Meilė sau – būtinybė?!

   Du skyrybos ženklai. Ne veltui. Mes dažnai savęs šito klausiame ir aš klausiu. Ir tai esti klaida. Nes meilė sau yra būtinybė. Klausiamoji intonacija šiuo atveju visiškai netinka.  Jeigu nemylėsime savęs, negalėsime mylėti ir kitų. Beje, prieš tai parašytas sakinys visiems plačiai žinomas, tik savajam gyvenimui netaikomas. Ar niurzgu: “ kokie visi neišmanėliai, tik aš viską suprantu”? Vienareikšmiškai – ne. Visa tai apie ką rašau – rašau iš savo asmeninės patirties. Kai pradėjau domėtis būties dalykais supratau viena: tai pamokos kurias turiu išmokti ir puikiai žinau, kad mokysiuosi visą gyvenimą. Tai tarytum šokis – išmoksti vieną žingsnelį, paskui kitą, šokis pasipildo naujais elementais ir toliau mokaisi žingsnelius…

     Pamenate Anne Morrow Lindbergh rašė: “ Jei žmogus nejaučia ryšio su pačiu savimi, jis nejaučia ryšio ir su kitais.” Kad jaustume ryšį su pačiu savimi turime save mylėti. Nes duodami sau, duodame ir kitiems, tiksliau: tik tada galime duoti ir kitiems. Kaip išmokti save mylėti? Tai ir paprasta, ir tuo pačiu sunku. Bet, nepaisant visų nelengvų žingsnelių meilės sau link, įgyvendinamas dalykas. Tikiu, kad skaitote tie, kuriems svarbūs savęs pažinimo reikalai. Tad meilės sau pamokėlė:

         Užuot nūdien vertęsi per galvą (nieko naujo) ir vos spėdami įvykdyti tai, ką įsipareigojome kitiems, pagalvokime apie meilę sau, kuri reikalauja visiškai kitokių mūsų įpročių. Pirmiausia čia ir dabar  turime įsisamoninti savo vidinius ir išorinius poreikius. “Pažįstu save” – bene fantastiškiausias ir esmingiausias teiginys, kurį kas nors kada nors teigė.

Pirmiausia dėliodamiesi savą darbų ir pareigų sąrašą savo poreikius  turime įrašyti pirmoje vietoje. Taip, pirmoje vietoje. Tai labai svarbu. Nes tik patenkinę savo poreikius, galime kur kas dosniau duoti kitiems. Paradoksalu? Taip. Veiksminga? Taip. Štai, paprastas klausimas, kuris padės tai padaryti: “ ko man dabar reikia, kad būčiau laimingas?”  Kuomet užduodavau šį klausimą sau, dažniausias atsakymas būdavo štai toks: kad galėčiau imtis kūrybinio darbo, man reikia ramybės ir reguliarių pasivaikščiojimų su savo ištikimąja (beje, labai miela) šune. Žinoma, tik įsisąmoninti nepakankama. Jei nepasistengsiu pakankamai mylėti save, ir savo poreikių neįrašysiu į prioritetų sąrašą, neprisiminsiu šių saugiklių, kada pradėsiu jaustis viskuo nepatenkinta. 

     Permainos prasideda nuo savižinos, savistabos ir tik tada šios žinios virsta veiksmu – taip mes pripažįstame savo poreikius…    

Kaip galvojame – taip gyvename

       Mintys galingas ginklas kuriant nuosavą gyvenimą. Teisingai perskaitėte – nuosavą gyvenimą, nes mūsų mintys kitų žmonių neliečia. Kadangi tai yra tik mūsų mintys, natūralu, kad jos kuria būtent mūsų gyvenimą –  tai yra visata, kuriai vadovaujame mes patys. Greičiausiai teko girdėti: „ kaip galvojame, taip gyvename“ – šis posakis esti velniškai teisingas. Kuomet ši paprasta gyvenimiška išmintis pasiekė mane, aš ją priėmiau pakankamai skeptiškai, bet nepaisant to nutariau išbandyti. Ar buvo sunku? Kažkiek. Ar buvo veiksminga? Vienareikšmiškai.  Pirmiausia išsivaliau galvą nuo destruktyvių minčių: išgyvendinau tūžmastį, pagiežą, pavydą, nepagrįstą baimę ir t.t. Žodžiu, išmečiau į šiukšliadėžę nuodus gadinančius man gyvenimą. Kuomet erdvė paliko laisva, pradėjau modeliuoti naujo tipo mintis. Paklausite kaip atrodo tos, naujoviškos, mintys? Labai paprastai. Man tereikėjo suprasti, kad ką aš galvoju per dienas, tas man ir nutiks, tad galvojau apie gėrį, tikėjau, kad gali įvykti ir jau vyksta kažkas gera. Juk mes galime rinktis – ir tai yra mūsų stiprybė. Taip pat galvojau ką kalbu – griežtas vidinis pasakomų žodžių ir mintijamų minčių cenzorius labai puikus dalykėlis.

P.S. mąstant tereikia remtis amžinosiomis gyvenimo tiesomis ir principais, o ne baime, neišmanymu ir prietarais. Nereikia leisti aplinkiniams mąstyti už mus. Turime galvoti ir spręsti patys. Nes mes turime galimybę rinktis.

Pabaigai: vienas žymus filosofas yra pasakęs: „žmogus yra tai, ką jis mąsto per dieną“... Ką šiuo metu galvojate apie save ir kaip jaučiatės?

...

    Aistra gyventi... – du žodžiai įvardijantys visą žmogiškąją būtį. Kuomet prarandame aistringumą  mūsų gyvenimas tampa nykia abejingumo dykuma užpusčiusia paties gyvenimo prasmingumą.  

   Dabar prisiminkime senąją lotynų kalbą, kurioje žodis „aistra“  gražus ir žavingas – „passio“. Taigi, aistra gyventi. Aistra gali būti persmelktos atskiros gyvenimo sritys arba visa mūsų veikla.

  Nikos Kazantzakis knygoje „graikas Zorba“  neįtikėtinai genialiai aprašo aistrą gyventi, pamenate?: „... Kadangi nesu pasirašęs sutarties ilgai gyventi, tai nepripažįstu jokių stabdžių, kai galvotrūkčiais pradedu leistis į pakalnę. Žmogaus gyvenimas yra kelias, čia kylantis aukštyn, čia einantis žemyn. Aš jau seniai atsikračiau stabdžių ir nebijau karambolažų ...“  

   Šiuose žodžiuose visa aistros gyventi esmė – nereikia bijoti gyventi, o tuo mėgautis. Išties, juk kiekviena pragyventa diena daugiau niekada nepasikartos.

       Prieš kelerius metus, siaubingas mano gyvenimo įvykis, supurtė iki tol susikurtą pasaulėlį ir išmokė gyventi čia ir dabar, mėgautis gyvenimu. Šiuokart man įdomus pats gyvenimas ir visi jo aspektai.  Kada įvyko šis gyvenimo pervertinimas - gyventi čia ir dabar - , o ne, kaip anksčiau, vis ketinau gyventi kažkada kai vyks tas ar kitkas, gyvenimas ir visa veikla persismelkė aistra gyventi, nes tada supranti, kad gyvenimas tik akimirka ir didžiausia laimė jį gyventi, o ne būti jame ir stebėti kaip nuosavas gyvenimas eina pro šalį. Tad gyvenkite, mėgaukitės gyvenimu ir kiekvieną dieną pragyvenkite aistringai...  

Apie draugystę

   Su mieląja drauge Lina smagiai plepėjome telefonu: aptarinėjome knygų ekranizacijas – ar jos vykusios ar nelabai,  Maskvos J. Vachtangovo teatro repertuarą ir tai kaip Linai pavyko gauti kvietimus į šio teatro spektaklius. Mielai pasišnekučiavę atsisveikinome. Kiek vėliau, tos pačios dienos vakarą, su vyno taure susirangiusi ant sofutės susimąsčiau –  draugystė – ar galėtume apsieiti be jos. Veikiausiai. Tačiau ar tuomet mūsų gyvenimas nebūtų nykus? Būtų. Kažkas yra pasakęs, jog vienatvė baisiausia ką gali patirti žmogus, kuris iš esmės esti sociali būtybė. Tad, draugystė.  Šį gražų žmones jungiantį saitą būtų galima apibūdinti štai taip:  tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra patirtis, panašios vertybės bei artimi tikslai. Su draugu (omenyje turiu apie tiesiog gerus draugus, o ne nūdien visuomenėje paplitusį mylimojo įvardinimą) mielai būname kartu, nesistengiame jam pakenkti, o vardan draugo interesų apribojame savuosius.  Draugų polinkiai paprastai taip pat būna pakankamai artimi ir jiems patinka užsiimti pačia įvairiausia veikla. Be abejo, draugai padeda vienas kitam – tiek gero linkinčiu patarimu, tiek kartu įveikiamais rimtais sunkumais.    

    Ir žinoma, draugystę mes vertiname dėl to, jog artimas ir mielas draugas linki tik to, kas mums asmeniškai yra geriausia, jaučia mums simpatiją, gali pasakyti tiesą ir išties su geru ir artimu draugu vienas kitą suprantame kuo puikiausiai, jam patikime savo paslaptis ir žinome, kad jos ir išliks paslaptimis, galime vidurį nakties paskambinti pasikalbėti, galime kartu džiūgauti.  Draugystė turi daug įvairių aspektų. Ne kartą manęs klausė: “ar gali vyras ir moteris būti tiesiog draugais?“  Manau, kad taip, bet tai tik mano subjektyvi nuomonė. Tiesiog manau, kad turime būti kosmopolitiški, atviri, nuoširdūs, geranoriški... tada būsime ir gerais draugais, ir turėsime gerų draugų.

   Pamenate ką apie draugystę sakė garsusis mąstytojas Konfucijus? – „ Yra trys naudingi ir trys žalingi draugai. Naudingieji – tiesus, nuoširdus ir daug žinantis. Žalingieji – veidmainis, pataikūnas ir plepys...“

   

Laimė – apčiuopiama, pasiekiama, laukiama...

  Laimė. Daug ir įvairių jausmų sukeliantis žodis. Vieniems laimė įkopti į viršukalnę, kitiems – pasodinti įspūdingą rožyną, dar kitiems – nelikti vieniems, dar kažkam - ...

   Išties, kas tai yra laimė? Atrodytų lengvas, aromatingai ore plevenantis žodis, suteikiantis gyvenimui laisvumo, žavesio, flirto. Šioje vietoje greičiausiai turėčiau parašyti apie tai, kad kokia gi čia gali būti kiekvieno iš mūsų asmeninė laimė, kai valdžia bloga, kaimynui geriau sekasi ir t.t., bet aš to nerašysiu ir nevystysiu tokios šio teksto eigos. Taigi – laimė.

      Vakarėja. Kažkur čirpia svirpliai. Maloniai gaivu. Fantastiški debesys tingiai plaukia dangumi „piešdami“ įspūdingo grožio figūras – veidus, statinius, augalus. Ramybė. Tai vienas iš daugelio mano gyvenimo vakarų. Ir  tuo metu, toje vietoje, tame jausme tai buvusi laimė. Čia ir dabar. Vienok galgi parašiau pernelyg idiliškai, pernelyg pompastiškai. Galbūt... Pamenu, prieš keletą metų mano šviesaus atminimo mama atvyko vieną iš daugelio sykių paviešėti pas mane į sostinę. Ėjome senutėle gatvele ir štai mama ištarė: „pasižiūrėk kokia įspūdingai fantastiška šio namo apdaila“. Ėjau tąja gatve nesuskaičiuojamą kartą sykių, bet niekada nepažvelgiau aukštyn...

    Nereikia norėti būti laimingu kažkada. Tereikia būti laimingu čia ir dabar.  Viskas priklauso nuo mūsų asmeninio požiūrio... tik tiek...  

Apie meilę...

    Prieš keletą dienų visiškai atsitiktinai aptikau iki nūdien  išsaugotą keliolikos metų senumo  žurnalo skiautę su žodžiais apie meilę, kurie buvo pasirinkti kažkokio aistromis persmelkto serialo pristatymui. Apie serialą nieko negalėčiau pasakyti, bet  tuokart jį pristatyti pasirinktas tekstas – vertas dėmesio, žinoma, jeigu sugebi pagauti jame slypinčią mintį ir jėgą, negali nesutikti, jog tai velniškai teisingi žodžiai. Meilė jau toks dalykas – abejingų nepalieka. Galbūt kažkam tai pasirodys tušti plepalai, nes meilė apskritai neverta dėmesio, ji tarsi savaime suprantamas dalykas. Bet taip nėra. Meilė nėra savaime suprantamas dalykas. Gyvendami nenusakomos skubos laikais viską suniveliuojame ir supaprastiname, beje, meilę – taip pat ir taip prarandame didžią gyvenimo dovaną. Mums įdomu, mus intriguoja tik tai kas jaudina arba kitais žodžiais: užkabina giliai, giliai. O kai jausmai tampa savaime suprantamu dalyku tai nei domina, nei jaudina tarsi prėskas menas – nei sukelia emocijas, nei – ne. O jeigu dažnas gebėtų nepasiduoti keistam bėgimui ir pažvelgtų į šalia esančiojo akis... Tad: 

           „Mes žiūrim vienas kitam į akis, mes draskom vienas kitam širdis. Neapkenčiam ir niekinam. Dievinam ir garbinam. Meilės vardan statome tiltus. Meilės vardan nuo jų šokinėjam. Meilės vardan grojame ir šokame. Deginam laiškus. Daužom langus. Meilės vardan gyvename. Meilės vardan žūstame. Meilės vardan mes žiūrime pro langą. Meilės vardan laukiame, šypsomės ir verkiame. Meilės vardan liūdime. Meilės vardan kylame oro balionu. Meilės vardan šokinėjame iš traukinių. Meilės vardan gaminame valgį. Meilės vardan ilgai ilgai nevalgome...“

Pavojinga meilė

  Ištekėjus už kalinio pirminis etapas yra pakankamai romantiškas tai yra sutuoktiniai susitinka pasimatymuose, jiems ruošiasi, laukia kiekvieno susitikimo. Be abejo, ilgainiui, o tiksliau išblėsus romantiškam laikotarpiui, tokioje santuokoje iškyla nemenkų keblumų, pakankamai dažnai sutuoktinės yra įtraukiamos į nusikalstamą veiką. Tad kodėl moterys teka už  nuteistųjų? Tai nemenkai intriguojantis tarpusavio santykių aspektas, į kurį vienareikšmiško atsakymo nėra. Tad pamodeliuokime keletą dažniausiai pasitaikančių situacijų.

         Kotryna paslaptingai šypsodama prie širdies glaudė neseniai gautą laišką. Meilūs, jaudinantys žodžiai, įstabi, tarsi garsiųjų meistrų paveikslai, rašysena.  Kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys alsavo pačiais kilniausiais jausmais, rodės jog kambaryje palengva plevena meilė, kuri švelniai apgaubia Kotryną. Ji dar ir dar kartą skaitė laišką. Kartkartėmis sustodama ir svajingai šypsodamasi susimąstydavo: tai atidus, padorus vyriškis ir visiškai nesvarbu, kad dabar sėdi kalėjime, jis nekaltas, tiesiog neteisingai apkaltintas ir turįs išpirkti svetimas nuodėmes.  Kotryna skrajodama padebesiais saviškiams iškilmingai pranešė, jog išteka už Roberto, kelis kartus teisto recidyvisto.  Nei tėvai, nei sesuo nesugebėjo jos atkalbėti nuo šio beprotiško žingsnio, nes ji tikėjo Robertu ir jo laiškuose parašytais žodžiais. Santuoka buvusi paprasta, be artimųjų, be fanfarų ir pompastikos.

        Naivios ir patiklios būname dėl to, kad labai dažnai kaliniai, kurie yra izoliuoti, turi laiko, galimybių vienas su kitu pasitarti, nusirašyti, pasimokyti. Dėl to įkalinti žmonės geba labai gražiai rašyti bei kalbėti. Tyrimų duomenimis yra nustatyta, kad moterims vienas iš svarbiausių emocinių poreikių yra švelnumo ir intymių pokalbių. Neretai moterys šių poreikių negali patenkinti, kai tuo tarpu kaliniai rašo neįtikėtino grožio laiškus, turi laiko išklausyti, dalinasi savo išgyvenimais, nori būti kažkam reikalingi. Dėl šių priežasčių emociniai poreikiai moters ir įkalinimo įstaigoje esančio vyro sutampa, o tada pagaunamas „kablys“. Beje, neretai moteris protu suvokia, kad tas žmogus galbūt nelabai tinkamas sutuoktinis, ateitis su juo nėra šviesi, bet yra patenkinamas jos švelnumo poreikis, kuris moteriai yra vienas iš svarbiausių. Dar vienas svarbus aspektas – kaliniai, sakydami komplimentus, parodo moteriai, kad ji yra vertinga, graži, nepakartojama, dažniausiai tai būna manipuliacijos, nors gali būti nuoširdūs dalykai. Moteris jaučiasi vertinga, reikalinga ir tai savotiškai pririša prie to žmogaus. Tada neklausoma proto balso, nes emociniai poreikiai yra gilesni ir svarbesni.

       Emilė buvo linksma, žavi, sėkmingą verslą vystanti, šeimos nesukūrusi moteris. Ji paslapčia džiūgavo, jog artimiausi žmonės nespaudžia sukurti šeimos. Nutilus trisdešimt penktojo gimtadienio šurmuliui, Emilei mama priminė, jog jau seniai laikas ištekėti, susilaukti vaikų. Ilgainiui Emilė vis dažniau išgirsdavo kartais kandžių, kartais pašaipiai ironiškų užuominų apie tiksintį biologinį laikrodį ir būtinybę sukurti šeimą. Kiekvieną kartą išgirdusi vystomą temą apie savo tuoktuves Emilė kaip pašėlusi teisindavosi padorių vyrų stygiumi. Kol kartą galvoje šmėstelėjo kerštinga mintis  – artimiausi žmonės trokšta jos vestuvių ir kiek įmanydami spaudžia. Norite vestuvių?! Vestuvės bus! Emilė ištekėjo. Jos vyras – vis dar kalintis Andrius. Kuomet artimieji emocingai tikėjosi greitų skyrybų, Emilė tarsi pasislėpė savo kriauklėje ir stoiškai laukė Andriaus sugrįžtant iš įkalinimo įstaigos, po to ištvermingai kūrė šeimą, o kuomet Andrius sėdo dar kartą – ir vėl jo laukė sugrįžtant iš įkalinimo įstaigos ir nė neketino skirtis.  

         Šiuo atveju santuoka su kaliniu tarsi savotiškas kerštas artimiausiems žmonėms. Be abejo, Emilės gyvenime buvo svarbus, nors ji to neakcentavo, poreikis gimdyti, auginti vaikus,  būti reikalinga. Santuokos puoselėjimas – noras įrodyti savo teisumą aplinkiniams taip pat siekis parodyti, kad šioje santuokoje ji jaučiasi gerai, nepaisant to, jog galbūt daugelis dalykų yra sudėtingi ir nepriimtini, prieštaraujantys jos vertybėms. Be abejo, patiriant spaudimą iš artimiausių žmonių svarbiu tampa ištekėjusios moters statusas, kad tik  niekas neragintų nedelsiant tekėti, tada geriau bet koks vyras, nei likti vienai. Manau, jog Emilė desperatiškai trokšta nepasiduoti, nes skyrybos – tai pralaimėjimas, kuris gali būti palydimas artimųjų pamokslavimų, pavyzdžiui, mes sakėme, kad taip bus, bet tu nepaklausei; kam tau reikėjo už kalinio tekėti. Kad to išvengtų ji stengiasi išlaikyti šeimą nepaisant to, jog kenčia.  

      Palengva temo, saulės gaisas ryškiu raudoniu nuspalvino vakarėjantį dangų. Marta ilgesingai ir liūdnai žvelgdama pro langą dar ir dar kartą prisiminė jos šeimos gyvenimą sukrėtusią istoriją. Ir dabar, žvelgdama į tolį, ji nežinojo kaip pasakyti vaikams, kad jų tėtis nuteistas ir kelerius metus turės praleisti įkalinimo įstaigoje. Marta nežinojo kaip vaikams paaiškinti kodėl jų tėtis nuteistas, baiminosi, jog mokykloje juos užgaulios, neva jų tėvas žudikas. O juk Kęstas buvo puikus vyras ir tėvas, padorus ir sąžiningas, tiesiog netyčia partrenkė staiga į gatvę išbėgusį žmogų. Už tai  buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu. Mintys Martos galvoje pašėlusiu tempu sukosi, keitė viena kitą ir vėl sugrįždavo atgal. Širdį draskė abejonės, kaip bus kuomet Kęstas sugrįš namo atlikęs bausmę, ar jis bus toks pats ar pasikeitęs? O kaip vaikai? Kokiais žodžiais jiems apie tai pasakyti? O gal apskritai nieko pernelyg daug neaiškinti?   

     Kalinys kaliniui nelygu – šis atvejis tai puikiai iliustruoja. Marta neturėtų nuo vaikų slėpti, kad jų tėtis kalėjime, o turėtų pasakyti kur jis yra, nes su vaikais reikia kalbėti tai yra aptarti, paaiškinti kokia yra situacija ir kaip gali būti, be abejo, priklausomai nuo jų amžiaus (nes vienaip reikia pasakyti penkiamečiui, o visai kitaip – penkiolikmečiui), užduodamų klausimų, gebėjimo priimti informaciją. Pavyzdžiui, tėtis netyčia blogai pasielgė ir yra tokios taisyklės, kad už tai jis turi atlikti bausmę. Bet dėl to jūsų tėtis nėra visiškai blogas žmogus, jūs taip pat neesate blogi tačiau nepaisant to iš jūsų mokykloje gali ir šaipytis, ir tyčiotis.  Labai svarbus emocinis lygmuo, nes pakankamai dažnai tokie vaikai tampa tarsi raupsuotieji – ugdymo įstaigose juos gali užgaulioti, tyčiotis, jeigu taip atsitinka geriausia išeitis kreiptis pagalbos į pedagogus ar draugus, kurie žino situaciją.  

   Vyras iš įkalinimo įstaigos neabejotinai sugrįš pasikeitęs, nes ten susidurs su įvairiomis taisyklėmis, pamatys kitą gyvenimo pusę, tačiau pasikeitimas gali įvykti nebūtinai tik blogąja prasme. Tačiau šiuo atveju nereikėtų modeliuoti situacijų kaip bus kuomet sutuoktinis sugrįš iš įkalinimo įstaigos. Kadangi galima lankyti uždarytą žmogų, jau apsilankymų metu, bet likus iki išėjimo į laisvę keletui mėnesių, galima su juo aptarti kaip gali būti kuomet jis sugrįš į namus. Nes neabejotinai buvimas uždarytam veikia žmogaus psichiką, jis tampa piktesnis, irzlesnis, sugrįžus bus sunkiau prisitaikyti, adaptuotis – šeima tai turėtų žinoti ir nestokoti kantrybės, o iškilus problemoms – kalbėtis. Šioje situacijoje gali iškilti ir kitas klausimas – galbūt geriau iš karto išsiskirti ir nelaukti kol sutuoktinis sugrįš iš įkalinimo įstaigos. Vienareikšmio atsakymo negali būti, nes priimamą sprendimą nulemia daugelis faktorių, kurie priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau tokie sprendimai neturėtų būti impulsyvūs, pavyzdžiui, jeigu kalėjime – nepaisant visko skiriuosi, o jeigu ne – gyvenu nors vyras smurtauja ir žemina.

           Laisvėje poras dažniausiai suveda likimo siųstas atsitiktinumas, tuo tarpu įkalinimo įstaigose iniciatyvos tenka imtis patiems nuteistiesiems. Populiariausias susipažinimo būdas – laiškai. Dailiosios lyties atstovių adresų parūpina draugai, esantys laisvėje. Dažniausiai tokį patį laišką, jame pakeisdamas tik vardą, kalinys išsiunčia net keliolikai būsimų kandidačių į jo širdį. Tokiame laiške įkalintasis apibūdina save anaiptol ne savikritiškai, o taip, koks norėtų būti arba būsimoji susirašinėjimų draugė pageidautų matyti. Nuteistieji labai greitai pajunta jautriausias moters vietas, kuriomis, siekdami savo kėslų, meistriškai naudojasi. Beje, nederėtų visiškai atmesti ir tradicinio santuokų sukūrimo motyvo – meilės, nes pasitaiko atvejų, kuomet nuteistasis veda mylimąją nuoširdžiai trokšdamas pradėti naują gyvenimą. 

                            konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė