Kaip galvojame – taip gyvename

       Mintys galingas ginklas kuriant nuosavą gyvenimą. Teisingai perskaitėte – nuosavą gyvenimą, nes mūsų mintys kitų žmonių neliečia. Kadangi tai yra tik mūsų mintys, natūralu, kad jos kuria būtent mūsų gyvenimą –  tai yra visata, kuriai vadovaujame mes patys. Greičiausiai teko girdėti: „ kaip galvojame, taip gyvename“ – šis posakis esti velniškai teisingas. Kuomet ši paprasta gyvenimiška išmintis pasiekė mane, aš ją priėmiau pakankamai skeptiškai, bet nepaisant to nutariau išbandyti. Ar buvo sunku? Kažkiek. Ar buvo veiksminga? Vienareikšmiškai.  Pirmiausia išsivaliau galvą nuo destruktyvių minčių: išgyvendinau tūžmastį, pagiežą, pavydą, nepagrįstą baimę ir t.t. Žodžiu, išmečiau į šiukšliadėžę nuodus gadinančius man gyvenimą. Kuomet erdvė paliko laisva, pradėjau modeliuoti naujo tipo mintis. Paklausite kaip atrodo tos, naujoviškos, mintys? Labai paprastai. Man tereikėjo suprasti, kad ką aš galvoju per dienas, tas man ir nutiks, tad galvojau apie gėrį, tikėjau, kad gali įvykti ir jau vyksta kažkas gera. Juk mes galime rinktis – ir tai yra mūsų stiprybė. Taip pat galvojau ką kalbu – griežtas vidinis pasakomų žodžių ir mintijamų minčių cenzorius labai puikus dalykėlis.

P.S. mąstant tereikia remtis amžinosiomis gyvenimo tiesomis ir principais, o ne baime, neišmanymu ir prietarais. Nereikia leisti aplinkiniams mąstyti už mus. Turime galvoti ir spręsti patys. Nes mes turime galimybę rinktis.

Pabaigai: vienas žymus filosofas yra pasakęs: „žmogus yra tai, ką jis mąsto per dieną“... Ką šiuo metu galvojate apie save ir kaip jaučiatės?

...

    Aistra gyventi... – du žodžiai įvardijantys visą žmogiškąją būtį. Kuomet prarandame aistringumą  mūsų gyvenimas tampa nykia abejingumo dykuma užpusčiusia paties gyvenimo prasmingumą.  

   Dabar prisiminkime senąją lotynų kalbą, kurioje žodis „aistra“  gražus ir žavingas – „passio“. Taigi, aistra gyventi. Aistra gali būti persmelktos atskiros gyvenimo sritys arba visa mūsų veikla.

  Nikos Kazantzakis knygoje „graikas Zorba“  neįtikėtinai genialiai aprašo aistrą gyventi, pamenate?: „... Kadangi nesu pasirašęs sutarties ilgai gyventi, tai nepripažįstu jokių stabdžių, kai galvotrūkčiais pradedu leistis į pakalnę. Žmogaus gyvenimas yra kelias, čia kylantis aukštyn, čia einantis žemyn. Aš jau seniai atsikračiau stabdžių ir nebijau karambolažų ...“  

   Šiuose žodžiuose visa aistros gyventi esmė – nereikia bijoti gyventi, o tuo mėgautis. Išties, juk kiekviena pragyventa diena daugiau niekada nepasikartos.

       Prieš kelerius metus, siaubingas mano gyvenimo įvykis, supurtė iki tol susikurtą pasaulėlį ir išmokė gyventi čia ir dabar, mėgautis gyvenimu. Šiuokart man įdomus pats gyvenimas ir visi jo aspektai.  Kada įvyko šis gyvenimo pervertinimas - gyventi čia ir dabar - , o ne, kaip anksčiau, vis ketinau gyventi kažkada kai vyks tas ar kitkas, gyvenimas ir visa veikla persismelkė aistra gyventi, nes tada supranti, kad gyvenimas tik akimirka ir didžiausia laimė jį gyventi, o ne būti jame ir stebėti kaip nuosavas gyvenimas eina pro šalį. Tad gyvenkite, mėgaukitės gyvenimu ir kiekvieną dieną pragyvenkite aistringai...  

Apie draugystę

   Su mieląja drauge Lina smagiai plepėjome telefonu: aptarinėjome knygų ekranizacijas – ar jos vykusios ar nelabai,  Maskvos J. Vachtangovo teatro repertuarą ir tai kaip Linai pavyko gauti kvietimus į šio teatro spektaklius. Mielai pasišnekučiavę atsisveikinome. Kiek vėliau, tos pačios dienos vakarą, su vyno taure susirangiusi ant sofutės susimąsčiau –  draugystė – ar galėtume apsieiti be jos. Veikiausiai. Tačiau ar tuomet mūsų gyvenimas nebūtų nykus? Būtų. Kažkas yra pasakęs, jog vienatvė baisiausia ką gali patirti žmogus, kuris iš esmės esti sociali būtybė. Tad, draugystė.  Šį gražų žmones jungiantį saitą būtų galima apibūdinti štai taip:  tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra patirtis, panašios vertybės bei artimi tikslai. Su draugu (omenyje turiu apie tiesiog gerus draugus, o ne nūdien visuomenėje paplitusį mylimojo įvardinimą) mielai būname kartu, nesistengiame jam pakenkti, o vardan draugo interesų apribojame savuosius.  Draugų polinkiai paprastai taip pat būna pakankamai artimi ir jiems patinka užsiimti pačia įvairiausia veikla. Be abejo, draugai padeda vienas kitam – tiek gero linkinčiu patarimu, tiek kartu įveikiamais rimtais sunkumais.    

    Ir žinoma, draugystę mes vertiname dėl to, jog artimas ir mielas draugas linki tik to, kas mums asmeniškai yra geriausia, jaučia mums simpatiją, gali pasakyti tiesą ir išties su geru ir artimu draugu vienas kitą suprantame kuo puikiausiai, jam patikime savo paslaptis ir žinome, kad jos ir išliks paslaptimis, galime vidurį nakties paskambinti pasikalbėti, galime kartu džiūgauti.  Draugystė turi daug įvairių aspektų. Ne kartą manęs klausė: “ar gali vyras ir moteris būti tiesiog draugais?“  Manau, kad taip, bet tai tik mano subjektyvi nuomonė. Tiesiog manau, kad turime būti kosmopolitiški, atviri, nuoširdūs, geranoriški... tada būsime ir gerais draugais, ir turėsime gerų draugų.

   Pamenate ką apie draugystę sakė garsusis mąstytojas Konfucijus? – „ Yra trys naudingi ir trys žalingi draugai. Naudingieji – tiesus, nuoširdus ir daug žinantis. Žalingieji – veidmainis, pataikūnas ir plepys...“

   

Laimė – apčiuopiama, pasiekiama, laukiama...

  Laimė. Daug ir įvairių jausmų sukeliantis žodis. Vieniems laimė įkopti į viršukalnę, kitiems – pasodinti įspūdingą rožyną, dar kitiems – nelikti vieniems, dar kažkam - ...

   Išties, kas tai yra laimė? Atrodytų lengvas, aromatingai ore plevenantis žodis, suteikiantis gyvenimui laisvumo, žavesio, flirto. Šioje vietoje greičiausiai turėčiau parašyti apie tai, kad kokia gi čia gali būti kiekvieno iš mūsų asmeninė laimė, kai valdžia bloga, kaimynui geriau sekasi ir t.t., bet aš to nerašysiu ir nevystysiu tokios šio teksto eigos. Taigi – laimė.

      Vakarėja. Kažkur čirpia svirpliai. Maloniai gaivu. Fantastiški debesys tingiai plaukia dangumi „piešdami“ įspūdingo grožio figūras – veidus, statinius, augalus. Ramybė. Tai vienas iš daugelio mano gyvenimo vakarų. Ir  tuo metu, toje vietoje, tame jausme tai buvusi laimė. Čia ir dabar. Vienok galgi parašiau pernelyg idiliškai, pernelyg pompastiškai. Galbūt... Pamenu, prieš keletą metų mano šviesaus atminimo mama atvyko vieną iš daugelio sykių paviešėti pas mane į sostinę. Ėjome senutėle gatvele ir štai mama ištarė: „pasižiūrėk kokia įspūdingai fantastiška šio namo apdaila“. Ėjau tąja gatve nesuskaičiuojamą kartą sykių, bet niekada nepažvelgiau aukštyn...

    Nereikia norėti būti laimingu kažkada. Tereikia būti laimingu čia ir dabar.  Viskas priklauso nuo mūsų asmeninio požiūrio... tik tiek...  

Apie meilę...

    Prieš keletą dienų visiškai atsitiktinai aptikau iki nūdien  išsaugotą keliolikos metų senumo  žurnalo skiautę su žodžiais apie meilę, kurie buvo pasirinkti kažkokio aistromis persmelkto serialo pristatymui. Apie serialą nieko negalėčiau pasakyti, bet  tuokart jį pristatyti pasirinktas tekstas – vertas dėmesio, žinoma, jeigu sugebi pagauti jame slypinčią mintį ir jėgą, negali nesutikti, jog tai velniškai teisingi žodžiai. Meilė jau toks dalykas – abejingų nepalieka. Galbūt kažkam tai pasirodys tušti plepalai, nes meilė apskritai neverta dėmesio, ji tarsi savaime suprantamas dalykas. Bet taip nėra. Meilė nėra savaime suprantamas dalykas. Gyvendami nenusakomos skubos laikais viską suniveliuojame ir supaprastiname, beje, meilę – taip pat ir taip prarandame didžią gyvenimo dovaną. Mums įdomu, mus intriguoja tik tai kas jaudina arba kitais žodžiais: užkabina giliai, giliai. O kai jausmai tampa savaime suprantamu dalyku tai nei domina, nei jaudina tarsi prėskas menas – nei sukelia emocijas, nei – ne. O jeigu dažnas gebėtų nepasiduoti keistam bėgimui ir pažvelgtų į šalia esančiojo akis... Tad: 

           „Mes žiūrim vienas kitam į akis, mes draskom vienas kitam širdis. Neapkenčiam ir niekinam. Dievinam ir garbinam. Meilės vardan statome tiltus. Meilės vardan nuo jų šokinėjam. Meilės vardan grojame ir šokame. Deginam laiškus. Daužom langus. Meilės vardan gyvename. Meilės vardan žūstame. Meilės vardan mes žiūrime pro langą. Meilės vardan laukiame, šypsomės ir verkiame. Meilės vardan liūdime. Meilės vardan kylame oro balionu. Meilės vardan šokinėjame iš traukinių. Meilės vardan gaminame valgį. Meilės vardan ilgai ilgai nevalgome...“

Pavojinga meilė

  Ištekėjus už kalinio pirminis etapas yra pakankamai romantiškas tai yra sutuoktiniai susitinka pasimatymuose, jiems ruošiasi, laukia kiekvieno susitikimo. Be abejo, ilgainiui, o tiksliau išblėsus romantiškam laikotarpiui, tokioje santuokoje iškyla nemenkų keblumų, pakankamai dažnai sutuoktinės yra įtraukiamos į nusikalstamą veiką. Tad kodėl moterys teka už  nuteistųjų? Tai nemenkai intriguojantis tarpusavio santykių aspektas, į kurį vienareikšmiško atsakymo nėra. Tad pamodeliuokime keletą dažniausiai pasitaikančių situacijų.

         Kotryna paslaptingai šypsodama prie širdies glaudė neseniai gautą laišką. Meilūs, jaudinantys žodžiai, įstabi, tarsi garsiųjų meistrų paveikslai, rašysena.  Kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys alsavo pačiais kilniausiais jausmais, rodės jog kambaryje palengva plevena meilė, kuri švelniai apgaubia Kotryną. Ji dar ir dar kartą skaitė laišką. Kartkartėmis sustodama ir svajingai šypsodamasi susimąstydavo: tai atidus, padorus vyriškis ir visiškai nesvarbu, kad dabar sėdi kalėjime, jis nekaltas, tiesiog neteisingai apkaltintas ir turįs išpirkti svetimas nuodėmes.  Kotryna skrajodama padebesiais saviškiams iškilmingai pranešė, jog išteka už Roberto, kelis kartus teisto recidyvisto.  Nei tėvai, nei sesuo nesugebėjo jos atkalbėti nuo šio beprotiško žingsnio, nes ji tikėjo Robertu ir jo laiškuose parašytais žodžiais. Santuoka buvusi paprasta, be artimųjų, be fanfarų ir pompastikos.

        Naivios ir patiklios būname dėl to, kad labai dažnai kaliniai, kurie yra izoliuoti, turi laiko, galimybių vienas su kitu pasitarti, nusirašyti, pasimokyti. Dėl to įkalinti žmonės geba labai gražiai rašyti bei kalbėti. Tyrimų duomenimis yra nustatyta, kad moterims vienas iš svarbiausių emocinių poreikių yra švelnumo ir intymių pokalbių. Neretai moterys šių poreikių negali patenkinti, kai tuo tarpu kaliniai rašo neįtikėtino grožio laiškus, turi laiko išklausyti, dalinasi savo išgyvenimais, nori būti kažkam reikalingi. Dėl šių priežasčių emociniai poreikiai moters ir įkalinimo įstaigoje esančio vyro sutampa, o tada pagaunamas „kablys“. Beje, neretai moteris protu suvokia, kad tas žmogus galbūt nelabai tinkamas sutuoktinis, ateitis su juo nėra šviesi, bet yra patenkinamas jos švelnumo poreikis, kuris moteriai yra vienas iš svarbiausių. Dar vienas svarbus aspektas – kaliniai, sakydami komplimentus, parodo moteriai, kad ji yra vertinga, graži, nepakartojama, dažniausiai tai būna manipuliacijos, nors gali būti nuoširdūs dalykai. Moteris jaučiasi vertinga, reikalinga ir tai savotiškai pririša prie to žmogaus. Tada neklausoma proto balso, nes emociniai poreikiai yra gilesni ir svarbesni.

       Emilė buvo linksma, žavi, sėkmingą verslą vystanti, šeimos nesukūrusi moteris. Ji paslapčia džiūgavo, jog artimiausi žmonės nespaudžia sukurti šeimos. Nutilus trisdešimt penktojo gimtadienio šurmuliui, Emilei mama priminė, jog jau seniai laikas ištekėti, susilaukti vaikų. Ilgainiui Emilė vis dažniau išgirsdavo kartais kandžių, kartais pašaipiai ironiškų užuominų apie tiksintį biologinį laikrodį ir būtinybę sukurti šeimą. Kiekvieną kartą išgirdusi vystomą temą apie savo tuoktuves Emilė kaip pašėlusi teisindavosi padorių vyrų stygiumi. Kol kartą galvoje šmėstelėjo kerštinga mintis  – artimiausi žmonės trokšta jos vestuvių ir kiek įmanydami spaudžia. Norite vestuvių?! Vestuvės bus! Emilė ištekėjo. Jos vyras – vis dar kalintis Andrius. Kuomet artimieji emocingai tikėjosi greitų skyrybų, Emilė tarsi pasislėpė savo kriauklėje ir stoiškai laukė Andriaus sugrįžtant iš įkalinimo įstaigos, po to ištvermingai kūrė šeimą, o kuomet Andrius sėdo dar kartą – ir vėl jo laukė sugrįžtant iš įkalinimo įstaigos ir nė neketino skirtis.  

         Šiuo atveju santuoka su kaliniu tarsi savotiškas kerštas artimiausiems žmonėms. Be abejo, Emilės gyvenime buvo svarbus, nors ji to neakcentavo, poreikis gimdyti, auginti vaikus,  būti reikalinga. Santuokos puoselėjimas – noras įrodyti savo teisumą aplinkiniams taip pat siekis parodyti, kad šioje santuokoje ji jaučiasi gerai, nepaisant to, jog galbūt daugelis dalykų yra sudėtingi ir nepriimtini, prieštaraujantys jos vertybėms. Be abejo, patiriant spaudimą iš artimiausių žmonių svarbiu tampa ištekėjusios moters statusas, kad tik  niekas neragintų nedelsiant tekėti, tada geriau bet koks vyras, nei likti vienai. Manau, jog Emilė desperatiškai trokšta nepasiduoti, nes skyrybos – tai pralaimėjimas, kuris gali būti palydimas artimųjų pamokslavimų, pavyzdžiui, mes sakėme, kad taip bus, bet tu nepaklausei; kam tau reikėjo už kalinio tekėti. Kad to išvengtų ji stengiasi išlaikyti šeimą nepaisant to, jog kenčia.  

      Palengva temo, saulės gaisas ryškiu raudoniu nuspalvino vakarėjantį dangų. Marta ilgesingai ir liūdnai žvelgdama pro langą dar ir dar kartą prisiminė jos šeimos gyvenimą sukrėtusią istoriją. Ir dabar, žvelgdama į tolį, ji nežinojo kaip pasakyti vaikams, kad jų tėtis nuteistas ir kelerius metus turės praleisti įkalinimo įstaigoje. Marta nežinojo kaip vaikams paaiškinti kodėl jų tėtis nuteistas, baiminosi, jog mokykloje juos užgaulios, neva jų tėvas žudikas. O juk Kęstas buvo puikus vyras ir tėvas, padorus ir sąžiningas, tiesiog netyčia partrenkė staiga į gatvę išbėgusį žmogų. Už tai  buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu. Mintys Martos galvoje pašėlusiu tempu sukosi, keitė viena kitą ir vėl sugrįždavo atgal. Širdį draskė abejonės, kaip bus kuomet Kęstas sugrįš namo atlikęs bausmę, ar jis bus toks pats ar pasikeitęs? O kaip vaikai? Kokiais žodžiais jiems apie tai pasakyti? O gal apskritai nieko pernelyg daug neaiškinti?   

     Kalinys kaliniui nelygu – šis atvejis tai puikiai iliustruoja. Marta neturėtų nuo vaikų slėpti, kad jų tėtis kalėjime, o turėtų pasakyti kur jis yra, nes su vaikais reikia kalbėti tai yra aptarti, paaiškinti kokia yra situacija ir kaip gali būti, be abejo, priklausomai nuo jų amžiaus (nes vienaip reikia pasakyti penkiamečiui, o visai kitaip – penkiolikmečiui), užduodamų klausimų, gebėjimo priimti informaciją. Pavyzdžiui, tėtis netyčia blogai pasielgė ir yra tokios taisyklės, kad už tai jis turi atlikti bausmę. Bet dėl to jūsų tėtis nėra visiškai blogas žmogus, jūs taip pat neesate blogi tačiau nepaisant to iš jūsų mokykloje gali ir šaipytis, ir tyčiotis.  Labai svarbus emocinis lygmuo, nes pakankamai dažnai tokie vaikai tampa tarsi raupsuotieji – ugdymo įstaigose juos gali užgaulioti, tyčiotis, jeigu taip atsitinka geriausia išeitis kreiptis pagalbos į pedagogus ar draugus, kurie žino situaciją.  

   Vyras iš įkalinimo įstaigos neabejotinai sugrįš pasikeitęs, nes ten susidurs su įvairiomis taisyklėmis, pamatys kitą gyvenimo pusę, tačiau pasikeitimas gali įvykti nebūtinai tik blogąja prasme. Tačiau šiuo atveju nereikėtų modeliuoti situacijų kaip bus kuomet sutuoktinis sugrįš iš įkalinimo įstaigos. Kadangi galima lankyti uždarytą žmogų, jau apsilankymų metu, bet likus iki išėjimo į laisvę keletui mėnesių, galima su juo aptarti kaip gali būti kuomet jis sugrįš į namus. Nes neabejotinai buvimas uždarytam veikia žmogaus psichiką, jis tampa piktesnis, irzlesnis, sugrįžus bus sunkiau prisitaikyti, adaptuotis – šeima tai turėtų žinoti ir nestokoti kantrybės, o iškilus problemoms – kalbėtis. Šioje situacijoje gali iškilti ir kitas klausimas – galbūt geriau iš karto išsiskirti ir nelaukti kol sutuoktinis sugrįš iš įkalinimo įstaigos. Vienareikšmio atsakymo negali būti, nes priimamą sprendimą nulemia daugelis faktorių, kurie priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau tokie sprendimai neturėtų būti impulsyvūs, pavyzdžiui, jeigu kalėjime – nepaisant visko skiriuosi, o jeigu ne – gyvenu nors vyras smurtauja ir žemina.

           Laisvėje poras dažniausiai suveda likimo siųstas atsitiktinumas, tuo tarpu įkalinimo įstaigose iniciatyvos tenka imtis patiems nuteistiesiems. Populiariausias susipažinimo būdas – laiškai. Dailiosios lyties atstovių adresų parūpina draugai, esantys laisvėje. Dažniausiai tokį patį laišką, jame pakeisdamas tik vardą, kalinys išsiunčia net keliolikai būsimų kandidačių į jo širdį. Tokiame laiške įkalintasis apibūdina save anaiptol ne savikritiškai, o taip, koks norėtų būti arba būsimoji susirašinėjimų draugė pageidautų matyti. Nuteistieji labai greitai pajunta jautriausias moters vietas, kuriomis, siekdami savo kėslų, meistriškai naudojasi. Beje, nederėtų visiškai atmesti ir tradicinio santuokų sukūrimo motyvo – meilės, nes pasitaiko atvejų, kuomet nuteistasis veda mylimąją nuoširdžiai trokšdamas pradėti naują gyvenimą. 

                            konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

   

Tatuiruotė – kūno papuošalas. Ar tikrai?

     Klaidžiojant istorijos vingiais aptinkame, jog piešimo ant kūno menas buvo praktikuojamas nuo neatmenamų laikų, o tiksliau siekia pirmykščio meno ištakas.  Mūsų protėviai piešiniais ant kūno ženklindavo gentį, rangus jos viduje, taip pat besiruošdami medžioklei ar ketindami užkariauti kitas gentis margindavo savo kūną tam tikrais raštais. Plačiausiai paplito poodiniai piešiniai, tačiau nykstant gentinei visuomenės sanklodai išnyko ir tokio atskirumo poreikis. Tiesa, šis poreikis išsilaikė uždarose žmonių grupėse, pavyzdžiui, tarp jūrininkų ir ypač piratų, kriminalinių susivienijimų, kalinių, atskirose kareivių grupėse.

XX–XXI amžių sandūroje tatuiruotės atgimė tam tikroje intelektualinėje erdvėje, tarp artistų, ekstravagantiško jaunimo tarpe, ištobulėjo tatuiravimo technika.

     Kai kuriose šalyse (pvz., Indijoje) ir šiandien populiaru nuotakos rankas ir kojas padabinti išskirtinio grožio ir subtilumo raštais, nors ir greitai pranykstančiais. Šiose šalyse ir dvasiniai vadovai puošia savo kūną tam tikrais raštais.

     Senovės egiptiečiai taip pat praktikavo piešinius ant kūno. Tik šis menas buvo subtilus ir bemaž nekrintantis į akis. Archeologų tyrinėjamose mumijose, kurių oda buvo pakankamai gerai išsilaikiusi, aptikta ir ištatuiruotų ornamentų.

Apibendrinant galime teigti, jog kūno dailinimas piešiniais daugiau ar mažiau visuomet buvo madingas. Kartais jis perteikdavo tam tikrą informaciją, o kartais tebūdavo savotiškas kūno puošybos elementas.  

    Senovės egiptiečiai labai spalvingai ir išraiškingai vaizduodavo savuosius dievus, tad greičiausiai pamenate, kaip atrodo  moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simboliu laikyta, moteriškasis aukščiausiojo dievo aspektas – deivė Izidė, jos vyras dievas Ozyris, kuris dar gimstant paskalbtas „visų viešpačiu“, buvo mirties, pomirtinio pasaulio, derlingumo dievas, pirmasis žmonijos karalius. Dabar turėčiau paaiškinti štai ką: kodėl rašau apie senojo pasaulio dieviškąją porą. Prieš kurį laiką sporto klubo persirengimo kambaryje šiuos dievus, tatuiruočių pavidalu, teko išvysti ant vienos klubo lankytojos kūno. Tatuiruotė buvusi spalvinga, kaip ir pritinka su įmantriais puošybos elementais. Gėrintis Izide ir Ozyriu, manęs vis nepaleido mintis – kas gi yra puošyba ant kūno – menas ar  savęs žalojimas?  

           Tatuiruotė – tai identifikacijos su tam tikra grupe, neverbalinis ženklas, kuris perduodamas kitiems. Be abejo, motyvų, kodėl žmonės darosi tatuiruotes, gali būti daug, bet vienas pagrindinių yra būtent šis. Pasidomėjus istorija, aptinkame, kad tatuiruotes beveik visais atvejais turėdavo vadinamieji blogiečiai, kurie ne tik turėjo savotišką galią, bet ir kovojo prieš visuomenę, norėjo įrodyti, kad nebijo tokie būti. Žmonės, kurie tatuiruodavosi savo noru, tarsi stiprindavo savo indentiteto jausmą, pavyzdžiui, jie nebijodavo parodyti, kas jiems patinka, kas jie tokie yra. Beje, tai yra išlikę iki mūsų laikų. Kartais nutinka, kad ankstyvoje jaunystėje pasidarius pirmąją tatuiruotę žmogus tampa savotiškai priklausomas, jam norisi vis naujų tatuiruočių. Jeigu toks žmogus susitinka su kitais, kurie taip pat apimti azarto daryti vieną tatuiruotę po kitos, dažniausiai išsitatuiruojamas visas kūnas ir ant odos nebelieka laisvo plotelio. Psichologiškai vertinant, žmonės tatuiruotes darosi norėdami būti pastebėti, tokiu būdu išreikšti save, transliuoti pasauliui kažkokią žinią, pavyzdžiui,  aš esu „kietas“, aš myliu, aš kažko netekau arba priklausau kažkokiai grupei, noriu išreikšti tam tikrą signalą.

      Kažkur teko skaityti, jog tatuiruotės – tai stilinga ir prašmatnu, tai pabrėžia kūno grožį, tai yra ne tik papuošimas, bet ir tam tikra filosofija. Galbūt. Greičiausiai į šį klausimą vienareikšmiai pakankamai sudėtinga atsakyti. Greičiausiai esti bent keletas žmonių grupių – vieniems tatuiruotės negražu, kitiems – gražu ir tai yra kūno papuošalas. Dar kitiems bus sudėtinga apsispręsti, ar jiems tai gražu ar ne. Beje, nederėtų pamiršti, kad jauniems žmonėms nemenką įtaką daro pop kultūra – jeigu jaunuomenė mato, kad jų dievinamas atlikėjas turi tatuiruočių, tai labai dažnai ir patys panašiomis pasidabina. Toks elgesys vadinamas tapatinimusi su tam tikra asmenybe. Vertinant paauglių norą tatuiruotis, greičiausiai tai būna ir paties vaiko užgaida, ir tėvų noras. Nes tarp šių paauglių yra tam tikra subkultūra, kurioje tatuiruotės vertinamos. Pavyzdžiui, kažkas klasėje jų jau turi, tai yra madinga, paaugliai jaučiasi esantys ypatingi, iškirtiniai, tai tam tikras neverbalinis signalas, kad aš esu savotiškai „kietas“.

Be to, ne tik jaunuomenė linkusi darytis tatuiruotes, bet ir vadinamojo balzakiško amžiaus moterys dažnai puošia savo kūną tatuiruotėmis. Tokį elgesį vertinčiau kaip norą pasidalinti informacija, kad tokia moteris yra išskirtinė, ypatinga, jos nuomone tatuiruotė yra savotiškai seksualu.

  

    Tatuiruotės darymo seansas prasideda nuo eskizo, kurį tatuiruočių meistras sukuria atsižvelgdamas į kliento pageidavimus. Po to piešinys „pernešamas“ ant kūno. Tatuiruotės atliekamos specialiomis mašinėlėmis, kurių pagalba ant kūno galima padaryti net ir pačius sudėtingiausius piešinius. Ypač plonytė adata, kuri juda labai greitai, į odą prasiskverbia 0.1 - 0.2 mm. Proceso skausmingumas priklauso nuo vietos ant kūno, piešinio didumo ir be abejo, žmogaus jautrumo. Yra išskirtos pačios skausmingiausios tatuiruočių darymo vietos – ant šono, pilvo, stuburo, sėdmenų, pažastyse ir intymiose vietose. Tatuiruotė yra daroma vienkartinėmis adatomis ir pirštinėmis, speciali mašinėlė valoma antiseptiniu tirpalu. Pasidabinus tatuiruote ne mažiau svarbi ir jos priežiūra, nes kurį laiką oda aplink piešinį būna paraudusi taip pat gali šiek tiek peršėti. Todėl keletą dienų, dažniausiai penkias, tatuiruotę reikia tepti odą gydančiomis priemonėmis. Be to, pora savaičių rekomenduojama vengti saulės, nesimaudyti vonioje, neplaukioti atviruose vandens telkiniuose bei šiuo laikotarpiu nesportuoti.

   Statistika rodo, jog neretai sulaukus brandaus amžiaus, kažkuriame savo gyvenimo etape „įsigyta“ tatuiruotė pradeda kelti pasibjaurėjimą, atrodo tarsi apmaudi klaida. Tada užvaldo noras jos atsikratyti. Sparčiai vystantis mokslui, nūdien nepageidaujamas tatuiruotes galima pašalinti lazeriu, kurio skleidžiamą tam tikrą šviesą sugeria odoje esantys dažai. Šalinant tatuiruotes siunčiamas ypač trumpas, bet labai stiprus impulsas, dėl to dažai suskaidomi į smulkiausias dalelytes, kurios vėliau pašalinamos limfinės sistemos pagalba. Šio proceso metu jaučiamas šioks toks skausmas. Maždaug pora valandų po procedūros oda gali būti paraudusi ir paburkusi, šią reakciją sušvelnina uždėtas šalčio kompresas. Taip pat kitą dieną atliktos procedūros vietoje gali atsirasti šašeliai, kurie savaime išnyksta po poros savaičių. Šiuo laikotarpiu odą rekomenduojama tepti antibiotikų tepalais.

Taip pat tatuiruotes galima pašalinti šiam tikslui sukurtu ištraukimo kremu. Kuris buvo specialiai sukurtas tam, kad būtų maišomas su originalios tatuiruotės dažais ir juos užfiksuotų.  Tada formulė pavirsta tirštesne substancija, kurią oda lengvai išstumia, kartu su ja ištraukdama ir užsifiksavusius tatuiruotės dažus. Norint visiškai pašalinti tatuiruotę, paprastai reikia atlikti ne vieną procedūrą. Pasibaigus procedūrų kursui, oda per daugelį mėnesių grįš į savo natūralią būseną.

             Viktoras Hugo knygoje „Žmogus, kuris juokiasi“ rašė: “Bucca fissa usque ad aures, genzivis denudatis, nasoque murdridato, masca eris, et ridebis semper“ ...

                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė