iš kurių niekaip negalėjo ištrūkti. Ji troško išnykti, atsukti laiką atgal, atsidurti kitoje šalyje, kitu laiku. Bet ji buvo čia, numesta it nereikalingas daiktas, su skaudančia širdimi...  

     Kad ir kaip gaudžiau mieląją draugę, bet ką tik išgyvenus tokią meilės dramą tai menkai tepadėjo. Ilgalaikėje perpektyvoje, labai tuo tikiu, Monai viskas klostysis išties palankiai. Na jos išgyvenimai, manau, kad ne taip jau retai pasitaikanti situacija. Beje, ne kartą iš vyrų teko girdėti: “man labai patiko bendradarbė, turėjau fantazijų kaip būtų įdomu su ja permiegoti. Tai įvyko. Dabar jau žinau ir daugiau nebereikia jos.“ Manau, kad moteris prieš leisdamasi į tokius santykius turėtų pasvarstyti ar išties jai to reikia, nes įvykus suartėjimui ir nutrūkus bendravimui, kaip ir atsitinka, moteris jaučiasi pažeminta, ji turi apsvarstyti kaip išsaugoti savo orumą. Bet taip įvykus pati geriausia išeitis pakeisti darbą, be abejo, nūdien tai nėra labai lengvai įgyvendinama užduotis. Pasilikus tame pačiame darbe neretai paliktąją pusę užklumpa didžiulis nerimas, depresija, abu žmonės jaučiasi tarsi spąstuose be jokio pasirinkimo.  Be abejo, žmonės darbe gali susipažinti, įsimylėti, susituokti, bet tada išlieka rizika, jog santykiams nesusklosčius ir iširus santuokai arba nutrūkus meilės romanui, bus labai sudėtinga bendrauti. Bet yra pakankamai nemažai pavyzdžių, kuomet žmonės susipažino darbe, sukūrė šeimas ir jų gyvenimai visomis prasmėmis klosti puikiai.

  Sumažina riziką

Nuo situacijos, kada vienas iš sutuoktinių darbe susiranda geriausią draugę arba draugą nė viena šeima nėra apsaugota. Bet keletas patarimų galėtų padėti. Sutuoktiniai turėtų įsivertinti kiekvienas savo poreikius, aptarti šių poreikių patenkinimo sprendimus ir juos įgyvendinti. Jeigu šeimoje kiekvienas iš sutuoktinių jausis pakankmai komfortabiliai, tikimybė darbe susirasti geriausią draugą arba draugę gerokai sumažėja. Taip pat šeimoje reikia nuoširdžiai ir atvirai kalbėtis. Jeigu susirandamas draugas arba draugė, kuris nekelia grėsmės šeimai tai nieko blogo, svarbu, kad nebūtų peržengta tam tikra riba.     

Sprendimo būdas

  Kuomet mūsų antroji pusė susiranda priešingos lyties artimą draugą neturėtume apsimesti, kad nieko nevyksta arba tapti dar geresniu draugu, nei tas kitas žmogus. Taip pat turėtume vengti skandalo, nes tai sukels dar didesnį antrosios pusės priešiškumą ir piktumą, gali išprovokuoti dar didesnį šeimos susvetimėjimą. Tokiu atveju vertėtų susimąstyti kokius sutuoktinio emocinius poreikius patenkina tas kitas žmogus ir pasistengti pačiam juos patenkinti. Taip pat naudinga kartu su sutuoktiniu aptarti susidariusią situaciją ir surasti patį palankiausią sprendimo būdą.

                                Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Kompleksai. Kaip su jais susidraugauti?

Nūdien gyvendami visapusiškai sėkmingų, šaunių ir kone tobulų žmonių pasaulyje negalime turėti nė menkiausios ydelės. Tačiau kokiomis tobulomis technologijomis besinaudotume, kokie dažną atvejį pasitikintys savimi, perfekcionistai, niekada nenuilstantys, neklystantys ar dar kažkokie bebūtume, esame tik žmonės turintys pakankamai daug tamsių dėmelių, kurias kartais fenomenaliai maskuojame, kartais protingai jomis gebame pasinaudoti, o kartais pasiduodame jų neigiamai įtakai. Sakysite, jog tai paprasčiausias blefas ir nūdieniame pasaulyje to tiesiog negali būti. Deja. Dabar greičiausiai man prieštaraujate. Tebūnie.  Tiesiog pasvarstykime apie pakankamai keistą bruožą: mes labai dažnai lengva ranka imamės spręsti apie kitus žmones. Greičiausiai įsivaizduojame kiaurai permatą jų jausmus, mintis ar ketinimus; manomės žiną kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Bet kaip sutrinkame kuomet prireikia įvertinti savo poelgius, susivokti kas mums iš tiesų darosi, ką mes jaučiame. Mat ne kiekvienas iš mūsų nutuokiame kas glūdi slapčiausiose mūsų esybės kertelėse ir anaiptol ne kiekvienas gebame tai valdyti.  Taigi užklyskime į vieną iš mūsų asmenybės pusių, kurią be išimties turime visi, kad ir kaip tai neigtume, tad pasisvečiuokime savųjų kompleksų pasaulyje.  Specialistai sako, kad labai nedaug žmonių apskritai tenutuokia apie kompleksus ir jų reikšmę mūsų gyvenime. Tad kodėl ir kokius kompleksus dažniausiai turime bei kokią naudą galime iš jų išpešti, idant taptume brandesnėmis asmenybėmis?

Kompleksai – kas tai?

   Atsakymas į šį klausimą tuo pačiu metu ir paprastas, ir sudėtingas – tai kiekvieno iš mūsų vidiniai psichologiniai skausmai, kurie glaudžiai susiję su saviverte. Arba kitais žodžiais – tai mūsų įsivaizdavimas apie savo trūkumus, pastarųjų pervertinimas, kuris yra lydimas gilių, kruopščiai nuo aplinkinių slepiamų jausmų. Tai savotiškas „skaudus taškas“, kurį net atsitiktinai palietus sukyla neigiamų emocijų, nemalonių išgyvenimų lavina. 

  Kompleksus „išrado“ garsiojo Sigmund‘o Freud‘o, nemažiau garsus mokinys Carl‘as Jung‘as. Kuris savo eksperimentams pasitelkė žodinių asociacijų testą, kurį nūdien plačiai naudoja psichologai, tirdami asmenybę. Asociacijų testo paslaptis labai paprasta – tiriamajam vienas po kito skaitomi įvairūs žodžiai, į kiekvieną iš jų reikia atsakyti pirmu į galvą dingtelėjusiu žodžiu. Jeigu reakcijai į kurį nors žodį reikia neįprastai daug laiko, testuojamas žmogus tarsi „pakimba“, niekaip negali surasti išgirsto žodžio asociacijos – tai rodo, kad būtent tas žodis palietė skausmingąjį tašką – kompleksą. Kuo jautriau reaguojame, tuo gilesnis kompleksas, beje, užkabinus jautrų tašką taip pat gali padažnėti širdies plakimas, pulsas, parausti ar išbalti veidas, sutrikti kvėpavimas.

  Patys ryškiausi mus kamuojantys kompleksai, kurie tarsi stogas po kuriuo slepiasi daugybė kitų – tai nevisavertiškumo ir socialinės padėties.  

Kiek išsamiau

    Kiekvieno iš mūsų kompleksai dažniausiai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, paauglystėje kuomet mūsų psichika esti labai labili, kai neturime pakankamai resursų susidoroti su kažkokia traumuojančia patirtimi. Beje, vėlesniais mūsų gyvenimo metais taip pat nesame apsaugoti nuo kompleksų – jeigu nesugebame susitvarkyti su stipriais išgyvenimais –  dar vienas kompleksas garantuotas.

     Vieną dažniausių nevisavertiškumo kompleksų labai lengvai galime įsigyti kuomet vaikystėje patiriame stiprius neigiamus emocinius išgyvenimus, pavyzdžiui, tai gali būti tėvų dėmesio trūkumo arba nuolatinio jų kartojimo, jog esame nevėkšlos arba stori pasekmė – tai mes įsisamoniname ir augant ilgainiui išsivysto nepasitikėjimas savimi t.y. išvaizda arba sugebėjimais. Taip pat nevisavertiškumo kompleksas gali būti psichinės traumos, gautos bendraujant su žiauriais bendraamžiais, kurie dažniausiai būna negailestingi, rezultatas. Įsisąmonęs tai, kad jis niekam tikęs bei nereikalingas, esti negražus ir prasto charakterio, žmogus pradeda siekti pergalės prieš aplinkinius.

      Be to nevisavertiškumo kompleksas gali būti ir dėl kažkokios fizinės negalios, tada asmenybė formuojasi tam tikru būdu ir toks žmogus aplinkiniams stengiasi įrodyti, jog nėra jau toks beviltiškas nuolatos slėpdamas negalią arba su ja kovodamas.     

  Tuo tarpu socialinės padėties kompleksas taip pat ne ką menkesnė problema, kuri pasireiškia sielojimusi dėl pernelyg mažo uždarbio, išsilavinimo neatitinkančių pajamų arba atviros neapykantos pasiturintiems žmonėms.

  

Laisvi nuo savo kompleksų

   Norėdami gyventi visavertiškai, nekamuojami kompleksų, o galėdami iš jų gauti naudos turėtume suvokti kas su mumis vyksta; kaip mes jaučiamės; dėl ko viena ar kita darome; kodėl nuvertiname save tam tikrose situacijose; suprasti savo reakcijas – galbūt jos „ateina“ iš kažkokios traumuojančios patirties; suvokti ką mes galime rinktis . Kai mes suprantame jog nesame nei viso pasaulio gelbėtojai, nei genijai, o viso labo paprasti mirtingieji iš savo kompleksų galime išpešti nemenką naudą. Tiesiog turėtume būti pačiais savimi, gebėti save realizuoti ir anaiptol nei kovoti, nei įrodinėti savo vertę visiems, visur ir  visada. Tačiau neturėtume leistis į kitą kraštutinumą ir tapti perfekcionistais. Aukso viduriukas būtų pats idealiausias variantas, kurio ir turėtume laikytis. Tad nepriklausomi nuo savų kompleksų galime būti tiek, kiek mes juos patys suvokiame ir priimame.

   Genialiai paprastas receptas, kaip kompleksams neleisti bjauroti mūsų gyvenimo yra ir toks: mums gali padėti sveikas egoizmas. Žinoma labai svarbu tai,  kaip mes suprantame šią sąvoką, nes kiekvienas į ją galime sudėti skirtingą turinį. Iš esmės „sveikas egoizmas“ – tai rūpinimasis savimi, meilė sau ir tam tikras savo ribų laikymasis. Bet „meilė sau“ ir „savimeilė“ yra visiškai skirtingi dalykai ir to neturėtume pamiršti.

                                                                            

                                   Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Tarnybinių romanų priežastys ir pasekmės

Darbe dažniausiai praleidžiame didesniąją savo aktyvaus laiko dalį, o namams jo lieka gerokai mažiau. Tad didesnę dieninio laiko dalį mes bendraujame su kitais žmonėmis darbo reikalais, tad visiškai nenuostabu, jog beveik visada šalia mūsų yra piešingos lyties atstovų, kuriems galime jausti įvairius jausmus – antipatiją, simpatiją ar abejingumą. Bendradarbius gali sieti draugystė, bendras verslas, kriminaliniai interesai ar meilės ryšiai.  Būtent meilės ryšių tarp bendradarbių priežastis ir pasekmes apžvelgsime kiek išsamiau. Prieš keletą metų man teko dirbti pakankamai nemažame kūrybiškų žmonių kolektyve, kuriame darbo valandos nenormuotos, visi kiek pašėlę ir avantiūristai. Senąją darbovietę prisimiau dėl šio straipsnio temos. Tuokart tarp dviejų kolegų užsimezgęs tarnybinis romanas paliko nemenkus randus jų gyvenimuose.

  Gabrielius vis niekaip negalėjo atitraukti akių nuo žavios kolegės Lauros. Ji kaskartėmis pasvajodavo apie Gabrielių. Jis mielai ir labai dažnai darbe bendravo su Laura. Ji maloniai šypsojosi ir meistriškai užtęsdavo pokalbį su Gabrieliumi. Jis kvietė vakarienės. Ji sutiko. Atsirado dingsčių dirbti gerokai ilgiau nei reikėjo. Jis – pasiutusiai geidė jos. Ji moteriškai viliojo. Vieno darbo vakarėlio metu Gabrielius pasidavė aistrai. Laura taip pat. Taip judviejų žaismingas flirtas virto tarnybiniu romanu. Kadangi abu turėjo šeimas teko pasitelkti fantaziją. Užmezgus tarnybinį romaną Gabrielius kaip niekada dažnai „vykdavo į darbo komandiruotes“ tuo tarpu Laura „lankė dailės pamokas“ – tai pasiteisinimai antrosioms pusėms, idant joms nekiltų net ir menkiausių įtarimų. Pradžioje slaptas tarnybinis romanas ilgainiui tapo viešu kolegoms. Darbe pasklido kuždesiai. Gabrielių ir Laurą judviejų aistra traukė vis gilyn. Šios istorijos herojų išgyvenamą svaigulį tiksliausiai galėtų apibūdinti Frederic Beigbeder romano eilutės: “Negalite atsipeikėti nuo minties, kaip smarkiai esate įsimylėjęs. Kiekiena diena atplukdo savo stebuklų krovinį. Dar niekas Žemėje nėra patyręs tokio malonumo.“ Bet vienos dienos popietė buvusi lemtinga. Tuokart Laura ir Gabrielius pakankamai nuošalios sodybos terasoje mėgavosi vaiskia saule, fantastiška gamta, tyvuliuojančiu ežeru ir vienas kitu. Tačiau tai pastebėjusi akyla akis nesibodėjo pranešti karštas naujienas Gabrieliaus sutuoktinei. Namuose kilo audringas konfliktas. Romanas nutrūko. Laura pakeitė darbą. Gabrielius liko vienas.  

Priežastys

Tarnybinis romanas – dažniausiai tai jausmai tarp vedusių žmonių, kuriems kažko stinga šeimose. Jeigu pažvelgtume plačiau – kiekvienas iš mūsų turime emocinių poreikių, pavyzdžiui, švelnumo, lytinio pasitenkinimo, pokalbių, sąžiningumo, finansinio saugumo, patrauklumo, atvirumo, nuoširdumo. Tikimės, jog šie poreikiai bus patenkinti šeimoje, be abejo, santykių pradžioje dažniausiai taip ir būna, bet ilgainiui žmonės vienas kitam kiek pabosta, į tarpusavio santykius įsivelia rutina, pasikeičia tam tikros situacijos. Ir jeigu darbe atsiranda kolega, kuris pradeda mumis domėtis, žavėtis arba teiraujasi kaip gyvename ir jam išties rūpi mūsų atsakymas, simpatizuojantis kolega rodo mums švelnumą, o mes jam, nes jaučiame seksualinį potraukį šiam žmogui. Tada tampame vis artimesni, nes yra patenkinami mūsų emociniai poreikiai, kurių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nepatenkiname šeimoje. Šis variantas yra pakankamai pavojingas, nes abiejų šeimose neišvengiamai kyla įtampa. Atsiranda realus skyrybų pavojus, gali būti kuriama nauja šeima. Tai sukelia daug moralinių ir materialinių nuostolių abiems įsimylėjėliams, jų sutuoktiniams ir, be abejo, vaikams.

Gali būti nauja galimybė  

Ar užmegzti tarnybinį romaną, kuomet jau esame sukūrę šeimą, priklauso nuo mūsų vertybių, pavyzdžiui, jeigu mums vertybė yra ištikimybė, atsakomybė, pareiga savo šeimai greičiausiai nesivelsime į tarnybinius romanus, nors ir šiuo atveju gali visaip atsitikti. Nes seksualinis instinktas  yra toks stiprus, kad nustelbia protą. Jeigu jau taip atsitiko, tai gali būti nauja galimybė peržiūrėti savo gyvenimą, įvertinti šeimoje esančias problemas, išsiaiškinti jų priežastis, o priimtas sprendimas mums gali suteikti brandumo taip pat tai gali būti naujo gyvenimo pradžia, bet tai neturėtų būti impulsyvus veiksmas. Beje, nūdien mūsų visuomenėje vyrauja labai daug impulsyvumo, pavyzdžiui, su vienu žmogumi nesusiklostė santykiai, tai gal su kitu susiklostys, mes tarsi matuojamės partnerius, yra pakankamai daug lengvumo skiriantis ir išduodant, be to žmonės nejaučia pernelyg didelės atsakomybės už savo veiksmus, negalvoja apie pasekmes.

     Ne kiekvieną kartą tarnybiniai romanai perauga į gerokai artimesnius santykius, be abejo, kuomet žmonės laisvi, tad kodėl jiems nesusipažinus darbe, tai nieko blogo. Gerokai kebliau, kuomet žmonės jau esa sukūrę šeimas ir darbe atsiranda kitas žmogus, kuris atitinka mūsų lūkesčius. Beje, situacija neišmatuojamai sudėtinga susiklosto tuomet, kai ir antroji pusė dirba tame pačiame darbe. Dėl šios priežasties kai kuriose pasaulio šalyse, mūsų šalyje tai nėra taikoma, priimant žmones į darbą yra pasirašomi susitarimai, jog  tarp darbuotojų nebus jokių tarnybinių romanų, nes tai kenkia darbo našumui, pavyzdžiui, kol žmonės yra romantiškame ryšyje, jie galvoja vienas apie kitą ir nukenčia darbas, o jeigu tarpusavyje konfliktuoja – taip pat nukenčia darbas, nes išgyvenami negatyvūs jausmai.

     

          

 Pasekmės

Tarnybinio romano baigtys įvairios, bet dažniausiai – pesimistinės. Santykiai tarp moters ir vyro visuomet arba progresuoja, arba žlunga. Pasibaigus romanui, jo dalyviams praktiškai neįmanoma toliau išsaugoti kolegiškų, o tuo labiau draugiškų santykių. Tad idealus variantas kai viena iš tarnybinio romano pusių išeina iš darbo, nes tada prireikia gerokai mažiau pastangų norint susitvarkyti su išgyvenamais jausmais. Bet taip būna ne visada ir dažniausiai nutrūkus tarnybiniam romanui, jo herojams tenka dirbti kartu. Tada susiklosto pakankamai sudėtinga situacija. Be abejo, gerokai lengviau kai nutrūkusio tarnybinio romano abi pusės dirba skirtinguose skyriuose, bet kai buvę meilužiai susieti tiesioginiais darbo santykiais, pavyzdžiui, viršininkas ir pavaldinys, yra labai sudėtinga. Nes tas, kuris jaučiasi labiau nuskriaustas, įžeistas ir pažemintas, yra kamuojamas įkyrių minčių, bejėgiškumo jausmo, pykčio – tai tie negatyvūs jausmai, kurie atima labai daug laiko, energijos, trukdo visaverčiai gyventi ir dirbti. Na, o su visais užklupusiais negatyviais, kaip ir su visais kitais, jausmais įmanoma susitvarkyti, bet tai pareikalauja pakankamai daug pastangų, nes labai sunku kai yra labai daug neigiamų jausmų. Jeigu žmogus negali atlaikyti emocijų ir jausmų, turi ieškoti galimybių kur juos „išventiliuoti“, pavyzdžiui, išeitimi gali būti apsilankymas pas psichologą. Nes jeigu visus išgyvenimus laikysime savyje ilgainiui jie gali „pavirsti“ kažkokiu simptomu – tai gali būti fizinis negalavimas, depresija, nemiga ir daugelis kitų. Kita vertus, norėdami „išlieti“ jausmus, emocijas, išgyvenimus neturėtume pasiduoti vadinamiesiems savipagalbos akligatviams – griebtis svaigiųjų medžiagų, kad nusiramintume ir užsimirštume. Išties užsimiršimas yra tada, kai mes savo išgyvenamais jausmais dalinamės su tinkamais žmonėmis, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. 

                                Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Kodėl apkalbame kitus?

„Atsitiktiniai sutapimai dažnai mums pasirodo prasmingi, ir, jais remdamiesi, sukuriame kažką panašaus į tiesą. “ – Viktoras Hugo, „ Žmogus, kuris juokiasi“. Neretas iš mūsų, idant pasirodytų pranašesnis prieš kitus, kaip rašė didysis kūrėjas,  sukuria kažką panašaus į tiesą ir pateikia kaip pačius tikriausius faktus. Tai paliečia ne tik viešus įvykius, bet ir konkrečius žmones, jų jausmus ar išgyvenimus. Tad, apkalbos. Jų apibūdinimas pernelyg nežavi – tai kitą asmenį žeminančios kalbos, kurios skleidžiamos jam už nugaros. O polinkis kurti bei „nešioti“ gandus parodo apkalbinėtojo nesaugumo jausmą ir neurotiškumą, tokie žmonės dalindamiesi pletkais ieško pripažinimo.

    Skleidžiamos apkalbos tarsi veidrodis atspindi jų autorių – dažniausiai tokie žmonės jaučiasi nelaimingi, nuskriausti, įsitempę, nevisaverčiai. Tad apkalbos „puikus“ metodas pasijusti svarbiam ir reikšmingam. Dažniausiai apkalbame kai mums stinga informacijos, tada jos spragas užpildome savomis interpretacijomis ir spėlionėmis, o  sausus faktus padabiname savais emociniais vertinimais, kuriuos nulemia mūsų vidinės nuostatos.  Labai svarbus momentas yra savivertė, nes esant jos stygiui, apkalbomis stengiamės pakelti savo vertę. Beje, liežuvautojams stinga ne tik savivertės, bet ir savo gyvenimo, tada jį užpildo kitų gyvenimais. O paskalų turinys tobulai atspindi apkalbinėtoją.  Taip pat griebiamės liežuvavimo kaip žodinės agresijos, kai norime atsikeršyti, pavyzdžiui, mūsų neįvertinusiam viršininkui, nepatinkančiai kaimynei ar lūkesčių nepateisinusiam politikui.

Niekada...

Pasižadėjimas, kad „niekada neapkalbėsiu“ arba „niekada nesakysiu blogai“ galėtų būti, nors ir sunkiai įgyvendinama, siekiamybe. Visgi jeigu pasiduodame pagundai apkalbėti kitus, turėtume suvokti savo elgesį ir susitvardyti, nes toks „laisvalaikis“ nėra pats vertingiausias. Mėgėjai pikdžiugiškai paliežuvauti, regzti intrigas ilgainiui sulaukia atsako – praranda pasitikėjimą, kitų norą dalintis paslaptimis. Priešnuodis paskaloms galėtų būti ne teiginys, kad „niekada neapkalbėsiu“, nes greičiausiai vis tiek apkalbinėsime, o pastangos kaip galima dažniau išlikti sąžiningu ir neapkalbėti už  nugaros, o sakyti į akis tai ką galvoji. Be abejo, ne visos apkalbos yra piktos ir bloga linkinčios. Kartais tai būna tiesiog geranoriškas pasidalinimas įvykiais iš draugų ar giminaičių gyvenimo. Beje, dar viena įdomi detalė – buvo atlikti tyrimai įrodantys, kad moterys, kurios truputėlį ir nepiktai paliežuvauja gerokai rečiau serga depresija.

Pasekmės

Apkalbos iškreipia realybę ir taiko į mūsų vidinį „aš“ , o išgirdus neteisingus, šokiruojančius gandus apie save patiriame didžiulį stresą, baimę, paniką. Paskalos stipriai gali pakenkti sutuoktinių santykiams, ypatingai kada jie nėra patys geriausi. Puikiausias to pavyzdys mano mielos draugės Ingos šeiminių santykių krizės ir „malonių“ apkalbų derinys. Inga su Andriumi keletą savaičių svaidėsi žaibais ir pykosi kaip žvėrys, rodėsi blogiau jau nebegali būti, bet pasirodė, kad gali. Eilinio barnio metu Andrius tėškė: „ Tu turi kitą. Man pasakojo, jog matė tave su verslininku X maloniai leidžiančią laiką restorane, po to abu nuėjote į netoliese esantį viešbutį ir viename trečiojo aukšto kambarių praleidote keletą valandų.“ Inga buvo šokiruota, nes nieko nežinojo apie savo „meilužį“ ir su juo „sukamą“ romaną. Bandė įrodyti, kad tai elementariausios paskalos, tačiau veltui. Andrius šventai tikėjo gandais ir norėdamas atsikeršyti susirado meilužę, kuri ilgainiui tapo jo teisėta žmona.

         Tuo tarpu įmonėje paskleistos paskalos dažniausiai trukdo sėkmingam ir darniam darbui. Pavyzdžiui, įvyko įmonės akcininkų ir vadovybės posėdis, kuriam pasibaigus darbuotojai nebuvo informuoti apie priimtus strateginius sprendimus ir įmonės ateitį. Nežinomybė pakursto interpretuoti savaip ir darbuotojai bando situaciją dėlioti iš nugirstų nuotrupų arba savo nuomonės. Vilnijantį gandą beveik kiekvienas dirbantysis „papuošia“ bent menka dalele savos tiesos. Rezultate, pasklidusios kalbos gali byloti, kad įmonė bankrutuoja. Tad vadovams reikėtų pasidomėti iš kur kyla paskalos, kas nešioja tokius gandus, kokios informacijos stinga. Šiuo atveju pakeisti situaciją galima suteikiant trūkstamos informacijos. Tad nuolatinė gera komunikacija gali padėti ir įmonėje, ir šeimoje.

Kaip sėkmingai įveikti paskalas?

 Apkalbos būtų beveik nekenksmingos, jeigu mums dėl jų neskaudėtų.  O šią situaciją išgyventi gali padėti keletas visai patrauklių minčių: visų pirma prisiminkime, kad jautriausiai į bet kokius gandus reaguojame patys, o ne aplinkiniai. Nes pastarieji turi ne mažiau rūpesčių, nei mes. Aiškintis su gandonešiu prasminga vieninteliu atveju, – jeigu išties įvyko apmaudus nesusikalbėjimas, ir dėl to pasklido netiksli informacija. Visais kitais atvejais, geriausia išeitis – išlaikyti ramybę, nereaguoti, užsiimti sau svarbiais dalykais ir… pralaukti savaitę. Nes dažniausiai tiek „išgyvena“ tik patys gajausi gandai. Priešingu atveju, pokalbis su apkalbinėtoju virs emocijų lavina, po kurios, beje, tikėtina ir nauja apkalbų doze.

                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė  

Seksas be meilės. Meilė be sekso

       Malonią popietę gurkšnodama kavą ir klausydamasi pašėlusios Vilnelės šniokštimo atsitiktinai nugirdau prie gretimo staliuko sėdėjusių merginų pokalbį, kuris, kaip dažniausiai būna, sukosi apie moteris, vyrus ir kokie, dažnu atveju, avigalviai stipriosios lyties atstovai būna. Nugirstas pokalbis paskatino pasidomėti situacija, kuomet seksualiniai santykiai yra, o šiltų jausmų –ne. Bet prieš tai – prie gretimo staliuko papasakota dviejų žmonių istorija, kurios herojus pavadinkime Vilija ir Mantu. Taigi. Vilija įsimylėjo Mantą, nors ir žinojo koks jis, vis gi tikėjosi, kad Mantas pasikeis ir apsistos tik ties ja. Tačiau ji klydo.  Beje, susipažinkite, Mantas – nenuilstantis Don Žuanas keičiantis moteris vieną po kitos.  Judviejų meilės romanas „vyniojosi“ sparčiai, tačiau, kad ir kaip moteriškoji pusė buvo įsimylėjusi, jautė, kad juos sieja kažkoks keistas ir tuo pačiu metu nejaukus artumas, kurio Vilija stengėsi nepastebėti. Kad ir kaip ji troško artimų santykių, pasižadėjimo vienas kitam ir galų gale vestuvių, kiekvienąkart apie tai užsiminus Mantas akimirksniu pakeisdavo temą. Tąsyk po aistringo suartėjimo, žiauriai ir negailestingai nutraukė su ja santykius. Paklaustas kodėl taip elgiasi, nesistengė išlikti korektiškas: „Mudviejų ryšys mane slegia. Tu per daug reikalauji. Turėtumei žinoti, jog yra kitų moterų, jų visada buvo. Neketinu prisirišti prie vieno žmogaus. Kad suartėčiau man nereikalinga meilė ar kažkas panašaus.“

      Stebėdama srauniąją Vilnelę susimąsčiau štai apie ką: ko gero, nėra nieko baisiau, kaip įsimylėti garsiojo Kazanovos šiuolaikinį pasekėją. Pamenate posakį: „vyrui seksas ne visada reiškia meilę, o moteriai meilė ne visada reiškia seksą.“ Taigi...   

Poreikio patenkinimas

     Kai du žmones sieja tik seksas, jis tėra tik biologinio poreikio patenkinimas, tam tikra iškrova, įtampos sumažinimas bei malonumo patyrimas. Be abejo, gali būti ir kita priežastis. Seksualiniai partneriai keičiami dėl to, jog baiminamasi leistis į gilesnius santykius, tai gali būti nulemta kažkokių ankstyvų emocinių traumų. Todėl vengiama kitam žmogui atsiverti siela, nes baiminamasi būti atstumtu, išjuoktu, paliktu, nerimaujama dėl to, jog kitas žmogus nusivils, pasijuoks. Dėl šių priežasčių visos jėgos skiriamos sekso technikai, nes tokiu būdu jaučiama galia ir aukšta savivertė.  Beje, labai dažnai vyrai seksą gali indetifikuoti su vyriškumu, bet tai labai pažeidžiama, nes jeigu nepajėgia suvilioti nors vienos moters, tai tampa stipriu smūgiu tokio vyro savigarbai, nes jam atrodo, jog praranda savo galią. Beje, nereikėtų pamiršti, jog yra visokių vyrų ir visokių moterų, bet vyrų, turinčių seksualinių santykių ir nepuoselėjančių šiltų jausmų, yra daugiau.  

Norisi tik artumo

    Moterys gerokai dažniau trokšta švelnumo, artumo, kurį nebūtinai turėtų vainikuoti seksualiniai santykiai. Pavyzdžiui, moterys nori tiesiog intymumo – apsikabinti, prisiliesti, galvą padėti ant peties, o vyrai tai  suvokia kaip kvietimą seksualiniams santykiams. Dėl šio skirtingo supratimo kyla tarpusavio nesusipratimų. Pamenate posakį „klaidžiojant tamsoje galima labai stipriai užsigauti“ – ir šiuo atveju jis velniškai taiklus ir teisingas. Pora turėtų pasikalbėti ir išsiaiškinti tokius dalykus, kad išvengtų keblumų, vidinio nepasitenkinimo ar dar kažko panašaus ir negatyvaus. Tokiais atvejais moterys pakankamai dažnai mintyse svarsto kodėl jų mylimasis toks avigalvis ir nesupranta, ko pakankamai dažnu atveju moteris trokšta. Neketinu prie kryžiaus kalti vyrų ir kaltinti nesupratingumu. Čia yra ir moterų kaltės – jos turėtų savus svarstymus pasakyti balsiai, nes kitas žmogus, duotuoju atveju vyras, tiesiog nemoka skaityti kitų  minčių. Debatai mintyse, kai tai liečia tarspusavio santykius, nieko gera neduoda, nes kitas žmogus turi žinoti kaip jaučiamės, ko norime ir tikimės.      

Idealiausias variantas

            Yra skirstomos meilės rūšys: eros – seksualioji meilė, aistra, kūniški santykiai, noras prisiliesti, apsikabinti, mylėtis. Agapė – dvasingoji meilė, kai mums labai gera būti kartu, saugu, sieja draugystė, kai yra temų pokalbiams, bendrų interesų, užsiėmimų. Jeigu aistringoji ir ramioji (eros ir agapė) meilė yra viename – tai idealas. Be abejo, ilgainiui seksualumas kažkiek blėsta ir aistra šiek tiek sumažėja, tada pagrindinę vietą santykiuose užima dvasinė meilė – tai ir yra siekiamybė. Kurios, kaip ir kiekvienos siekiamybės, nėra lengva pasiekti. Analizuojant mums aišku kas yra seksas, tačiau kalbant apie meilę, pakankamai nelengva atsakyti kas yra meilė, tada išsivysto įvairūs pasvarstymai, apibrėžimai ir variacijos. Išties tai sudėtingas klausimas, kurį nagrinėjant  suprantame, kad meilė ne emocija, o santykis, į kurį įeina labai daug jausmų, pavyzdžiui, pagarba, aistra, pyktis, nusivylimas ir begalė kitų. Santykius reikia puoselėti ir kaip tai pavyks priklauso nuo mūsų asmenybės brandumo. Išties, kuo mes esame brandesni, tuo meilė visavertiškesnė, bet nėra lengva bei paprasta tapti brandžiu – atsikratyti vaikystės žaizdų arba išsiskyrimo traumų, nebijoti rizikuoti, atsiverti, sakyti kitam žmogui ne tik tai kas gera ir gražu, bet ir tai kas nepatinka, kito neįžeidžiant.

Kodėl seksas ir meilė tapatinami?

          Seksas su meile pradėtas tapatinti po to, kai įvyko seksualinė revoliucija, išlaisvėjo kūnas ir buvo nukrypta į kitą kraštutinumą. Kūniška meilė nėra blogis ir to nereikėtų pamiršti, bet svarbu susidėlioti prioritetus, kas mus turtina, o kas skurdina, ko mes tikimės iš santykių, ką galime duoti kitam žmogui ir ką galime iš jo gauti. Santykiuose turi būti ir seksualioji, ir dvasingoji meilė – tai auksinis standartas. Tačiau nūdien visuomenė esti vartotojiška, o seksas ypatingai gerai perkama prekė, nes  seksualumo kriterijus visada padės geriau parduoti ir daugiau uždirbti. Pasklaidžius kai kuriuos žurnalus matome iš jų trykštantį seksualumą, dažnas filmas, it blynų kepimo receptas, dėlioja vienodą siužetinę liniją tai yra truputį smurto, sekso, kliūčių, romantikos ir laiminga pabaiga. Tai tampa tokia mūsų gyvenimo dalimi, kurios mes pernelyg neįsisamoniname, bet ji tvyro ir daro mums įtaką. Tada jau nebeatskiriama kas yra kas, viskas susipainioja, seksas sutapatinamas su meile.

                                   Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Ką apie mus pasako rašysena

Vieni rašome kaligrafiškai, kiti – puošniai, dar kiti – tarsi paskubomis. Kiekvieno mūsų rašysena unikali, galinti parodyti net slapčiausius mūsų polinkius, maskuojamas baimes, amžių ar  aistras.

Nūdien raštas apibūdinamas kaip tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Būtent tokios sistemos atsiradimas buvo reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje, nes raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus.  Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. Yra manoma, jog tikrąjį raštą sukūrė šumerų civilizacijos žmonės. Pagrindinė šumerų, o vėliau babiloniečių ir asirų rašomoji medžiaga buvo ne patogus papirusas, o minkšto molio lentelė, kurioje neįmanoma buvo dailiai rašyti. Šumerai įspausdavo rašmenis molyje nusmailintomis nendrių lazdelėmis. Todėl jų naudojamas dantiraštis palyginti su egiptiečių hieroglifais atrodo kampuotas ir šiurkštus. Tuo tarpu egiptiečiai rašė dažniausiai iš dešinės į kairę, o babiloniečiai lygiai taip pat, kaip nūdien rašome mes – iš kairės į dešinę.  Rašto ženklai bei visi kiti tiek egiptiečių, tiek šumerų raštų skirtumai rodo, kad abi šios rašto sistemos susiformavo savarankiškai, nepriklausomai viena nuo kitos, nors dantiraštis Egipte taip pat buvo žinomas. Archeloginiai radiniai byloja, jog antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje dantiraštis tapo tarptautine diplomatine rašto sistema, kuria  naudojosi  Egipto faraonai, susirašinėdami su kitais to meto šalių valdovais.

   

Kiekvieno skirtinga

Kiekvieno iš mūsų rašysena, nors kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo ir identiška, visgi yra skirtinga. Rašysena tai vienas unikaliausių dalykų žmogaus gyvenime tarsi veidrodis atspindintis mūsų asmenybę. Kiekvieno žmogaus rašysena yra specifinė, tik jam vienam būdinga, kaip, pavyzdžiui, kraujo grupė, rankų linijos ar pirštų antspaudai. Atrodytų, jog kiekvieno rašysena turėtų būti vienoda, nes pirmokėlius mokytojai moko dailiai, vienodai, taisyklingai pasvirusiomis raidelėmis rašyti. Tačiau pirmųjų mokslo metų pabaigoje išryškėja kiekvienam būdingas raštas, kuriame atsispindi tam tikri asmenybės bruožai.  Rašysena iki gilios senatvės išlieka tokia pati, kokia susiformavo pirmųjų mokslo metų pabaigoje, be abejo, nepaisant kai kurių gyvenimo etapų. Pavyzdžiui, studijų metais rašysena būna it su vištos koja arba maištaujančio paauglio raštas gali šiek tiek pakisti.

Ką sako raštas?

Grafologija – tai mokslas, kuris rašysenoje nagrinėja žmogaus charakterio, asmenybės bruožus, polinkius į tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kurti arba griauti. Rašysena parodome net ir slapčiausius savo veidus, joje fenomenaliai atsispindi mūsų talentai, kūrybiškumas, polėkis taip pat polinkis priklausomybėms arba nusikalsti. Rašysena yra nagrinėjama keletu aspektų. Analizuojamas jos geometriškumas – raidžių aukštis, plotis bei aukščio ir pločio santykis, pasvirimo kampas ( į dešinę, kairę ar statmenai). Grafologiškumas – raidės jungiamos ar jos atskiros. Taip pat svarbu ar kiekviena raidė turi tik jai būdingus elementus ar ne, pavyzdžiui, „k“, „l“ raidės rašomos su kilpelėmis ar be jų, „š“, „č“ – su varnelėmis ar be. Raidės turi turėti visus joms būdingus specifinius elementus tai yra kilpeles, varneles, taškelius, o ne būti padailintos savos kūrybos išraiška. Tuo tarpu „baisus“ , padrikas, suveltas, neįskaitomas raštas byloja sutarimo su savimi stoką, neretai tai būna savo vietos gyvenime nesuradę, besiblaškantieji tiek tarp darbų, tiek tarp žmonių. Rašte mes išliejame savo pakylėtus jausmus, pyktį, susierzinimą, nusivylimą. Analizuojant rašyseną, žmogus apibūdinamas labai išsamiai, tad matome ar prieš mus sėdi mokslininkas, nusikaltėlis ar kūrėjas. Pavyzdžiui, vienas genialiausių menininkų Leonardo da Vinči pasižymėjo ne tik didžiu talentu, bet ir pakankamai keista rašysena, kurią  tiksliausiai galėtų papibūdinti šios Emmos Dickens knygos eilutės: „ Vaikystėje Leonardas žavėjosi kaimo gyvenimu. Jis mylėjo gyvūnus ir nuo mažens pasižymėjo smalsiu protu. Džiordžijas Vazaris (Giorgio Vasari), XVI a. menininkas ir biografas, vaizduoja jį kaip puikų mokinį, rašantį įmantriu „veidrodiniu“ raštu ir išsiskiriantį nenuilstamu protu – nuolat susidominčiu vis naujomis temomis, kad tuoj pat jas mestų. Vėliau gyvenime Leonardo braižas tapo nuosaikesnis ir meistriškesnis, tačiau jis visąlaik rašė „veidrodiškai“ – tikriausiai dėl to, kad buvo kairiarankis, ir taip jam buvo lengviau.“      

Rašysenos ypatumai

Žmonės, kurių rašysena pasvirusi 45 laipsnių kampu į dešinę vadinamasis tvarkingas, taisyklingas palinkimas į dešinę, esti atviri kito nuomonei, tolerantiški, gebantys išreikšti savo mintis ir jausmus, išklausyti kitus bei „pagauti“ jų jauseną. Tuo tarpu statmenomis raidėmis rašantys žmonės geba vadovautis savo galva, menkai atsižvelgia į kitų nuomones yra vieniši, susvetimėję. Taip pat tokios rašysenos savininkai apibūdinami kaip kieti, turintys mažai jausmingumo, nėra atviri naujovėms, savarankiški, logiški, menkai tolerantiški, mažai kitais pasitikintys žmonės. Beje, nūdien yra nemažai žmonių, kurie rašo spausdintinėmis raidėmis, tokia rašysena savotiška statmeno rašto atmaina. Taip rašantieji bendraudami su kitais žmonėmis nerankioja žodžių, viską tarsi kala į kaktą ir tuo pačiu slepiasi nuo kitų, nes turi ką slėpti, pavyzdžiui, kruopščiai slepiamas vienišumas, keisti įpročiai, pomėgiai.

   Į kairę pasvirusios raidės, vadinamasis kairuoliškumas, tai bruožas kuris nėra palankus ir jį rekomenduojama „išgyvendinti“ – stengtis rašyti į dešinę pasvirusiomis raidėmis. Kairuoliškas braižas byloja, jog taip rašantysis linkęs priešintis naujovėms, bijo pokyčių, atmeta bet kokias taisykles, įstatymus, normas bei visiems ir viskam prieštarauja. Į kairę pasvirusiomis raidėmis labai dažnai rašo paaugliai – tai nieko smerktino, nes vyksta tam tikras asmenybės virsmas. Tačiau jeigu kairuoliškai rašo jau subrendę žmonės – tai nėra labai sveikintina, nes tai rodo, jog jie neišaugo iš maištaujančio amžiaus, tam tikri dalykai nesusiformavo jų asmenybėje. Pavyzdžiui, atsakomybę už savo poelgius perkelia kitiems žmonėms, dėl nesekmių taip pat kaltina tik kitus, tokių žmonių aprangos stilius net ir brandžiame amžiuje išlieka paaugliškas.

   Neturėtume pamiršti, kad rašymas ranka gera terapijos priemonė, galinti pakeisti tam tikrus mūsų asmenybės bruožus – rašydami dienoraštį ne tik fiksuojame potyrius ar išgyvenimus, bet ir koreguojame savo asmenybę.

„Neryžtingumas, baimė, polėkis...“

Standartiškai yra priimta, kad raidė turėtų būti 3mm aukščio ir 3mm pločio. Tarpai tarp žodžių taip pat turėtų būti „a“, „o“ raidės pločio.  Bet jeigu tarpai tarp žodžių yra didesni, jie parodo būkštavimą dėl ateities, darbo ar vaikų – tai netikrumo dėl rytojaus išraiška. Kuomet tarpai netolygūs yra mažesnių, po to keletas didesnių – parodo tam tikrą žmogaus neryžtingumą, baimes, kurios dažniausiai atėję iš vaikystės, pavyzdžiui, tamsos baimė. Tuo tarpu smulki rašysena byloja apie smulkmeniškumą, kruopštumą, atidumą detalėms, didžiulę koncentraciją, polinkį analizuoti, detalizuoti, apibendrinti, tačiau tokie žmonės linkę į uždarumą, vienišumą yra atsiskyrėliai.  

   Vadinamasis stambus raštas, užapvalintas tarsi balionai išpūstas, tai žmonių su polėkiu, linkusių viską užapvalinti, apibendrinti rašysena. Beje, jeigu raidės pernelyg išpūstos, tai byloja apie nepamatuotus lūkesčius, didybės maniją, gyvenimą susikurtame savų iliuzijų pasaulyje, nuolatinį svajojimą, gręžiojimąsi atgal ir gyvenimą praeitimi, neturėjimą pozityvaus požiūrio į ateitį. Ekstravertai esti atviri naujovėms, pažintims, pasauliui – tokio žmogaus rašysena atspindės tam tikrą džiugesį. Tuo tarpu intraverto, kurie dažniausiai yra suvaržyti savo pačių taisyklių, ribojimų, daugelio dalykų sau neleidžiantys, tarsi save uždarantys – jų rašysena bus labai suspausta, uždara.

 Genialumas paprastume

Neretai rašydami „pametame“ tam tikras raidžių detales tai yra „k“ ar „l“ rašome be kilpelių, tai rodo, kad per gyvenimą einame septynmyliais žingsniais, pakankamai skubėdami, nesame smulkmeniški, bet esame dinamiški. Pasitaiko, kad rašydami raidėms būdingas kilpeles labai išreiškiame, kilpuojame tai rodo, kad žmogus nuolatos užstringa ties tam tikrais dalykais, pavyzdžiui, suteikiama neįtikėtino mąsto reikšmė nei pernelyg svarbiems, nei reikšmingiems įvykiams, nuolatos sugrįžtama prie tų pačių dalykų – tai trukdo eiti į priekį. Kitas aspektas – raidžių jungimas. Sujungtos raidelės parodo tiek minčių, tiek darbų nuoseklumą, tolygų energijos pasiskirstymą. Kuomet raidės nejungiamos arba jungiamos tik fragmentiškai rodo netolygų energijos pasiskirstymą, minčių nenuoseklumą, dažną nuomonių kaitą.  

   Pernelyg išpuoštas, pretenzingas, pompastiškas raštas kai raidei „prilipdomi“ jai nebūdingi fragmentai – atspindi pompastiką, tuštybę, pernelyg didelius reikalavimus kitiems, gyvenimui, nepamatuotus lūkesčius.

  Neturėtume pamiršti, kad genialumas slypi paprastume, tad turėtume rašyti paprastai, aiškiai, sklandžiai, gramatiškai taisyklingai, be jokių papildomų „darinių“.  Tvarkingas raštas parodo ir mūsų tvarką viduje, mintyse.

                                                 Konsultavo grafologė Elona Petkelienė.