Kodėl apkalbame kitus?

„Atsitiktiniai sutapimai dažnai mums pasirodo prasmingi, ir, jais remdamiesi, sukuriame kažką panašaus į tiesą. “ – Viktoras Hugo, „ Žmogus, kuris juokiasi“. Neretas iš mūsų, idant pasirodytų pranašesnis prieš kitus, kaip rašė didysis kūrėjas,  sukuria kažką panašaus į tiesą ir pateikia kaip pačius tikriausius faktus. Tai paliečia ne tik viešus įvykius, bet ir konkrečius žmones, jų jausmus ar išgyvenimus. Tad, apkalbos. Jų apibūdinimas pernelyg nežavi – tai kitą asmenį žeminančios kalbos, kurios skleidžiamos jam už nugaros. O polinkis kurti bei „nešioti“ gandus parodo apkalbinėtojo nesaugumo jausmą ir neurotiškumą, tokie žmonės dalindamiesi pletkais ieško pripažinimo.

    Skleidžiamos apkalbos tarsi veidrodis atspindi jų autorių – dažniausiai tokie žmonės jaučiasi nelaimingi, nuskriausti, įsitempę, nevisaverčiai. Tad apkalbos „puikus“ metodas pasijusti svarbiam ir reikšmingam. Dažniausiai apkalbame kai mums stinga informacijos, tada jos spragas užpildome savomis interpretacijomis ir spėlionėmis, o  sausus faktus padabiname savais emociniais vertinimais, kuriuos nulemia mūsų vidinės nuostatos.  Labai svarbus momentas yra savivertė, nes esant jos stygiui, apkalbomis stengiamės pakelti savo vertę. Beje, liežuvautojams stinga ne tik savivertės, bet ir savo gyvenimo, tada jį užpildo kitų gyvenimais. O paskalų turinys tobulai atspindi apkalbinėtoją.  Taip pat griebiamės liežuvavimo kaip žodinės agresijos, kai norime atsikeršyti, pavyzdžiui, mūsų neįvertinusiam viršininkui, nepatinkančiai kaimynei ar lūkesčių nepateisinusiam politikui.

Niekada...

Pasižadėjimas, kad „niekada neapkalbėsiu“ arba „niekada nesakysiu blogai“ galėtų būti, nors ir sunkiai įgyvendinama, siekiamybe. Visgi jeigu pasiduodame pagundai apkalbėti kitus, turėtume suvokti savo elgesį ir susitvardyti, nes toks „laisvalaikis“ nėra pats vertingiausias. Mėgėjai pikdžiugiškai paliežuvauti, regzti intrigas ilgainiui sulaukia atsako – praranda pasitikėjimą, kitų norą dalintis paslaptimis. Priešnuodis paskaloms galėtų būti ne teiginys, kad „niekada neapkalbėsiu“, nes greičiausiai vis tiek apkalbinėsime, o pastangos kaip galima dažniau išlikti sąžiningu ir neapkalbėti už  nugaros, o sakyti į akis tai ką galvoji. Be abejo, ne visos apkalbos yra piktos ir bloga linkinčios. Kartais tai būna tiesiog geranoriškas pasidalinimas įvykiais iš draugų ar giminaičių gyvenimo. Beje, dar viena įdomi detalė – buvo atlikti tyrimai įrodantys, kad moterys, kurios truputėlį ir nepiktai paliežuvauja gerokai rečiau serga depresija.

Pasekmės

Apkalbos iškreipia realybę ir taiko į mūsų vidinį „aš“ , o išgirdus neteisingus, šokiruojančius gandus apie save patiriame didžiulį stresą, baimę, paniką. Paskalos stipriai gali pakenkti sutuoktinių santykiams, ypatingai kada jie nėra patys geriausi. Puikiausias to pavyzdys mano mielos draugės Ingos šeiminių santykių krizės ir „malonių“ apkalbų derinys. Inga su Andriumi keletą savaičių svaidėsi žaibais ir pykosi kaip žvėrys, rodėsi blogiau jau nebegali būti, bet pasirodė, kad gali. Eilinio barnio metu Andrius tėškė: „ Tu turi kitą. Man pasakojo, jog matė tave su verslininku X maloniai leidžiančią laiką restorane, po to abu nuėjote į netoliese esantį viešbutį ir viename trečiojo aukšto kambarių praleidote keletą valandų.“ Inga buvo šokiruota, nes nieko nežinojo apie savo „meilužį“ ir su juo „sukamą“ romaną. Bandė įrodyti, kad tai elementariausios paskalos, tačiau veltui. Andrius šventai tikėjo gandais ir norėdamas atsikeršyti susirado meilužę, kuri ilgainiui tapo jo teisėta žmona.

         Tuo tarpu įmonėje paskleistos paskalos dažniausiai trukdo sėkmingam ir darniam darbui. Pavyzdžiui, įvyko įmonės akcininkų ir vadovybės posėdis, kuriam pasibaigus darbuotojai nebuvo informuoti apie priimtus strateginius sprendimus ir įmonės ateitį. Nežinomybė pakursto interpretuoti savaip ir darbuotojai bando situaciją dėlioti iš nugirstų nuotrupų arba savo nuomonės. Vilnijantį gandą beveik kiekvienas dirbantysis „papuošia“ bent menka dalele savos tiesos. Rezultate, pasklidusios kalbos gali byloti, kad įmonė bankrutuoja. Tad vadovams reikėtų pasidomėti iš kur kyla paskalos, kas nešioja tokius gandus, kokios informacijos stinga. Šiuo atveju pakeisti situaciją galima suteikiant trūkstamos informacijos. Tad nuolatinė gera komunikacija gali padėti ir įmonėje, ir šeimoje.

Kaip sėkmingai įveikti paskalas?

 Apkalbos būtų beveik nekenksmingos, jeigu mums dėl jų neskaudėtų.  O šią situaciją išgyventi gali padėti keletas visai patrauklių minčių: visų pirma prisiminkime, kad jautriausiai į bet kokius gandus reaguojame patys, o ne aplinkiniai. Nes pastarieji turi ne mažiau rūpesčių, nei mes. Aiškintis su gandonešiu prasminga vieninteliu atveju, – jeigu išties įvyko apmaudus nesusikalbėjimas, ir dėl to pasklido netiksli informacija. Visais kitais atvejais, geriausia išeitis – išlaikyti ramybę, nereaguoti, užsiimti sau svarbiais dalykais ir… pralaukti savaitę. Nes dažniausiai tiek „išgyvena“ tik patys gajausi gandai. Priešingu atveju, pokalbis su apkalbinėtoju virs emocijų lavina, po kurios, beje, tikėtina ir nauja apkalbų doze.

                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė  

Seksas be meilės. Meilė be sekso

       Malonią popietę gurkšnodama kavą ir klausydamasi pašėlusios Vilnelės šniokštimo atsitiktinai nugirdau prie gretimo staliuko sėdėjusių merginų pokalbį, kuris, kaip dažniausiai būna, sukosi apie moteris, vyrus ir kokie, dažnu atveju, avigalviai stipriosios lyties atstovai būna. Nugirstas pokalbis paskatino pasidomėti situacija, kuomet seksualiniai santykiai yra, o šiltų jausmų –ne. Bet prieš tai – prie gretimo staliuko papasakota dviejų žmonių istorija, kurios herojus pavadinkime Vilija ir Mantu. Taigi. Vilija įsimylėjo Mantą, nors ir žinojo koks jis, vis gi tikėjosi, kad Mantas pasikeis ir apsistos tik ties ja. Tačiau ji klydo.  Beje, susipažinkite, Mantas – nenuilstantis Don Žuanas keičiantis moteris vieną po kitos.  Judviejų meilės romanas „vyniojosi“ sparčiai, tačiau, kad ir kaip moteriškoji pusė buvo įsimylėjusi, jautė, kad juos sieja kažkoks keistas ir tuo pačiu metu nejaukus artumas, kurio Vilija stengėsi nepastebėti. Kad ir kaip ji troško artimų santykių, pasižadėjimo vienas kitam ir galų gale vestuvių, kiekvienąkart apie tai užsiminus Mantas akimirksniu pakeisdavo temą. Tąsyk po aistringo suartėjimo, žiauriai ir negailestingai nutraukė su ja santykius. Paklaustas kodėl taip elgiasi, nesistengė išlikti korektiškas: „Mudviejų ryšys mane slegia. Tu per daug reikalauji. Turėtumei žinoti, jog yra kitų moterų, jų visada buvo. Neketinu prisirišti prie vieno žmogaus. Kad suartėčiau man nereikalinga meilė ar kažkas panašaus.“

      Stebėdama srauniąją Vilnelę susimąsčiau štai apie ką: ko gero, nėra nieko baisiau, kaip įsimylėti garsiojo Kazanovos šiuolaikinį pasekėją. Pamenate posakį: „vyrui seksas ne visada reiškia meilę, o moteriai meilė ne visada reiškia seksą.“ Taigi...   

Poreikio patenkinimas

     Kai du žmones sieja tik seksas, jis tėra tik biologinio poreikio patenkinimas, tam tikra iškrova, įtampos sumažinimas bei malonumo patyrimas. Be abejo, gali būti ir kita priežastis. Seksualiniai partneriai keičiami dėl to, jog baiminamasi leistis į gilesnius santykius, tai gali būti nulemta kažkokių ankstyvų emocinių traumų. Todėl vengiama kitam žmogui atsiverti siela, nes baiminamasi būti atstumtu, išjuoktu, paliktu, nerimaujama dėl to, jog kitas žmogus nusivils, pasijuoks. Dėl šių priežasčių visos jėgos skiriamos sekso technikai, nes tokiu būdu jaučiama galia ir aukšta savivertė.  Beje, labai dažnai vyrai seksą gali indetifikuoti su vyriškumu, bet tai labai pažeidžiama, nes jeigu nepajėgia suvilioti nors vienos moters, tai tampa stipriu smūgiu tokio vyro savigarbai, nes jam atrodo, jog praranda savo galią. Beje, nereikėtų pamiršti, jog yra visokių vyrų ir visokių moterų, bet vyrų, turinčių seksualinių santykių ir nepuoselėjančių šiltų jausmų, yra daugiau.  

Norisi tik artumo

    Moterys gerokai dažniau trokšta švelnumo, artumo, kurį nebūtinai turėtų vainikuoti seksualiniai santykiai. Pavyzdžiui, moterys nori tiesiog intymumo – apsikabinti, prisiliesti, galvą padėti ant peties, o vyrai tai  suvokia kaip kvietimą seksualiniams santykiams. Dėl šio skirtingo supratimo kyla tarpusavio nesusipratimų. Pamenate posakį „klaidžiojant tamsoje galima labai stipriai užsigauti“ – ir šiuo atveju jis velniškai taiklus ir teisingas. Pora turėtų pasikalbėti ir išsiaiškinti tokius dalykus, kad išvengtų keblumų, vidinio nepasitenkinimo ar dar kažko panašaus ir negatyvaus. Tokiais atvejais moterys pakankamai dažnai mintyse svarsto kodėl jų mylimasis toks avigalvis ir nesupranta, ko pakankamai dažnu atveju moteris trokšta. Neketinu prie kryžiaus kalti vyrų ir kaltinti nesupratingumu. Čia yra ir moterų kaltės – jos turėtų savus svarstymus pasakyti balsiai, nes kitas žmogus, duotuoju atveju vyras, tiesiog nemoka skaityti kitų  minčių. Debatai mintyse, kai tai liečia tarspusavio santykius, nieko gera neduoda, nes kitas žmogus turi žinoti kaip jaučiamės, ko norime ir tikimės.      

Idealiausias variantas

            Yra skirstomos meilės rūšys: eros – seksualioji meilė, aistra, kūniški santykiai, noras prisiliesti, apsikabinti, mylėtis. Agapė – dvasingoji meilė, kai mums labai gera būti kartu, saugu, sieja draugystė, kai yra temų pokalbiams, bendrų interesų, užsiėmimų. Jeigu aistringoji ir ramioji (eros ir agapė) meilė yra viename – tai idealas. Be abejo, ilgainiui seksualumas kažkiek blėsta ir aistra šiek tiek sumažėja, tada pagrindinę vietą santykiuose užima dvasinė meilė – tai ir yra siekiamybė. Kurios, kaip ir kiekvienos siekiamybės, nėra lengva pasiekti. Analizuojant mums aišku kas yra seksas, tačiau kalbant apie meilę, pakankamai nelengva atsakyti kas yra meilė, tada išsivysto įvairūs pasvarstymai, apibrėžimai ir variacijos. Išties tai sudėtingas klausimas, kurį nagrinėjant  suprantame, kad meilė ne emocija, o santykis, į kurį įeina labai daug jausmų, pavyzdžiui, pagarba, aistra, pyktis, nusivylimas ir begalė kitų. Santykius reikia puoselėti ir kaip tai pavyks priklauso nuo mūsų asmenybės brandumo. Išties, kuo mes esame brandesni, tuo meilė visavertiškesnė, bet nėra lengva bei paprasta tapti brandžiu – atsikratyti vaikystės žaizdų arba išsiskyrimo traumų, nebijoti rizikuoti, atsiverti, sakyti kitam žmogui ne tik tai kas gera ir gražu, bet ir tai kas nepatinka, kito neįžeidžiant.

Kodėl seksas ir meilė tapatinami?

          Seksas su meile pradėtas tapatinti po to, kai įvyko seksualinė revoliucija, išlaisvėjo kūnas ir buvo nukrypta į kitą kraštutinumą. Kūniška meilė nėra blogis ir to nereikėtų pamiršti, bet svarbu susidėlioti prioritetus, kas mus turtina, o kas skurdina, ko mes tikimės iš santykių, ką galime duoti kitam žmogui ir ką galime iš jo gauti. Santykiuose turi būti ir seksualioji, ir dvasingoji meilė – tai auksinis standartas. Tačiau nūdien visuomenė esti vartotojiška, o seksas ypatingai gerai perkama prekė, nes  seksualumo kriterijus visada padės geriau parduoti ir daugiau uždirbti. Pasklaidžius kai kuriuos žurnalus matome iš jų trykštantį seksualumą, dažnas filmas, it blynų kepimo receptas, dėlioja vienodą siužetinę liniją tai yra truputį smurto, sekso, kliūčių, romantikos ir laiminga pabaiga. Tai tampa tokia mūsų gyvenimo dalimi, kurios mes pernelyg neįsisamoniname, bet ji tvyro ir daro mums įtaką. Tada jau nebeatskiriama kas yra kas, viskas susipainioja, seksas sutapatinamas su meile.

                                   Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Ką apie mus pasako rašysena

Vieni rašome kaligrafiškai, kiti – puošniai, dar kiti – tarsi paskubomis. Kiekvieno mūsų rašysena unikali, galinti parodyti net slapčiausius mūsų polinkius, maskuojamas baimes, amžių ar  aistras.

Nūdien raštas apibūdinamas kaip tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Būtent tokios sistemos atsiradimas buvo reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje, nes raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus.  Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. Yra manoma, jog tikrąjį raštą sukūrė šumerų civilizacijos žmonės. Pagrindinė šumerų, o vėliau babiloniečių ir asirų rašomoji medžiaga buvo ne patogus papirusas, o minkšto molio lentelė, kurioje neįmanoma buvo dailiai rašyti. Šumerai įspausdavo rašmenis molyje nusmailintomis nendrių lazdelėmis. Todėl jų naudojamas dantiraštis palyginti su egiptiečių hieroglifais atrodo kampuotas ir šiurkštus. Tuo tarpu egiptiečiai rašė dažniausiai iš dešinės į kairę, o babiloniečiai lygiai taip pat, kaip nūdien rašome mes – iš kairės į dešinę.  Rašto ženklai bei visi kiti tiek egiptiečių, tiek šumerų raštų skirtumai rodo, kad abi šios rašto sistemos susiformavo savarankiškai, nepriklausomai viena nuo kitos, nors dantiraštis Egipte taip pat buvo žinomas. Archeloginiai radiniai byloja, jog antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje dantiraštis tapo tarptautine diplomatine rašto sistema, kuria  naudojosi  Egipto faraonai, susirašinėdami su kitais to meto šalių valdovais.

   

Kiekvieno skirtinga

Kiekvieno iš mūsų rašysena, nors kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo ir identiška, visgi yra skirtinga. Rašysena tai vienas unikaliausių dalykų žmogaus gyvenime tarsi veidrodis atspindintis mūsų asmenybę. Kiekvieno žmogaus rašysena yra specifinė, tik jam vienam būdinga, kaip, pavyzdžiui, kraujo grupė, rankų linijos ar pirštų antspaudai. Atrodytų, jog kiekvieno rašysena turėtų būti vienoda, nes pirmokėlius mokytojai moko dailiai, vienodai, taisyklingai pasvirusiomis raidelėmis rašyti. Tačiau pirmųjų mokslo metų pabaigoje išryškėja kiekvienam būdingas raštas, kuriame atsispindi tam tikri asmenybės bruožai.  Rašysena iki gilios senatvės išlieka tokia pati, kokia susiformavo pirmųjų mokslo metų pabaigoje, be abejo, nepaisant kai kurių gyvenimo etapų. Pavyzdžiui, studijų metais rašysena būna it su vištos koja arba maištaujančio paauglio raštas gali šiek tiek pakisti.

Ką sako raštas?

Grafologija – tai mokslas, kuris rašysenoje nagrinėja žmogaus charakterio, asmenybės bruožus, polinkius į tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kurti arba griauti. Rašysena parodome net ir slapčiausius savo veidus, joje fenomenaliai atsispindi mūsų talentai, kūrybiškumas, polėkis taip pat polinkis priklausomybėms arba nusikalsti. Rašysena yra nagrinėjama keletu aspektų. Analizuojamas jos geometriškumas – raidžių aukštis, plotis bei aukščio ir pločio santykis, pasvirimo kampas ( į dešinę, kairę ar statmenai). Grafologiškumas – raidės jungiamos ar jos atskiros. Taip pat svarbu ar kiekviena raidė turi tik jai būdingus elementus ar ne, pavyzdžiui, „k“, „l“ raidės rašomos su kilpelėmis ar be jų, „š“, „č“ – su varnelėmis ar be. Raidės turi turėti visus joms būdingus specifinius elementus tai yra kilpeles, varneles, taškelius, o ne būti padailintos savos kūrybos išraiška. Tuo tarpu „baisus“ , padrikas, suveltas, neįskaitomas raštas byloja sutarimo su savimi stoką, neretai tai būna savo vietos gyvenime nesuradę, besiblaškantieji tiek tarp darbų, tiek tarp žmonių. Rašte mes išliejame savo pakylėtus jausmus, pyktį, susierzinimą, nusivylimą. Analizuojant rašyseną, žmogus apibūdinamas labai išsamiai, tad matome ar prieš mus sėdi mokslininkas, nusikaltėlis ar kūrėjas. Pavyzdžiui, vienas genialiausių menininkų Leonardo da Vinči pasižymėjo ne tik didžiu talentu, bet ir pakankamai keista rašysena, kurią  tiksliausiai galėtų papibūdinti šios Emmos Dickens knygos eilutės: „ Vaikystėje Leonardas žavėjosi kaimo gyvenimu. Jis mylėjo gyvūnus ir nuo mažens pasižymėjo smalsiu protu. Džiordžijas Vazaris (Giorgio Vasari), XVI a. menininkas ir biografas, vaizduoja jį kaip puikų mokinį, rašantį įmantriu „veidrodiniu“ raštu ir išsiskiriantį nenuilstamu protu – nuolat susidominčiu vis naujomis temomis, kad tuoj pat jas mestų. Vėliau gyvenime Leonardo braižas tapo nuosaikesnis ir meistriškesnis, tačiau jis visąlaik rašė „veidrodiškai“ – tikriausiai dėl to, kad buvo kairiarankis, ir taip jam buvo lengviau.“      

Rašysenos ypatumai

Žmonės, kurių rašysena pasvirusi 45 laipsnių kampu į dešinę vadinamasis tvarkingas, taisyklingas palinkimas į dešinę, esti atviri kito nuomonei, tolerantiški, gebantys išreikšti savo mintis ir jausmus, išklausyti kitus bei „pagauti“ jų jauseną. Tuo tarpu statmenomis raidėmis rašantys žmonės geba vadovautis savo galva, menkai atsižvelgia į kitų nuomones yra vieniši, susvetimėję. Taip pat tokios rašysenos savininkai apibūdinami kaip kieti, turintys mažai jausmingumo, nėra atviri naujovėms, savarankiški, logiški, menkai tolerantiški, mažai kitais pasitikintys žmonės. Beje, nūdien yra nemažai žmonių, kurie rašo spausdintinėmis raidėmis, tokia rašysena savotiška statmeno rašto atmaina. Taip rašantieji bendraudami su kitais žmonėmis nerankioja žodžių, viską tarsi kala į kaktą ir tuo pačiu slepiasi nuo kitų, nes turi ką slėpti, pavyzdžiui, kruopščiai slepiamas vienišumas, keisti įpročiai, pomėgiai.

   Į kairę pasvirusios raidės, vadinamasis kairuoliškumas, tai bruožas kuris nėra palankus ir jį rekomenduojama „išgyvendinti“ – stengtis rašyti į dešinę pasvirusiomis raidėmis. Kairuoliškas braižas byloja, jog taip rašantysis linkęs priešintis naujovėms, bijo pokyčių, atmeta bet kokias taisykles, įstatymus, normas bei visiems ir viskam prieštarauja. Į kairę pasvirusiomis raidėmis labai dažnai rašo paaugliai – tai nieko smerktino, nes vyksta tam tikras asmenybės virsmas. Tačiau jeigu kairuoliškai rašo jau subrendę žmonės – tai nėra labai sveikintina, nes tai rodo, jog jie neišaugo iš maištaujančio amžiaus, tam tikri dalykai nesusiformavo jų asmenybėje. Pavyzdžiui, atsakomybę už savo poelgius perkelia kitiems žmonėms, dėl nesekmių taip pat kaltina tik kitus, tokių žmonių aprangos stilius net ir brandžiame amžiuje išlieka paaugliškas.

   Neturėtume pamiršti, kad rašymas ranka gera terapijos priemonė, galinti pakeisti tam tikrus mūsų asmenybės bruožus – rašydami dienoraštį ne tik fiksuojame potyrius ar išgyvenimus, bet ir koreguojame savo asmenybę.

„Neryžtingumas, baimė, polėkis...“

Standartiškai yra priimta, kad raidė turėtų būti 3mm aukščio ir 3mm pločio. Tarpai tarp žodžių taip pat turėtų būti „a“, „o“ raidės pločio.  Bet jeigu tarpai tarp žodžių yra didesni, jie parodo būkštavimą dėl ateities, darbo ar vaikų – tai netikrumo dėl rytojaus išraiška. Kuomet tarpai netolygūs yra mažesnių, po to keletas didesnių – parodo tam tikrą žmogaus neryžtingumą, baimes, kurios dažniausiai atėję iš vaikystės, pavyzdžiui, tamsos baimė. Tuo tarpu smulki rašysena byloja apie smulkmeniškumą, kruopštumą, atidumą detalėms, didžiulę koncentraciją, polinkį analizuoti, detalizuoti, apibendrinti, tačiau tokie žmonės linkę į uždarumą, vienišumą yra atsiskyrėliai.  

   Vadinamasis stambus raštas, užapvalintas tarsi balionai išpūstas, tai žmonių su polėkiu, linkusių viską užapvalinti, apibendrinti rašysena. Beje, jeigu raidės pernelyg išpūstos, tai byloja apie nepamatuotus lūkesčius, didybės maniją, gyvenimą susikurtame savų iliuzijų pasaulyje, nuolatinį svajojimą, gręžiojimąsi atgal ir gyvenimą praeitimi, neturėjimą pozityvaus požiūrio į ateitį. Ekstravertai esti atviri naujovėms, pažintims, pasauliui – tokio žmogaus rašysena atspindės tam tikrą džiugesį. Tuo tarpu intraverto, kurie dažniausiai yra suvaržyti savo pačių taisyklių, ribojimų, daugelio dalykų sau neleidžiantys, tarsi save uždarantys – jų rašysena bus labai suspausta, uždara.

 Genialumas paprastume

Neretai rašydami „pametame“ tam tikras raidžių detales tai yra „k“ ar „l“ rašome be kilpelių, tai rodo, kad per gyvenimą einame septynmyliais žingsniais, pakankamai skubėdami, nesame smulkmeniški, bet esame dinamiški. Pasitaiko, kad rašydami raidėms būdingas kilpeles labai išreiškiame, kilpuojame tai rodo, kad žmogus nuolatos užstringa ties tam tikrais dalykais, pavyzdžiui, suteikiama neįtikėtino mąsto reikšmė nei pernelyg svarbiems, nei reikšmingiems įvykiams, nuolatos sugrįžtama prie tų pačių dalykų – tai trukdo eiti į priekį. Kitas aspektas – raidžių jungimas. Sujungtos raidelės parodo tiek minčių, tiek darbų nuoseklumą, tolygų energijos pasiskirstymą. Kuomet raidės nejungiamos arba jungiamos tik fragmentiškai rodo netolygų energijos pasiskirstymą, minčių nenuoseklumą, dažną nuomonių kaitą.  

   Pernelyg išpuoštas, pretenzingas, pompastiškas raštas kai raidei „prilipdomi“ jai nebūdingi fragmentai – atspindi pompastiką, tuštybę, pernelyg didelius reikalavimus kitiems, gyvenimui, nepamatuotus lūkesčius.

  Neturėtume pamiršti, kad genialumas slypi paprastume, tad turėtume rašyti paprastai, aiškiai, sklandžiai, gramatiškai taisyklingai, be jokių papildomų „darinių“.  Tvarkingas raštas parodo ir mūsų tvarką viduje, mintyse.

                                                 Konsultavo grafologė Elona Petkelienė.  

Apie drovumą

Vienas garsiausių filosofų Lucijus Anėjus Seneka rašė: “Didžiausias tavo rūpestis – tu pats, tu pats esi sau našta. Nežinai, ko nori. Mieliau garbingumą giri, negu sieki. Matai kur slypi laimė, bet nedrįsti prie jos eiti.“  Šios, garsiojo filosofo mintys mums tarsi sako, jog neretai esame pernelyg drovūs, kad pasiektume tam tikrų tikslų, o galbūt tiesiog visaverčiai gyventume. Juk išties, ne vienas iš mūsų kuo puikiausiai prisimintume situacijų, kuomet teko ko nors atsisakyti, praleisti puikią progą susipažinti, būti paaukštintam ar gauti geresnį įvertinimą arba paprasčiausiai gerai praleisti laiką vien dėl to, kad ... neišdrįsome, pabijojome, pernelyg kuklinomės, nepasitikėjome savimi. Arba kitais žodžiais – mums pakišo koją tas nelemtas drovumas.

Dvi drovumo pusės

Specializuotoje literatūroje šio bruožo apibūdinimas mažai romantiškas: drovumas – tai nerimas, diskomfortas kai esame su kitais žmonėmis. Tiesa, kaip ir daugelis dalykų šiame pasaulyje, taip ir drovumas turi dvi puses. Geroji drovumo pusė vadinamasis kuklumas, paprastumas. Išties kuklus žmogus dažniausiai įvertinamas už gebėjimą „neišsišokti“, nutylėti, išklausyti kitus ir juos suprasti. Toks žmogus niekuomet nesididžiuos, nesielgs psipūtėliškai ar akiplėšiškai. Tokie žmonės apibūdinami kaip pastovūs, patikimi, sugebantys išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau rytų išminčiai byloja: “Net ir kuklumas gali tapti pražūtingas, jei tapsime pernelyg nuolankūs ir nepasitikintys savimi. Kai kurie žmonės taip nusižemina, kad patys save sužlugdo. Jie gabūs, bet jų asmenybės tokios nevientisos, kad nepajėgia realizuoti savo galimybių. Taigi net ir kuklumui turi būti ribos. Kuklumas – geras bruožas, bet, kaip ir visa kita, turi būti saikingas“. O kuomet kuklumas nėra saikingas, jis įgauna visiškai kitą prasmę – tada esame pernelyg kuklūs, o tai yra blogoji drovumo pusė. Tad būti droviam dar reiškia būti žmogumi, su kuriuo sunku bendrauti dėl nepamatuotai didelio atsargumo, bailumo, nepatiklumo. Kuomet drovumas esti pernelyg didelis, tada labai nepasitikima savimi, vengiama bendrauti su kitais žmonėmis, pasitaiko atvejų kuomet baiminamasi išeiti iš namų. Drovieji paprasčiausiai bijo žmonių, maksimaliai riboja savo kontaktus, tad negali išreikšti ir realizuoti savęs. Toks žmogus patenka tarsi į uždarą ratą: kuo labiau ribojami kontaktai, tuo labiau bijoma ir kuo labiau bijoma, tuo labiau ribojami kontaktai.

Maskuojamas drovumas

Kaip galima rašyti apie drovumą, kai aplinkui vien akiplėšos ir pernelyg savimi pasitikintys žmonės? – numanau, kad būtent toks klausimas iškilo ne vienam iš jūsų. Iš tiesų  toks požiūris kiek apgaulingas. Drovumas dažniausiai siejamas su pasitikėjimo savimi stygiumi ir dažniausiai žmogus, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių menkai pasitiki savimi, atrodo drovus. Tačiau kartais išmokstama drovumą maskuoti, tada tokie žmonės išoriškai atrodo pasitikintys savimi, jiems lengva bendrauti su kitais, jie pasiekia karjeros aukštumų, bet viduje išgyvena pačias tikriausias kančias. Jie nuolatos analizuoja save, savo elgesį, keletą dienų iki numatyto įvykio juos kamuoja nemiga, nerimas, tokie žmonės kritikuoja save už neapdairumą, atsiskaitinėja patys prieš save, svarsto ar patinka pašnekovui, kas ir ką apie juos pamanys, galvoje nuolatos sukasi neigiamos mintys apie save, toks žmogus viduje išgyvena didelę įtampą, širdies plakimą, prakaitavimą, oro stygių.

       Dar vienas drovumo aspektas: kai ypatingai mažą savivertę žmogus maskuoja agresyvumu, priekabiavimu ar kitais negatyviais veiksmais – tai yra ta strategija, kai puolimas geriausia gynyba. Iš tikrųjų toks žmogus esa nedrąsus, bet užsipuldamas kitus nukreipia dėmesį nuo savęs.   

  Kodėl tampame droviais?

Drovumas labai glaudžiai susijęs su nepasitikėjimu savimi, kurį nulemia pernelyg griežti vertinimai arba reikalavimai šeimoje. Neretai tėvai iš savo vaikų laukia tik sėkmingo, o labai dažnai jų lūkesčius ir svajones išpildančio elgesio, kiekvieną vaiko žingsnį ypač griežtai vertina.  Tada vaikas tiesiog bijo kažką daryti, nes nenori sulaukti dar vieno neigiamo įvertinimo, beje, didelių reikalavimų ir lūkesčių našta slegia vaiką, jis pradeda nebepasitikėti savimi, tampa uždaras, drovus.

  Drovumą gali nulemti ir kažkoks negatyvus išgyvenimas, pavyzdžiui, kuomet vaikystėje žmogus pasielgė spontaniškai arba pasidžiaugė, arba verkė ir dėl to buvo sugėdintas ilgainiui toks žmogus pradeda drovėtis reikšti savo jausmus. Kita priežastis, kuri nulemia drovėjimąsi savo jausmų glūdi tarpusavio santykiuose šeimoje tai yra kai šeimoje yra daug nutylėjimų, tabu, niekada nesikalbama apie jausmus.

Drovumas ir dėl jo kylančios problemos

      Perdėtas drovumas gali sukelti sunkumų bemaž visose, mums svarbiose, gyvenimo srityse – trukdyti bendrauti, dirbti, palaikyti santykius. Drovieji dažniausiai neturi draugų, jaučiasi vieniši, nesuprasti, nelaimingi, jiems nesiseka profesinėje sferoje arba sunku rasti darbą, kuris juos patenkintų.

 Drovumas sukelia ir pakankamai daug nemalonių fiziologinių organizmo pokyčių, pavyzdžiui, paraustama, pila šaltas prakaitas, džiūsta burna, pakyla kraujospūdis. Be to, drovumas pasireiškia neryžtingumu, pasimetimu, elgsenos ar kalbos sutrikimu, amo praradimu, o svarbiausia drovumo problema – drovumas trukdo bendrauti. Tad dažniausiai drovieji lieka nesuprasti, neretai tenka nusileisti pašnekovui, dėl to kylantis didžiulis vidinis nepasitenkinimas didina nepasitikėjimą savimi ir priverčia dar labiau drovėtis.  

Kaip įveikti drovumą?

Norint įveikti drovumą patariama visų pirma išsiaiškinti ir suprasti savo drovumo prigimtį, pavyzdžiui, ar tai dėl auklėjimo, ar nervų sistemos jautrumo, ar dėl abiejų šių priežasčių, o galbūt dėl kažkokių patirtų traumų. Po to reikia mokytis atrasti savo geras, stiprias ir pozityvias puses, o tai atlikus įtikinti save, kad pasiseks ir lydės sėkmė. Taip pat stengtis atsipalaiduoti, nugalėti vidinę baimę, daugiau bendrauti, įsitraukti į aktyvią veiklą. Kitas geras patarimas, padedantis įveikti drovumą, tai savotiškas treniravimasis tai yra nevenkti bauginančių, nemalonių situacijų, bet sąmoningai jų ieškoti, pavyzdžiui, paklausti kiek valandų arba kelio. Dar viena, tačiau sunkiai įgyvendinama, rekomendacija – atsisakyti perfekcionizmo, suvokti savo stipriąsias puses, bet nesistengti būti tobulu visur, visada, su visais; leisti sau klysti, patirti nesėkmes, kritiką, atmetimus. Be abejo, įtemptoje situacijoje savęs paklausti: “ar aš dar kvėpuoju?“ – nes gilus kvėpavimas sumažina įtampą.  

    Tiesa, vienas iš netinkamiausių būdų atsikratyti drovumo – alkoholio vartojimas, kaip yra sakoma:“išgerti ant drąsos“. Šiuo atveju drovieji labai dažnai patenka į alkoholio pinkles ir elementariausiai nusigeria.

 

Dar keletas naudingų patarimų

    Atpalaiduokite įsitempusius raumenis, ypatingai veido, išsitieskite ir giliai įkvėpkite – įtampa ir nerimas iškart sumažės.

Pažiūrėkite pašnekovui į akis ir nusišypsokite jam – taps jaukiau ir šilčiau.

   Nustokite įsivaizduoti blogiausia, kas gali atsitikti. Negaiškite laiko įsivaizdavimams, o tiesiog pamėginkite.

Niekas neteis jūsų stipriau negu jūs pats – tad nekankinkite savęs.

    Atminkite, kad neigiamas atsakymas visiškai nereiškia, kad jūs esate niekam tikęs – išmokite priimti atmetimą ne asmeniškai.

    Vienu metu visiems ir visada įtikti sunku ir kažin ar įmanoma pasiekti tokio tobulumo – tai nebūtina.

                                  Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Lašelyje glūdinti galia

Pasklaidžius istorinius dokumentus aptinkame, kad aromaterapija prasidėjo nuo sakų ir aromatingų augalų deginimo laužuose. Ilgainiui aromatingi augalai buvo pradėti naudoti kartu su augaliniais aliejais ir gyvuliniais riebalais.  Kvapusis mišinys buvo naudojamas religinių apeigų metu, gydymo tikslais, norint apsaugoti odą ar tiesiog malonumui. Iki šių dienų aromaterapija apipinta mitais ir legendomis, tad leiskimės į paslaptingą kvapų karalystę. 

Senasis pasaulis

     Kaip žinoma iš senovės Egipto papirusų, Kinijos ir Indijos rankraščių, eteriniai aliejai dėl savo kvapiųjų ir gydomųjų savybių buvo išgaunami ir naudojami jau keletą tūkstančių metų iki  mūsų eros pradžios. Jų gamybos paslaptys anuomet buvo griežtai saugomos. Egipto faraonai žydrojo lotoso aliejų keitė į auksą ir kitas prekes. Per dykumas traukdavo karavanai, apkrauti prieskoniais, balzamais, mira ir kitais kvapiaisiais aliejais. Senovės Egipte aliejai buvo naudojami ne tik gydymui bei kosmetinėms reikmėms, bet ir balzamavimui. Taip pat eterinių aliejų įdėdavo į faraono amžinojo poilsio vietą.  Faraonų kapavietėse rastuose papirusuose aprašytos eterinių aliejų gydomosios savybės bei kosmetinės priemonės ir vaistai, kurių sudėtyje jų yra. Kaip vieną labiausiai vertinamų Rytų pasaulyje galima paminėti sandalmedžio aliejų, kuris gaunamas iš šių medžių šerdies. Šis aliejus buvo naudojamas, esant įvairaus pobūdžio infekcijoms, depresijai, nervinei įtampai, taip pat religinėse apeigose, budizmo praktikoje. Senovės išminčiai sakė, kad jis ramina kūną ir išvalo dvasią. Siaučiant epidemijoms  aliejais (pvz., gvazdikėlių, rozmarino) aptepdavo durų staktas, patalpas dezinfekuodavo naudojant smilkalus. 

Eterinių aliejų distiliacijos proceso išradėju laikomas  arabų gydytojas, alchemikas, filosofas Avicena. Šis žmogus savo kurtu įrenginiu pirmiausiai išgavo eterinį rožių aliejų.

Antras kvėpavimas
       Eterinių aliejų atgimimas prasidėjo XX amžiaus pradžioje. Istorija tvirtina, jog pradžią tam davė prancūzų kosmetikas ir chemikas Rene Gattefosse, pastebėjęs, kad levandų aliejus greitai išgydė jo rankos nudegimą. Ėmęsis tyrinėti šį aliejų, mokslininkas aptiko, jog jis turi antibakterinių, antiseptinių savybių, mažina uždegiminius procesus, regeneruoja odos audinius.
Šiuolaikiniai klinikiniai tyrimai įrodė, kad eteriniai aliejai turi savybių, stimuliuojančių imuninę sistemą, antiseptinių, antioksidacinių, stabdančių mikrobų, grybelių, virusų dauginimąsi, mažinančių uždegiminius procesus, lengvinančių raumenų skausmus. Be to, jie veikia mūsų nervų sistemą, mažina nuovargį, ramina, tonizuoja, padeda  esant depresijai ir stresui, kaip sakydavo senovės išminčiai: „išvalo protą ir jausmus".
    Mūsų laikais, pasinaudojant mokslo pasiekimais ir protėvių sukaupta patirtimi, eterinių aliejų savybės ir panaudojimo galimybės buvo įvertintos iš naujo. Dabar yra  žinoma ir įvairiose srityse naudojama keli šimtai eterinių aliejų. Kosmetikos ir kvepalų gamintojai aliejus vertina dėl jų teigiamo poveikio odai ir plaukams bei švelnaus, egzotiško aromato, veikiančio žmonių nuotaiką bei emocijas. Buitinės chemijos gaminiuose eteriniai aliejai naudojami kaip kvapų suteikėjai, be to, kai kurie aliejai atbaido vabzdžius. Daug aliejų sunaudojama farmacijos pramonėje, kaip sudėtinės vaistų dalys ypač populiarūs eukaliptų, ramunėlių, valerijono, kamparo, pipirmėčių aliejai.

Eteriniai aliejai – kas tai? 

    Tai subtilios, labai sudėtingos struktūros medžiagos, sudarytos iš kelių šimtų atskirų junginių, kurių harmoninga visuma nulemia jų specifinį aromatą bei gydomąsias savybes. Eteriniai aliejai tai geriausia gamtos „dovana“. Jie plačiai naudojami kosmetologijoje, farmakologijoje, dermatologijoje gydant odos susirgimus taip pat parfumerijoje.  Eteriniai aliejai skirstomi pagal kvapą – švelnesni, aitrūs ar ypač stipraus kvapo. Beje, netgi to paties augalo aliejaus sudėtis gali keistis, priklausomai nuo klimato, temperatūros, dirvožemio, gavybos būdo. Stingant drėgmės, augalai produkuoja daugiau aliejų, kad kompensuotų vandens nepriteklių. Todėl aliejai, išskirti iš tokiose sąlygose išaugusių augalų, yra intensyvesnio kvapo. Eterinių aliejų sudėtis taip pat priklauso nuo augalo vegetacijos laipsnio, pavyzdžiui, iš verbenos, jai žydint, gaunamas malonaus, saldoko kvapo aliejus, o peržydėjus šiam augalui - vadinamasis kartusis aliejus. Įtakos tam gali turėti net paros laikas, kada renkami augalai aliejaus gamybai. Pavyzdžiui, rožių pumpuruose didžiausia eterinių aliejų koncentracija yra rytais, jazminų - naktį. Augaliniai eteriniai aliejai išskiriami iš įvairių augalų dalių: pumpurų (rožių), lapų (eukaliptų), žievės (cinamono), medžio šerdies (sandalmedžio), uogų (kadagio), vaisių (citrusinių), šaknų (valerijono), žiedų (jazmino), spyglių (rozmarino, kėnių, pušų), dervų (smilkalai). Iš to paties augalo skirtingų dalių gali būti gaunami eteriniai aliejai  besiskiriantys savo savybėmis: iš cinamono medžio lapų gaunamas vienas aliejus, iš žievės - kitas. Iš apelsinų medžių gali būti gaunami trys skirtingi aliejai.

Gavyba

     Natūralūs augaliniai eteriniai aliejai gaunami naudojant tris pagrindinius metodus. Dažniausiai naudojama distiliacija vandens garais, pavyzdžiui, tokiu būdu išgaunami eukaliptų, arbatmedžių, levandų, pušų, šalavijų, pipirmėčių aliejai. Šaltojo spaudimo būdas daugiausiai taikomas aliejaus gavybai iš citrusinių vaisių. Trečias būdas, ekstrakcija organiniais tirpikliais, yra taikomas, kai eterinių aliejų augaluose yra labai nedaug, pavyzdžiui, jazminų.

Poveikio išskirtinumas

       Eterinius aliejus naudoti tiesiogiai ant odos nerekomenduojama, nes jie yra stiprios koncentracijos. Eterinius aliejus reikia maišyti su baziniais kremais ar aliejais, pavyzdžiui, namų sąlygomis tinkamas alyvuogių aliejus. Eteriniai aliejai naudojami mažais kiekiais tai yra keletas lašų, pavyzdžiui, 10 ml bazinio aliejaus ir 5 lašai eterinio aliejaus.  Yra tik 3 eteriniai aliejai, kuriuos galima naudoti tiesiogiai ant odos – levandų, ramunėlių ir arbatmedžio. Eteriniai aliejai gerai skverbiasi pro odą ir  veikia dezinfekuojančiai, regeneruoja, gydo, aktyvina medžiagų procesus organizme, gerina mikrocirkuliaciją, kraujotaką. Priklausomai koks yra eterinio aliejaus fiziologinis poveikis, jie skirstomi į kategorijas:  harmonizuojantys – pelargonijų, jazminų, šalavijo, mairūno, mandarinų, apelsino, rožių, sandalmedžio eteriniai aliejai. Atpalaiduojantys: baziliko, ramunėlių, levandų, melisų, apelsinų, rožių, sandalmedžio, kedrų aliejai. Raminantys: pelargonijų, jazminų, ramunėlių, melisų, rožių, bergamotės, kardamono, mandarinų, apelsinų, sandalmedžio, ilang-ilango eteriniai aliejai. Tonizuojantys: stiprina visą organizmą, gerina savijautą – baziliko, pelargonijų, citrinų, melisų, miros, rožių, sandalmedžio eteriniai aliejai. Gaivinantys: tujos, levandų, mėtų,mandarinų, apelsinų, pipirmėtės, citrinų, vetivero eteriniai aliejai.

   

Atgaiva ir kūnui, ir sielai

       Eterinius aliejus taip pat galima naudoti mėgaujantis maloniu poilsiu vonioje. Įlašinkite keletą lašų eterinio aliejaus į vonią. Mėgausitės ir skleidžiamu eterinio aliejaus aromatu, ir jo teigiamu poveikiu odai.  Tinkamiausia vandens temperatūra 36-37⁰C. Vonioje su eteriniu aliejumi rekomenduojama būti 10 -20 min. Po to nusišluostyti minkštu rankšluočiu. Aromatinės vonios procedūromis rekomenduojama mėgautis du ar tris kartus per savaitę. Šios procedūros pašalins nuovargį, maloniai atpalaiduos kūną, suteiks energijos ir nuramins sukilusias emocijas.

Spinduliuokime grožiu

     Mes, moterys, kiek įmanydamos stengiamės kuo ilgiau išsaugoti švytinčią, skaisčią ir gražią odą. Tai pasiekti gali padėti eteriniai aliejai – į bazinį kremą įlašinkite keletą lašelių eterinio aliejaus ir turite prabangų kremą veidui. Tiesa, nederėtų pamiršti vieno niuanso – nūdien ne vieno oda ne tik problematiška nuo patiriamo streso, užterštos aplinkos, bet ir dažniausiai esti riebi. Šiais atvejais kremas su eteriniais aliejais kemša odos poras, dėl to atsiranda spuogelių.

Rankų prisilietimai

     Eteriniai aliejai tinka kūno masažui, nes be jo medicininio poveikio, organizmas yra veikiamas eterinių aliejų, kurie efektyviai įsiskverbia pro odą. Taip gerinama kraujo bei limfos apytaka, stangrinamas kūnas. Masažui eterinius aliejus reikia naudoti su baziniu aliejumi, pavyzdžiui, alyvuogių. Nesudėtingas receptas – paimkite 20 g alyvuogių aliejaus, į jį įlašinkite 3-9 lašus eterinio aliejaus (eterinio aliejaus kiekis priklauso nuo jo rūšies). 

Maloni aplinka 
      Bet kuris eterinis aliejus gali būti naudojamas patalpų oro gaivinimui. Vienas iš aromaterapijos būdų – eterinio aliejaus paskleidimas naudojant aromaterapinę lempą – tai žvakele kaitinamas keraminis indas, į kurį įpilamas vandens ir eterinio aliejaus mišinys. Garuojant aliejus išsisklaido ir aromatizuoja patalpų orą. Eterinio aliejaus garai pašalina nemalonius kvapus, pavyzdžiui, tabako, naminių gyvūnų, teigiamai veikia žmogaus emocinę savijautą taip pat dezinfekuoja orą. Paprastas receptas ir jūsų namuose plevens mėgiamas kvapas: į 50-100 g vandens įlašinkite 1-2 lašus jūsų mėgstamo eterinio aliejaus.

                           Konsultavo masažo specialistė Viktorija Petrauskaitė.

Kaip išgyventi skyrybas...

„Būna laikas, kai mums savo kelyje pasiseka sutikti bendrakeleivį, bet netikėtai ateina ir išsiskyrimas. Kai nusprendžia mus palikti, mums kyla abejonių, pasimetame, o kartais pasijuntame patys kalti. Kelią gali palikti bet kas. Jie neužsitrauks jokio prakeikimo; jie tik nueis kitu keliu. Tad eik keliu drauge kiek gali, bet kai reikės išsiskirti, niekada nebandyk sulaikyti savo bendrakeleivio.“ –  pataria išminčiai. Tačiau realybėje, kada išgyvename skyrybas ir viduje viskas kunkuliuoja, pakankamai retai vadovaujamės išmintimi, o tiksliau apskritai jos neprisimename, nepaisant to, kad ji ir teisinga, ir išmintinga. Tad kuomet mums tenka ištverti sunkius išgyvenimus, duotuoju atveju skyrybas, mes dažniausiai trokštame kuo greičiau jas  pamiršti, bet ar išties reikia pamiršti? Kiekvienas patyrimas yra mūsų gyvenimo, mūsų asmeninės istorijos dalis, tad jeigu pamirštame, vadinasi prarandame tam tikrą savasties dalį. Šiuos mūsų išgyvenimus pakankamai tiksliai apibūdina vienas slaviškas posakis, kuris išvertus skambėtų taip: „Užkasti (pamiršti) ar palaidoti (atsisveikinti) savus išgyvenimus? Palaidoti, nes tik taip galime išsivaduoti iš praeities.“ Tačiau mes dažniausiai pasirenkame užmiršimą, tačiau kur kas geriau buvusią patirtį integruoti, priimti kaip savo gyvenimo dalį. Išgyvenus skyrybas santuokinė patirtis niekur nedingsta, jeigu mes ją pamiršime, neišmoksime tam tikrų pamokų, kurios būtų naudingos ateityje. 

Klasikinė situacija

Vakaras. Silva tyliuose namuose, gurkšnodama vyną,  žvelgė į naktyje paskendusią gatvę. Kažkur girdėjosi pravažiuojantis automobilis, kažkur – žingsniai tamsoje. Silva periodiškai ir kiekvieną kartą su nemenka doze nostalgijos vis prisimindavo buvusį sutuoktinį, nepaisant to, kad nuo jų išsiskyrimo prabėgo kiek daugiau nei treji metai. Taigi, prisiminimai... Mintys pašėlusiu tempu sukosi, keitė viena kitą ir vėl sugrįždavo atgal. Silva prisiminė judviejų draugystės pradžią. Prisiminė svaigios meilės akimirkas. Po to – konfliktus ir barnius. Dar sykį buvusią romantiką, po to ir vėl skaudžius dalykus. Nežinia kelintą kartą savęs klausė: „Kaip jis galėjo mane palikti? Aš taip jį mylėjau. Jeigu būčiau buvusi dar pakantesnė, geresnė, atlaidesnė galbūt dabar būtume kartu. Aš daugiau niekada nieko taip nemylėsiu.“  Silvos ilgesingo vakaro paveikslas –  tai chrestomatinis skyrybas išgyvenusio žmogaus jausenos pavyzdys.   

Išgyventi skyrybas

Ištverti skyrybas gerokai lengviau kuomet ryšys nebuvo labai ilgas arba buvę santykiai pakankamai stipriai traumavo, norėjosi juos tarsi naštą nusimesti, šiuo atveju kuomet išsiskiriama, pajaučiamas palengvėjimas: „pagaliau išsivadavau, dabar atsikvepiu ir einu gyventi toliau.“

    Situacija gerokai sudėtingesnė kuomet ryšys būna geras – tada skyrybos esti labai skaumingos, nes mus su kitu žmogumi sieja emocinis ryšys, kuriam nutrūkus lieka didžiulė skausminga žaizda. Kita vertus, išsiskyrimas yra pakankamai didelė netektis, nes mes prarandame tai ką turėjome, prarandame suplanuotą ateitį, gyvenimo iliuziją, kad viskas bus gerai ir niekada nepatirsime skyrybų arba iliuziją, kad esame labai geri, nes kuomet išsiskyrėme galbūt nesame geri. Kaip ir po kiekvienos netekties, taip ir išgyvenant skyrybas pirmiausia mus ištinka šokas (skyrybų atveju vienas iš sutuoktinių kiek ilgiau šiam žingsniui ruošiasi tuo tarpu kitam tai būna visiškai netikėta). Nuslūgus šokui mus apninka neigimas tai yra neprimame realybės, pavyzdžiui, negali būti, greičiausiai tai paprasčiausias nesusipratimas ir galbūt viskas bus gerai; arba nieko tokio, man bus kur kas geriau, nes susirasiu kitą partnerį ir laimingai gyvensiu. Kiek vėliau išgyvename pyktį, pažeminimą, gėdą, kaltę, depresiją, derybų etapą kuomet žadame būti labai gerais, niekada neprikaišioti, nepykti, kad tik mus norintis palikti partneris pasiliktų su mumis. Kai visus šiuos etapus mes išgyvename tik tada ateina susitaikymas, realybės priėmimas, kad aš jau nebeturiu savo sutuoktinio. Ir tik „perėjus“ visus šiuos etapus mes galime pradėti kurti naujus visaverčius santykius. Tačiau nūdien mes gyvename vadinamojoje greičio kultūroje, tad palytėjus skyryboms trokštame kuo greičiau skausmingus išgyvenimus pamiršti tarsi nieko neįvyko – tai esminė mūsų klaida, nes taip elgdamiesi savo jausmus „nukišame“ į tolimiausią ir tamsiausią kampą, bet kuomet mus ištinka kita krizė, išlenda ir prieš tai neišgedėtas skausmas. Tada būna ir skausmingiau, ir sunkiau.   

Sėkmingo pasveikimo receptas

    Visų pirma reikia leisti sau liūdėti, pykti, išsikalbėti, prisiminti apibendrinant leisti sau išgedėti bei neskubėti gerti vaistų, vartoti alkoholio ar užmegzti naujus seksualinius ryšius tai yra skyrybų žaizda turėtų sugyti natūraliai, o ne kaip įmanoma greičiau ir dirbtinai. Tiesa pačioje pradžioje dažniausiai gyvenimas atrodo pernelyg juodas, galvojame, kad viskas sugriuvo, niekada nieko gero daugiau nebebus ir niekada neįsimylėsime, tada reikia ieškoti nors ir labai mažų, bet veiksmingų dalykų, pavyzdžiui, vieną kartą per dieną pasijusti ramiau. Vėliau užsiimkime prasmę teikiančia veikla arba atraskime naujus dalykus, kurie teiktų malonumą, pavyzdžiui, įsigykime šunį, vykime į kelionę, lankykime šokių pamokas ar mokykimės kalbų. Neturėtume ištisai sėdėti ir verkti bei nuolatos kalbėti apie tą patį, jeigu užplūsta mintys taip stipriai, jog mus „skandina“, sąmoningai turėtume save sustabdyti ir mintis nukreipti kitur. Suprantama, kad teisingas pasveikimo kelias pakankamai skausmingas, bet mums asmenybės brandos prasme, naudingas. Tuomet kai jau žaizda sugyja, lieka randas kurį pradžioje skaudės stipriau, ilgainiui skausmas slops. Tiesiog reikia duoti sau laiko, nes skubos darbas šuniui ant uodegos.

Užstrigę aukos vaidmenyje

   Neretai pasitaiko atvejų, kuomet buvusio partnerio gedime metų metais, nuolatos liejame ašaras, jį prisimename, gailime savęs, bet iš tiesų nieko nedarome, kad pasveiktume ir toliau gyventume visavertį gyvenimą. Tai yra esame užstrigę aukos vaidmenyje, kuris mums, dažniausiu atveju, yra labai patogus, nes tam tikra prasme savotiškai patinka kentėti ir liūdėti – taip sulaukiame užuojautos bei dėmesio. Taip elgdamiesi neįsisamoniname buvusios patirties pamokų, tad ir naujos perspektyvios pažintys taip pat nieko gero nežada. Nes kur kas mieliau gedime ir liūdime nei mąstome ir visiškai išsivaduojame iš ankstesnių santykių.

Dar šis tas

Pakankamai dažnai mes padarome nepateisinamą klaidą – naują mylimąjį lyginame su buvusiuoju. Taip nederėtų elgtis. Be abejo, jeigu mintyse kartą kitą palyginame ir daugiau šia „veikla“ neužsimame – tai nieko smerktino. Tačiau jeigu savo samprotavimus palyginimo tema išsakome garsiai, taip apsunkiname tarpusavio santykius, nes niekas nemėgstame kuomet mus lygina su kažkuo kitu ir vertina pagal kažką kitą. Net jeigu vertinimai būna geri, jie yra ženklas, kad skyrybas išgyvenęs žmogus dar nėra užbaigęs gedėjimo proceso. Naujas mylimasis gali būti pakankamai supratingas santykių pradžioje, kuomet palaiko, padeda ar išklauso, bet ilgainiui nuolatiniai palyginimai slegia, užgauna ir žeidžia kitą. Tad Pigmaliono sindromo tai yra siekimo formuoti dabartinį partnerį pagal ankstesnį įvaizdį, derėtų atsisakyti. Nėra prasmės remtis ankstesnių santykių modeliu ar susikurtu idealu, nes jo neįmanoma pritaikyti dabartiniam mylimąjam. O palyginimai, pavyzdžiui, mano buvęs draugas visada mane išklausydavo arba nepalikdavo išmėtytų daiktų – dabartinei meilei visiškai nereikalingi. Tad kur kas vertingiau puoselėti naujus santykius, užuot užsiėmus juos komplikuojančia veikla.   

                                             Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

  

Paskui save uždarytos durys

Neištikimybė – slidus, šaltas ir nemaloniai lipnus žodis kartais paliečiantis asmeniškai.   

         Margarita – talentinga menininkė sėkmingai vadovaujanti savo galerijai uostamiestyje.“Man kur kas labiau patinka prekiauti meno kūriniais, nei pačiai juos kurti...“. Tuo tarpu aš manau, jog galimi karšti debatai dėl tokio požiūrio teisingumo. Taigi, Margarita.  Prieš keletą savaičių sulaukusi bičiulės skambučio išgirdau stulbinančią jos meilės istoriją: “ Gedas žavingas, elegantiškas, išsilavinęs, protingas vyriškis, kurį nepadoriai suvedžiojau per kokias dvidešimt minučių, o įsimylėjau besibaigiant pirmai pažinties dienai. Gedas dėmesingai man asistavo ir atsakė į mano flirtą, bei be paliovos kartojo, jog geidžia manęs. Jis aistringas, įsitikinau tą pačią naktį. Beje, Gedas Klaipėdoje kažkokiais pernelyg žemiško darbo reikalais, o tiksliau fenomenalus inžinierius, kuris atvyko pamokyti kolegas naujovių savo darbe. Dėl manęs ketina pasilikti gerokai ilgiau nei planavo. Tiesa, yra menka detalė – jis vedęs snobišką turtingo tėvelio dukrelę, kuri neturi jokio gyvenimo džiaugsmo. Man jis velniškai patinka.“ – žodžių lavina užgriuvo mane. Bandžiau savajai draugei priminti, jog ji prieš „milijoną metų“ pasižadėjo niekada nebūti antra. „Dabar nieko žeminančio nematau būti meiluže. Nereikia rūpintis taip nepakenčiama buitimi, skalbti drabužių, ruošti valgį, o kiekvienas susitikimas tarsi pirmas pasimatymas – vieni privalumai. Tik nepakenčiu minties, kad Gedas miegos ir su ja...“. Neturėjau svarių argumentų, o kalbėti apie išduotos žmonos kančias buvo pernelyg „banalu“. Tad apsistojau prie kur kas „žemiškesnės“ temos –  meno ir uostamiesčio kūrybinio gyvenimo. Smagiai paplepėjusios atsisveikinome. Buvo malonu išgirsti geros bičiulės balsą.  Kiek vėliau susitikusi su Margarita, tik jau Vilniuje, sužinojau, jog ji taip ir liko Gedo meiluže.“Kartais visa ši situacija mane erzina, bet pagalvoju apie kur kas blogesnį variantą. Tada nusiraminu. Kita vertus, abi esame vienodai apgaudinėjamos – tai guodžia.“ – sakydavo Margarita. Susitikimams jiedu pasirinko velniškai atokų namelį miškų glūdumoje, kad pašalinė akis negalėtų sutrikdyti aistringų dienų ir naktų... Jaukiai įsitaisiusi ant sofutės ir stebėdama rudeninio lietaus šėlsmą už lango, nepaliaujamai mintijau apie savo bičiulę Margaritą, apskritai apie moteris ir vyrus bei situacijas į kurias įsipainiojame atsitiktinai ar savo noru.  Kodėl pasukame į kairę, užuot ėję tiesiai? Taigi, žmonos ir meilužės. Neištikimybės saldybė ir išduotojo skausmas.

Kodėl einame „į kairę“?

Dažniausiai meilę sutvirtiname santuoka, kurios metu pasižadame vienas kitam iki savo dienų pabaigos mylėti, nepalikti ir būti ištikimi. Tačiau po kelerių santuokos metų į kasdienybę įsismelkia rutina, nuobodulys, gyvenimas įgauna pastovias, neretai nekintančias, spalvas, tampa šiek tiek nyku ir neįdomu. Taip pat neretai apninka įkyrios mintys, pavyzdžiui, nejaugi toks nusistovėjęs gyvenimas ir bus? Aš taip ir gyvensiu? Man norisi „paragauti“ kažko kito. Būtent tada sutuoktiniai pradeda ilgėtis naujų potyrių. Ir kuomet nugali impulsai, seksualinis potraukis, instinktai, kuriuos esame kažkada patyrę, poroje atsiranda trečias žmogus. Tad dar vienu nauju potyriu tampa neištikimybė, kurią dažnas įvardija kaip nuotykį, tam tikrą dozę adrenalino, naujus įspūdžius. Specialistai sako, jog „bėgantysis į šoną“ labai dažnai jaučia kaltę, esti nelaimingas ir instinktyviai pradeda ieškoti visų įmanomų pateisinančių priežasčių, pavyzdžiui, jeigu šeimoje viskas būtų kuo puikiausiai, niekas negalėtų išskirti arba gerų sutuoktinių niekas neišduoda. Pasiteisinančios frazės tėra elementariausias mitas, kuris gerokai žeidžia išduotąją pusę. Jeigu susirandamas meilužis arba meilužė tik patirti nuotykį, tai ir lieka nuotykiu – išblėsus aistrai, romanas užgęsta. Po kurio laiko, tik su kita meiluže, ir vėl įsiplieskia romanas. Einantis „į kairę“ vyras tokius santykius apibūdina paprastai:“aš noriu gyventi su savo žmona. Kaip ji nesupranta, kad čia tik seksas ir nieko daugiau.“ Taip pat yra šeimų, kuriose abu sutuoktiniai vienas kitam neištikimi. Šiuo atveju dažniausiai būna abipusis susitarimas, kuris įvardijamas „atvira santuoka“, toks šeimos modelis pakankamai dažnai sutinkamas kai kuriose Vakarų Europos šalyse.

Niekada taip nesijaučiau, kaip dabar...

„Nė pagalvoti negalėjau, kad grįžusi rasiu savo daiktus kuo dailiausiai sudėtus prie buto durų, bendrą kredito kortelę pereikvotu limitu, o savo brangiausiąjį susirūpinusį moterimi, kuri laukėsi kūdikio. Aišku, ne manimi. Nesvarbu, kad aš buvau dar teisėta žmona, o ji – oficialiai vadinama sugyventinė. Ana buvo nėščia ir jaunesnė – o tai jau savaime yra privalumas.“ Eglė Černiauskaitė „Visos Italijos dulkės“.

Šios madame serijos romano eilutės tobulai atspindi situaciją, kai vienas iš sutuoktinių įsimyli meilužį ir iškyla reali grėsmė santuokai – ji gali sužlugti. Taip nutika, kada tarp meilužių užsimezga vadinamasis emocinis ryšys, kuris įneša svaiginančius potyrius, audringus jausmus, aistrinančias fantazijas, norą dažnai susitikti. Tuo tarpu sugrįžus į namus, pas teisėtą sutuoktinį, jaučiama kaltė, ir tuo pačiu išgyvenami negatyvūs jausmai, pavyzdžiui, sutuoktinis erzina, nervina, niekuo neįtinka. Nors protu suvokiama, kad toks elgesys šeimoje bei svaigus ryšys už jos ribų, turės ypač skaudžias pasekmes, tačiau jam neatsispiriama ir pasirinkamos skyrybos. Antrosios santuokos pradžia dažniausiai esti puiki ir žadanti visiškai kitokį gyvenimą nei buvo iki šiol. Tačiau... po kelerių metų dar kartą tenka pripažinti, jog nieko ypatingesnio ar geresnio antroje santuokoje nesurandama. Ir neretai apgailestaujama, jog buvo išardyta pirmoji šeima, tačiau nepaisant to, dažnai antroji santuoka yra išsaugojama. Arba įgyvendinamas dar vienas projektas – ieškomas idealus partneris. Dėl šios priežasties žlunga antroji santuoka, ir jeigu nesurandamas idealus gyvenimo partneris – visos kitos. Tam įtakos turi viešoji nuomonė, kuri seksą tapatina su tikros meilės išraiška. Pavyzdžiui, vyras kaltina žmoną, kad buvo pernelyg mažai sekso, dėl to jis susirado kitą moterį. Toks požiūris yra infantilus, nes išsaugoti santykius, reiškia prisiimti atsakomybę, įsipareigoti ir išlaikyti duotą žodį, o tai yra sunku.

Kas dažniau paslysta?

„Atsitiko, kad vienas jaunas dabita, kartą išvydęs Peronelą ir susižavėjęs. Įsimylėjo ją ir taip visokiais būdais ėmė prie jos meilintis, kad ji susidraugavo su juo. O kad galėtų pasimylėti, juodu susitarė taip: kadangi jos vyras rytmečiais keldavosi anksti ir eidavo dirbti, tai jaunuolis turįs būti netoliese, idant galėtų matyti jį išeinant. Gatvė, kur mūrininkas gyveno buvo labai nuošali, tad jam išėjus jaunuolis drąsiai galįs ateiti pas ją. Taip jis ir darė daug kartų.“ Giovanni Boccaccio „Dekameronas“.

     Vyrai gerokai dažniau būna neištikimi, nes jų tokia prigimtis. Tačiau jeigu vyras puoselėja klasikines ir laiko patikrintas vertybes – jis „neįsigyja“ meilužės, išlieka ištikimas žmonai. O jeigu į pamatines gyvenimo vertybes žiūri lengviau, tada suka slaptus romanus. Tuo tarpu žmona su tokia situacija taikstosi, nes bijo gyventi viena, baiminasi dėl savo prastos finansinės padėties, nežino kaip vienai reikės išlaikyti vaikus, būstą – tada jaučiasi pikta, nelaiminga ir  tuo pačiu metu bejėgė. Be to, inirtingai save lygina su konkurente – ieško savo minusų tose vietose, kuriose meilužė puikuojasi vien tiktai pliusais. Nuo tokio „užsiėmimo“ savivertė nusirita iki nulio, o naudos – jokios. Tad kur kas geriau išpešti naudos iš vyro nuklydimų į šoną. Pavyzdžiui, jeigu neištikimybė yra sutuoktinio gyvenimo stilius, tai piktina tik kurį laiką, tačiau abu veikiai supranta, kad nė vienas nenori ką nors keisti. Tokiose šeimose labai retai aptarinėjami panašūs incidentai – iš esmės niekas nenori leistis į tiesos paieškas. Tačiau po solidaus žmonos "šopingo" dažniausiai viskas grįžta į savo vėžes. Iki kito karto. Tokio vyro žmona jau po keleto mėnesių savo draugei kikendama praneša: "Maniškis, atrodo, turi jau kitą pasiją". Ir draugė, jeigu nestokoja humoro jausmo, atsakys: "O, tau kaip tik laikas įsigyti naują mašiną".

Mane išdavė, kaip pasielgti?

Nėra universalaus recepto, kaip turėtume elgtis sužinoję, jog mūsų sutuoktinis neištikimas. Beje, ne taip jau dažnai, kaip mes įsivaizduojame, realybėje įgyvendinamas posakis „ jeigu sužinočiau, kad mano vyras neištikimas, be jokių ceremonijų supakuočiau daiktus ir išmeščiau laukan“. Sužinojus, kad kitas tau neištikimas, pirmiausia tarsi uraganas užplūsta labai daug prieštaringų jausmų. Tačiau kiek įmanoma suvaldžius emocijas, pirmiausia reikia tarpusavyje kalbėtis, aiškintis kodėl taip atsitiko, ką galima padaryti šioje situacijoje, kokių esama pretenzijų išduotąjai pusei. Be abejo, išnaudoti visas įmanomas galimybes, pavyzdžiui,  sau kaip porai duoti laiko, pabandyti dar kurį laiką pagyventi kartu arba kaip tik atskirai, nurimti ir priimti patį racionaliausią sprendimą. Šioje situacijoje galimas tik vienintelis patarimas – neskubėti skirtis. Beje, žmonai išsigandus, jog gali būti palikta dėl meilužės, nereikėtų vyrui prižadėti pačių neįtikėčiausių dalykų, pavyzdžiui, aš viską padarysiu; aš  niekada nepriekaištausiu; aš būsiu labai gera – nes tai yra elementariausia veidmainystė.

Ar galime būti ištikimi?

Vienintelis ištikimybės receptas – žmogaus vertybės. Tačiau, nė vienas mūsų nesame apsaugoti nuo neištikimybės. Tačiau tie, kurie atsakingesni, griežtesnių moralinių įsitikinimų gerokai rečiau pasiduoda pagundai. Statistikos duomenys rodo, jog net 80% visų pasaulio žmonių, per savo gyvenimą, yra neištikimi. Nūdien mūsų visuomenėje nėra tabu, kurie sulaikytų nuo neištikimybės, skyrybų. Tad visiškai nestebina, kad santykinai nedaug žmonių sutuoktiniui išlieka ištikimi.

                                                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė