Vienatvė – bauginanti, o galbūt miela širdžiai...

       Vakarėja.  Žiemiškai atšiauriai šėlsta vėjas, o mažulytės snaigės sūkuriuoja idant į žemę krintantis sidabras. Patinka gėrėtis šiuo gamtos stebuklu. Tyla namuose. Turiu laimę pabūti viena, nes šeima šį vakarą išsibarsčiusi kas kur. Po gerų keletos valandų visi suklegės į namus, o tuomet man, vienatvės fanatei, teks šnekučiuotis su artimaisiais, kurie ne tik džiugina, bet kartais ir sveikai užknisa. Kuomet įvyksta pastarasis reiškinys, kad nepasiduočiau destrukcijai, prireikia tam tikrų pastangų. Nes kaip aš kalbuosi su mane supančiaisiais, taip ir jie su manimi. Tad – vienatvė.  Man velniškai patinka būti vienai. Tada ramiai galiu svarstyti, „pasikalbėti“ tyliuoju būdu pati su savimi, susidėlioti mintis ir atlikti dar begalę emocinei gerovei skirtų darbelių. Mano manymu, kad nenurautų stogo, mums tiesiog būtina kartas nuo karto (kiekvienam individualiai) pabūti vieniems. Kita vertus pasvarstykime: tik mes patys (tai yra vieni) renkamės kas mums yra geriausia, patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (nes kiti gyvena savuosius gyvenimus), geriausiai suprantame tik patys save. Ir dar: kaip makabriškai benuskambėtų – niekas kitas už mus negali numirti, tai galime padaryti tik mes patys ir atskirai nuo kitų. Apibendrinant – vienatvė mus lydi visą gyvenimą. Bet gi ar šios palydovės draugija prasminga? Taigi – vienatvės prasmė.  Vienatvė – tai mūsų susitikimas su pačiais savimi. O tai reiškia galimybę pažinti save, išsiaiškinti ir pasitikrinti savąsias vertybes, stabtelėti ir atidžiau pasižiūrėti į savo gyvenimą: kas man esti svarbu? ko noriu? ar darau tai, ko noriu?  Vienatvė – kelias į kitus žmones, meilę, tai kelias mūsų pačių augimui. Paradoksalu, bet meilė ir vienatvė viena be kitos neįmanomos. Gilius, brandžius bei nuoširdžius santykius galime sukurti tik būdami patys sau atviri ir nuoširdūs – priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra.  Tada galiu (žinoma, galite ir jūs) liūdėti, mylėti, džiaugtis, žavėtis, nerimauti, jaustis vieniša... juk tai taip žmogiška ir įprasta mums visiems. Atradusi ir priėmusi visa tai savyje, galiu gerokai giliau suprasti kitus žmones...

      Ar negailiu ditirambų vienatvei? Tikrai ne. Kiekvienas mes renkamės kaip mums gyventi – ar norime pažinti save ar ne – tai tik mūsų pačių pasirinkimas ir niekas kitas to už mus nepadarys. Tad sėkmės keliaujant savęsp pažinimo keliu.  

Meilė sau – būtinybė?!

   Du skyrybos ženklai. Ne veltui. Mes dažnai savęs šito klausiame ir aš klausiu. Ir tai esti klaida. Nes meilė sau yra būtinybė. Klausiamoji intonacija šiuo atveju visiškai netinka.  Jeigu nemylėsime savęs, negalėsime mylėti ir kitų. Beje, prieš tai parašytas sakinys visiems plačiai žinomas, tik savajam gyvenimui netaikomas. Ar niurzgu: “ kokie visi neišmanėliai, tik aš viską suprantu”? Vienareikšmiškai – ne. Visa tai apie ką rašau – rašau iš savo asmeninės patirties. Kai pradėjau domėtis būties dalykais supratau viena: tai pamokos kurias turiu išmokti ir puikiai žinau, kad mokysiuosi visą gyvenimą. Tai tarytum šokis – išmoksti vieną žingsnelį, paskui kitą, šokis pasipildo naujais elementais ir toliau mokaisi žingsnelius…

     Pamenate Anne Morrow Lindbergh rašė: “ Jei žmogus nejaučia ryšio su pačiu savimi, jis nejaučia ryšio ir su kitais.” Kad jaustume ryšį su pačiu savimi turime save mylėti. Nes duodami sau, duodame ir kitiems, tiksliau: tik tada galime duoti ir kitiems. Kaip išmokti save mylėti? Tai ir paprasta, ir tuo pačiu sunku. Bet, nepaisant visų nelengvų žingsnelių meilės sau link, įgyvendinamas dalykas. Tikiu, kad skaitote tie, kuriems svarbūs savęs pažinimo reikalai. Tad meilės sau pamokėlė:

         Užuot nūdien vertęsi per galvą (nieko naujo) ir vos spėdami įvykdyti tai, ką įsipareigojome kitiems, pagalvokime apie meilę sau, kuri reikalauja visiškai kitokių mūsų įpročių. Pirmiausia čia ir dabar  turime įsisamoninti savo vidinius ir išorinius poreikius. “Pažįstu save” – bene fantastiškiausias ir esmingiausias teiginys, kurį kas nors kada nors teigė.

Pirmiausia dėliodamiesi savą darbų ir pareigų sąrašą savo poreikius  turime įrašyti pirmoje vietoje. Taip, pirmoje vietoje. Tai labai svarbu. Nes tik patenkinę savo poreikius, galime kur kas dosniau duoti kitiems. Paradoksalu? Taip. Veiksminga? Taip. Štai, paprastas klausimas, kuris padės tai padaryti: “ ko man dabar reikia, kad būčiau laimingas?”  Kuomet užduodavau šį klausimą sau, dažniausias atsakymas būdavo štai toks: kad galėčiau imtis kūrybinio darbo, man reikia ramybės ir reguliarių pasivaikščiojimų su savo ištikimąja (beje, labai miela) šune. Žinoma, tik įsisąmoninti nepakankama. Jei nepasistengsiu pakankamai mylėti save, ir savo poreikių neįrašysiu į prioritetų sąrašą, neprisiminsiu šių saugiklių, kada pradėsiu jaustis viskuo nepatenkinta. 

     Permainos prasideda nuo savižinos, savistabos ir tik tada šios žinios virsta veiksmu – taip mes pripažįstame savo poreikius…    

Kaip galvojame – taip gyvename

       Mintys galingas ginklas kuriant nuosavą gyvenimą. Teisingai perskaitėte – nuosavą gyvenimą, nes mūsų mintys kitų žmonių neliečia. Kadangi tai yra tik mūsų mintys, natūralu, kad jos kuria būtent mūsų gyvenimą –  tai yra visata, kuriai vadovaujame mes patys. Greičiausiai teko girdėti: „ kaip galvojame, taip gyvename“ – šis posakis esti velniškai teisingas. Kuomet ši paprasta gyvenimiška išmintis pasiekė mane, aš ją priėmiau pakankamai skeptiškai, bet nepaisant to nutariau išbandyti. Ar buvo sunku? Kažkiek. Ar buvo veiksminga? Vienareikšmiškai.  Pirmiausia išsivaliau galvą nuo destruktyvių minčių: išgyvendinau tūžmastį, pagiežą, pavydą, nepagrįstą baimę ir t.t. Žodžiu, išmečiau į šiukšliadėžę nuodus gadinančius man gyvenimą. Kuomet erdvė paliko laisva, pradėjau modeliuoti naujo tipo mintis. Paklausite kaip atrodo tos, naujoviškos, mintys? Labai paprastai. Man tereikėjo suprasti, kad ką aš galvoju per dienas, tas man ir nutiks, tad galvojau apie gėrį, tikėjau, kad gali įvykti ir jau vyksta kažkas gera. Juk mes galime rinktis – ir tai yra mūsų stiprybė. Taip pat galvojau ką kalbu – griežtas vidinis pasakomų žodžių ir mintijamų minčių cenzorius labai puikus dalykėlis.

P.S. mąstant tereikia remtis amžinosiomis gyvenimo tiesomis ir principais, o ne baime, neišmanymu ir prietarais. Nereikia leisti aplinkiniams mąstyti už mus. Turime galvoti ir spręsti patys. Nes mes turime galimybę rinktis.

Pabaigai: vienas žymus filosofas yra pasakęs: „žmogus yra tai, ką jis mąsto per dieną“... Ką šiuo metu galvojate apie save ir kaip jaučiatės?

...

    Aistra gyventi... – du žodžiai įvardijantys visą žmogiškąją būtį. Kuomet prarandame aistringumą  mūsų gyvenimas tampa nykia abejingumo dykuma užpusčiusia paties gyvenimo prasmingumą.  

   Dabar prisiminkime senąją lotynų kalbą, kurioje žodis „aistra“  gražus ir žavingas – „passio“. Taigi, aistra gyventi. Aistra gali būti persmelktos atskiros gyvenimo sritys arba visa mūsų veikla.

  Nikos Kazantzakis knygoje „graikas Zorba“  neįtikėtinai genialiai aprašo aistrą gyventi, pamenate?: „... Kadangi nesu pasirašęs sutarties ilgai gyventi, tai nepripažįstu jokių stabdžių, kai galvotrūkčiais pradedu leistis į pakalnę. Žmogaus gyvenimas yra kelias, čia kylantis aukštyn, čia einantis žemyn. Aš jau seniai atsikračiau stabdžių ir nebijau karambolažų ...“  

   Šiuose žodžiuose visa aistros gyventi esmė – nereikia bijoti gyventi, o tuo mėgautis. Išties, juk kiekviena pragyventa diena daugiau niekada nepasikartos.

       Prieš kelerius metus, siaubingas mano gyvenimo įvykis, supurtė iki tol susikurtą pasaulėlį ir išmokė gyventi čia ir dabar, mėgautis gyvenimu. Šiuokart man įdomus pats gyvenimas ir visi jo aspektai.  Kada įvyko šis gyvenimo pervertinimas - gyventi čia ir dabar - , o ne, kaip anksčiau, vis ketinau gyventi kažkada kai vyks tas ar kitkas, gyvenimas ir visa veikla persismelkė aistra gyventi, nes tada supranti, kad gyvenimas tik akimirka ir didžiausia laimė jį gyventi, o ne būti jame ir stebėti kaip nuosavas gyvenimas eina pro šalį. Tad gyvenkite, mėgaukitės gyvenimu ir kiekvieną dieną pragyvenkite aistringai...  

Apie draugystę

   Su mieląja drauge Lina smagiai plepėjome telefonu: aptarinėjome knygų ekranizacijas – ar jos vykusios ar nelabai,  Maskvos J. Vachtangovo teatro repertuarą ir tai kaip Linai pavyko gauti kvietimus į šio teatro spektaklius. Mielai pasišnekučiavę atsisveikinome. Kiek vėliau, tos pačios dienos vakarą, su vyno taure susirangiusi ant sofutės susimąsčiau –  draugystė – ar galėtume apsieiti be jos. Veikiausiai. Tačiau ar tuomet mūsų gyvenimas nebūtų nykus? Būtų. Kažkas yra pasakęs, jog vienatvė baisiausia ką gali patirti žmogus, kuris iš esmės esti sociali būtybė. Tad, draugystė.  Šį gražų žmones jungiantį saitą būtų galima apibūdinti štai taip:  tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra patirtis, panašios vertybės bei artimi tikslai. Su draugu (omenyje turiu apie tiesiog gerus draugus, o ne nūdien visuomenėje paplitusį mylimojo įvardinimą) mielai būname kartu, nesistengiame jam pakenkti, o vardan draugo interesų apribojame savuosius.  Draugų polinkiai paprastai taip pat būna pakankamai artimi ir jiems patinka užsiimti pačia įvairiausia veikla. Be abejo, draugai padeda vienas kitam – tiek gero linkinčiu patarimu, tiek kartu įveikiamais rimtais sunkumais.    

    Ir žinoma, draugystę mes vertiname dėl to, jog artimas ir mielas draugas linki tik to, kas mums asmeniškai yra geriausia, jaučia mums simpatiją, gali pasakyti tiesą ir išties su geru ir artimu draugu vienas kitą suprantame kuo puikiausiai, jam patikime savo paslaptis ir žinome, kad jos ir išliks paslaptimis, galime vidurį nakties paskambinti pasikalbėti, galime kartu džiūgauti.  Draugystė turi daug įvairių aspektų. Ne kartą manęs klausė: “ar gali vyras ir moteris būti tiesiog draugais?“  Manau, kad taip, bet tai tik mano subjektyvi nuomonė. Tiesiog manau, kad turime būti kosmopolitiški, atviri, nuoširdūs, geranoriški... tada būsime ir gerais draugais, ir turėsime gerų draugų.

   Pamenate ką apie draugystę sakė garsusis mąstytojas Konfucijus? – „ Yra trys naudingi ir trys žalingi draugai. Naudingieji – tiesus, nuoširdus ir daug žinantis. Žalingieji – veidmainis, pataikūnas ir plepys...“

   

Laimė – apčiuopiama, pasiekiama, laukiama...

  Laimė. Daug ir įvairių jausmų sukeliantis žodis. Vieniems laimė įkopti į viršukalnę, kitiems – pasodinti įspūdingą rožyną, dar kitiems – nelikti vieniems, dar kažkam - ...

   Išties, kas tai yra laimė? Atrodytų lengvas, aromatingai ore plevenantis žodis, suteikiantis gyvenimui laisvumo, žavesio, flirto. Šioje vietoje greičiausiai turėčiau parašyti apie tai, kad kokia gi čia gali būti kiekvieno iš mūsų asmeninė laimė, kai valdžia bloga, kaimynui geriau sekasi ir t.t., bet aš to nerašysiu ir nevystysiu tokios šio teksto eigos. Taigi – laimė.

      Vakarėja. Kažkur čirpia svirpliai. Maloniai gaivu. Fantastiški debesys tingiai plaukia dangumi „piešdami“ įspūdingo grožio figūras – veidus, statinius, augalus. Ramybė. Tai vienas iš daugelio mano gyvenimo vakarų. Ir  tuo metu, toje vietoje, tame jausme tai buvusi laimė. Čia ir dabar. Vienok galgi parašiau pernelyg idiliškai, pernelyg pompastiškai. Galbūt... Pamenu, prieš keletą metų mano šviesaus atminimo mama atvyko vieną iš daugelio sykių paviešėti pas mane į sostinę. Ėjome senutėle gatvele ir štai mama ištarė: „pasižiūrėk kokia įspūdingai fantastiška šio namo apdaila“. Ėjau tąja gatve nesuskaičiuojamą kartą sykių, bet niekada nepažvelgiau aukštyn...

    Nereikia norėti būti laimingu kažkada. Tereikia būti laimingu čia ir dabar.  Viskas priklauso nuo mūsų asmeninio požiūrio... tik tiek...  

Apie meilę...

    Prieš keletą dienų visiškai atsitiktinai aptikau iki nūdien  išsaugotą keliolikos metų senumo  žurnalo skiautę su žodžiais apie meilę, kurie buvo pasirinkti kažkokio aistromis persmelkto serialo pristatymui. Apie serialą nieko negalėčiau pasakyti, bet  tuokart jį pristatyti pasirinktas tekstas – vertas dėmesio, žinoma, jeigu sugebi pagauti jame slypinčią mintį ir jėgą, negali nesutikti, jog tai velniškai teisingi žodžiai. Meilė jau toks dalykas – abejingų nepalieka. Galbūt kažkam tai pasirodys tušti plepalai, nes meilė apskritai neverta dėmesio, ji tarsi savaime suprantamas dalykas. Bet taip nėra. Meilė nėra savaime suprantamas dalykas. Gyvendami nenusakomos skubos laikais viską suniveliuojame ir supaprastiname, beje, meilę – taip pat ir taip prarandame didžią gyvenimo dovaną. Mums įdomu, mus intriguoja tik tai kas jaudina arba kitais žodžiais: užkabina giliai, giliai. O kai jausmai tampa savaime suprantamu dalyku tai nei domina, nei jaudina tarsi prėskas menas – nei sukelia emocijas, nei – ne. O jeigu dažnas gebėtų nepasiduoti keistam bėgimui ir pažvelgtų į šalia esančiojo akis... Tad: 

           „Mes žiūrim vienas kitam į akis, mes draskom vienas kitam širdis. Neapkenčiam ir niekinam. Dievinam ir garbinam. Meilės vardan statome tiltus. Meilės vardan nuo jų šokinėjam. Meilės vardan grojame ir šokame. Deginam laiškus. Daužom langus. Meilės vardan gyvename. Meilės vardan žūstame. Meilės vardan mes žiūrime pro langą. Meilės vardan laukiame, šypsomės ir verkiame. Meilės vardan liūdime. Meilės vardan kylame oro balionu. Meilės vardan šokinėjame iš traukinių. Meilės vardan gaminame valgį. Meilės vardan ilgai ilgai nevalgome...“

Pavojinga meilė

  Ištekėjus už kalinio pirminis etapas yra pakankamai romantiškas tai yra sutuoktiniai susitinka pasimatymuose, jiems ruošiasi, laukia kiekvieno susitikimo. Be abejo, ilgainiui, o tiksliau išblėsus romantiškam laikotarpiui, tokioje santuokoje iškyla nemenkų keblumų, pakankamai dažnai sutuoktinės yra įtraukiamos į nusikalstamą veiką. Tad kodėl moterys teka už  nuteistųjų? Tai nemenkai intriguojantis tarpusavio santykių aspektas, į kurį vienareikšmiško atsakymo nėra. Tad pamodeliuokime keletą dažniausiai pasitaikančių situacijų.

         Kotryna paslaptingai šypsodama prie širdies glaudė neseniai gautą laišką. Meilūs, jaudinantys žodžiai, įstabi, tarsi garsiųjų meistrų paveikslai, rašysena.  Kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys alsavo pačiais kilniausiais jausmais, rodės jog kambaryje palengva plevena meilė, kuri švelniai apgaubia Kotryną. Ji dar ir dar kartą skaitė laišką. Kartkartėmis sustodama ir svajingai šypsodamasi susimąstydavo: tai atidus, padorus vyriškis ir visiškai nesvarbu, kad dabar sėdi kalėjime, jis nekaltas, tiesiog neteisingai apkaltintas ir turįs išpirkti svetimas nuodėmes.  Kotryna skrajodama padebesiais saviškiams iškilmingai pranešė, jog išteka už Roberto, kelis kartus teisto recidyvisto.  Nei tėvai, nei sesuo nesugebėjo jos atkalbėti nuo šio beprotiško žingsnio, nes ji tikėjo Robertu ir jo laiškuose parašytais žodžiais. Santuoka buvusi paprasta, be artimųjų, be fanfarų ir pompastikos.

        Naivios ir patiklios būname dėl to, kad labai dažnai kaliniai, kurie yra izoliuoti, turi laiko, galimybių vienas su kitu pasitarti, nusirašyti, pasimokyti. Dėl to įkalinti žmonės geba labai gražiai rašyti bei kalbėti. Tyrimų duomenimis yra nustatyta, kad moterims vienas iš svarbiausių emocinių poreikių yra švelnumo ir intymių pokalbių. Neretai moterys šių poreikių negali patenkinti, kai tuo tarpu kaliniai rašo neįtikėtino grožio laiškus, turi laiko išklausyti, dalinasi savo išgyvenimais, nori būti kažkam reikalingi. Dėl šių priežasčių emociniai poreikiai moters ir įkalinimo įstaigoje esančio vyro sutampa, o tada pagaunamas „kablys“. Beje, neretai moteris protu suvokia, kad tas žmogus galbūt nelabai tinkamas sutuoktinis, ateitis su juo nėra šviesi, bet yra patenkinamas jos švelnumo poreikis, kuris moteriai yra vienas iš svarbiausių. Dar vienas svarbus aspektas – kaliniai, sakydami komplimentus, parodo moteriai, kad ji yra vertinga, graži, nepakartojama, dažniausiai tai būna manipuliacijos, nors gali būti nuoširdūs dalykai. Moteris jaučiasi vertinga, reikalinga ir tai savotiškai pririša prie to žmogaus. Tada neklausoma proto balso, nes emociniai poreikiai yra gilesni ir svarbesni.

       Emilė buvo linksma, žavi, sėkmingą verslą vystanti, šeimos nesukūrusi moteris. Ji paslapčia džiūgavo, jog artimiausi žmonės nespaudžia sukurti šeimos. Nutilus trisdešimt penktojo gimtadienio šurmuliui, Emilei mama priminė, jog jau seniai laikas ištekėti, susilaukti vaikų. Ilgainiui Emilė vis dažniau išgirsdavo kartais kandžių, kartais pašaipiai ironiškų užuominų apie tiksintį biologinį laikrodį ir būtinybę sukurti šeimą. Kiekvieną kartą išgirdusi vystomą temą apie savo tuoktuves Emilė kaip pašėlusi teisindavosi padorių vyrų stygiumi. Kol kartą galvoje šmėstelėjo kerštinga mintis  – artimiausi žmonės trokšta jos vestuvių ir kiek įmanydami spaudžia. Norite vestuvių?! Vestuvės bus! Emilė ištekėjo. Jos vyras – vis dar kalintis Andrius. Kuomet artimieji emocingai tikėjosi greitų skyrybų, Emilė tarsi pasislėpė savo kriauklėje ir stoiškai laukė Andriaus sugrįžtant iš įkalinimo įstaigos, po to ištvermingai kūrė šeimą, o kuomet Andrius sėdo dar kartą – ir vėl jo laukė sugrįžtant iš įkalinimo įstaigos ir nė neketino skirtis.  

         Šiuo atveju santuoka su kaliniu tarsi savotiškas kerštas artimiausiems žmonėms. Be abejo, Emilės gyvenime buvo svarbus, nors ji to neakcentavo, poreikis gimdyti, auginti vaikus,  būti reikalinga. Santuokos puoselėjimas – noras įrodyti savo teisumą aplinkiniams taip pat siekis parodyti, kad šioje santuokoje ji jaučiasi gerai, nepaisant to, jog galbūt daugelis dalykų yra sudėtingi ir nepriimtini, prieštaraujantys jos vertybėms. Be abejo, patiriant spaudimą iš artimiausių žmonių svarbiu tampa ištekėjusios moters statusas, kad tik  niekas neragintų nedelsiant tekėti, tada geriau bet koks vyras, nei likti vienai. Manau, jog Emilė desperatiškai trokšta nepasiduoti, nes skyrybos – tai pralaimėjimas, kuris gali būti palydimas artimųjų pamokslavimų, pavyzdžiui, mes sakėme, kad taip bus, bet tu nepaklausei; kam tau reikėjo už kalinio tekėti. Kad to išvengtų ji stengiasi išlaikyti šeimą nepaisant to, jog kenčia.  

      Palengva temo, saulės gaisas ryškiu raudoniu nuspalvino vakarėjantį dangų. Marta ilgesingai ir liūdnai žvelgdama pro langą dar ir dar kartą prisiminė jos šeimos gyvenimą sukrėtusią istoriją. Ir dabar, žvelgdama į tolį, ji nežinojo kaip pasakyti vaikams, kad jų tėtis nuteistas ir kelerius metus turės praleisti įkalinimo įstaigoje. Marta nežinojo kaip vaikams paaiškinti kodėl jų tėtis nuteistas, baiminosi, jog mokykloje juos užgaulios, neva jų tėvas žudikas. O juk Kęstas buvo puikus vyras ir tėvas, padorus ir sąžiningas, tiesiog netyčia partrenkė staiga į gatvę išbėgusį žmogų. Už tai  buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu. Mintys Martos galvoje pašėlusiu tempu sukosi, keitė viena kitą ir vėl sugrįždavo atgal. Širdį draskė abejonės, kaip bus kuomet Kęstas sugrįš namo atlikęs bausmę, ar jis bus toks pats ar pasikeitęs? O kaip vaikai? Kokiais žodžiais jiems apie tai pasakyti? O gal apskritai nieko pernelyg daug neaiškinti?   

     Kalinys kaliniui nelygu – šis atvejis tai puikiai iliustruoja. Marta neturėtų nuo vaikų slėpti, kad jų tėtis kalėjime, o turėtų pasakyti kur jis yra, nes su vaikais reikia kalbėti tai yra aptarti, paaiškinti kokia yra situacija ir kaip gali būti, be abejo, priklausomai nuo jų amžiaus (nes vienaip reikia pasakyti penkiamečiui, o visai kitaip – penkiolikmečiui), užduodamų klausimų, gebėjimo priimti informaciją. Pavyzdžiui, tėtis netyčia blogai pasielgė ir yra tokios taisyklės, kad už tai jis turi atlikti bausmę. Bet dėl to jūsų tėtis nėra visiškai blogas žmogus, jūs taip pat neesate blogi tačiau nepaisant to iš jūsų mokykloje gali ir šaipytis, ir tyčiotis.  Labai svarbus emocinis lygmuo, nes pakankamai dažnai tokie vaikai tampa tarsi raupsuotieji – ugdymo įstaigose juos gali užgaulioti, tyčiotis, jeigu taip atsitinka geriausia išeitis kreiptis pagalbos į pedagogus ar draugus, kurie žino situaciją.  

   Vyras iš įkalinimo įstaigos neabejotinai sugrįš pasikeitęs, nes ten susidurs su įvairiomis taisyklėmis, pamatys kitą gyvenimo pusę, tačiau pasikeitimas gali įvykti nebūtinai tik blogąja prasme. Tačiau šiuo atveju nereikėtų modeliuoti situacijų kaip bus kuomet sutuoktinis sugrįš iš įkalinimo įstaigos. Kadangi galima lankyti uždarytą žmogų, jau apsilankymų metu, bet likus iki išėjimo į laisvę keletui mėnesių, galima su juo aptarti kaip gali būti kuomet jis sugrįš į namus. Nes neabejotinai buvimas uždarytam veikia žmogaus psichiką, jis tampa piktesnis, irzlesnis, sugrįžus bus sunkiau prisitaikyti, adaptuotis – šeima tai turėtų žinoti ir nestokoti kantrybės, o iškilus problemoms – kalbėtis. Šioje situacijoje gali iškilti ir kitas klausimas – galbūt geriau iš karto išsiskirti ir nelaukti kol sutuoktinis sugrįš iš įkalinimo įstaigos. Vienareikšmio atsakymo negali būti, nes priimamą sprendimą nulemia daugelis faktorių, kurie priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau tokie sprendimai neturėtų būti impulsyvūs, pavyzdžiui, jeigu kalėjime – nepaisant visko skiriuosi, o jeigu ne – gyvenu nors vyras smurtauja ir žemina.

           Laisvėje poras dažniausiai suveda likimo siųstas atsitiktinumas, tuo tarpu įkalinimo įstaigose iniciatyvos tenka imtis patiems nuteistiesiems. Populiariausias susipažinimo būdas – laiškai. Dailiosios lyties atstovių adresų parūpina draugai, esantys laisvėje. Dažniausiai tokį patį laišką, jame pakeisdamas tik vardą, kalinys išsiunčia net keliolikai būsimų kandidačių į jo širdį. Tokiame laiške įkalintasis apibūdina save anaiptol ne savikritiškai, o taip, koks norėtų būti arba būsimoji susirašinėjimų draugė pageidautų matyti. Nuteistieji labai greitai pajunta jautriausias moters vietas, kuriomis, siekdami savo kėslų, meistriškai naudojasi. Beje, nederėtų visiškai atmesti ir tradicinio santuokų sukūrimo motyvo – meilės, nes pasitaiko atvejų, kuomet nuteistasis veda mylimąją nuoširdžiai trokšdamas pradėti naują gyvenimą. 

                            konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

   

Tatuiruotė – kūno papuošalas. Ar tikrai?

     Klaidžiojant istorijos vingiais aptinkame, jog piešimo ant kūno menas buvo praktikuojamas nuo neatmenamų laikų, o tiksliau siekia pirmykščio meno ištakas.  Mūsų protėviai piešiniais ant kūno ženklindavo gentį, rangus jos viduje, taip pat besiruošdami medžioklei ar ketindami užkariauti kitas gentis margindavo savo kūną tam tikrais raštais. Plačiausiai paplito poodiniai piešiniai, tačiau nykstant gentinei visuomenės sanklodai išnyko ir tokio atskirumo poreikis. Tiesa, šis poreikis išsilaikė uždarose žmonių grupėse, pavyzdžiui, tarp jūrininkų ir ypač piratų, kriminalinių susivienijimų, kalinių, atskirose kareivių grupėse.

XX–XXI amžių sandūroje tatuiruotės atgimė tam tikroje intelektualinėje erdvėje, tarp artistų, ekstravagantiško jaunimo tarpe, ištobulėjo tatuiravimo technika.

     Kai kuriose šalyse (pvz., Indijoje) ir šiandien populiaru nuotakos rankas ir kojas padabinti išskirtinio grožio ir subtilumo raštais, nors ir greitai pranykstančiais. Šiose šalyse ir dvasiniai vadovai puošia savo kūną tam tikrais raštais.

     Senovės egiptiečiai taip pat praktikavo piešinius ant kūno. Tik šis menas buvo subtilus ir bemaž nekrintantis į akis. Archeologų tyrinėjamose mumijose, kurių oda buvo pakankamai gerai išsilaikiusi, aptikta ir ištatuiruotų ornamentų.

Apibendrinant galime teigti, jog kūno dailinimas piešiniais daugiau ar mažiau visuomet buvo madingas. Kartais jis perteikdavo tam tikrą informaciją, o kartais tebūdavo savotiškas kūno puošybos elementas.  

    Senovės egiptiečiai labai spalvingai ir išraiškingai vaizduodavo savuosius dievus, tad greičiausiai pamenate, kaip atrodo  moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simboliu laikyta, moteriškasis aukščiausiojo dievo aspektas – deivė Izidė, jos vyras dievas Ozyris, kuris dar gimstant paskalbtas „visų viešpačiu“, buvo mirties, pomirtinio pasaulio, derlingumo dievas, pirmasis žmonijos karalius. Dabar turėčiau paaiškinti štai ką: kodėl rašau apie senojo pasaulio dieviškąją porą. Prieš kurį laiką sporto klubo persirengimo kambaryje šiuos dievus, tatuiruočių pavidalu, teko išvysti ant vienos klubo lankytojos kūno. Tatuiruotė buvusi spalvinga, kaip ir pritinka su įmantriais puošybos elementais. Gėrintis Izide ir Ozyriu, manęs vis nepaleido mintis – kas gi yra puošyba ant kūno – menas ar  savęs žalojimas?  

           Tatuiruotė – tai identifikacijos su tam tikra grupe, neverbalinis ženklas, kuris perduodamas kitiems. Be abejo, motyvų, kodėl žmonės darosi tatuiruotes, gali būti daug, bet vienas pagrindinių yra būtent šis. Pasidomėjus istorija, aptinkame, kad tatuiruotes beveik visais atvejais turėdavo vadinamieji blogiečiai, kurie ne tik turėjo savotišką galią, bet ir kovojo prieš visuomenę, norėjo įrodyti, kad nebijo tokie būti. Žmonės, kurie tatuiruodavosi savo noru, tarsi stiprindavo savo indentiteto jausmą, pavyzdžiui, jie nebijodavo parodyti, kas jiems patinka, kas jie tokie yra. Beje, tai yra išlikę iki mūsų laikų. Kartais nutinka, kad ankstyvoje jaunystėje pasidarius pirmąją tatuiruotę žmogus tampa savotiškai priklausomas, jam norisi vis naujų tatuiruočių. Jeigu toks žmogus susitinka su kitais, kurie taip pat apimti azarto daryti vieną tatuiruotę po kitos, dažniausiai išsitatuiruojamas visas kūnas ir ant odos nebelieka laisvo plotelio. Psichologiškai vertinant, žmonės tatuiruotes darosi norėdami būti pastebėti, tokiu būdu išreikšti save, transliuoti pasauliui kažkokią žinią, pavyzdžiui,  aš esu „kietas“, aš myliu, aš kažko netekau arba priklausau kažkokiai grupei, noriu išreikšti tam tikrą signalą.

      Kažkur teko skaityti, jog tatuiruotės – tai stilinga ir prašmatnu, tai pabrėžia kūno grožį, tai yra ne tik papuošimas, bet ir tam tikra filosofija. Galbūt. Greičiausiai į šį klausimą vienareikšmiai pakankamai sudėtinga atsakyti. Greičiausiai esti bent keletas žmonių grupių – vieniems tatuiruotės negražu, kitiems – gražu ir tai yra kūno papuošalas. Dar kitiems bus sudėtinga apsispręsti, ar jiems tai gražu ar ne. Beje, nederėtų pamiršti, kad jauniems žmonėms nemenką įtaką daro pop kultūra – jeigu jaunuomenė mato, kad jų dievinamas atlikėjas turi tatuiruočių, tai labai dažnai ir patys panašiomis pasidabina. Toks elgesys vadinamas tapatinimusi su tam tikra asmenybe. Vertinant paauglių norą tatuiruotis, greičiausiai tai būna ir paties vaiko užgaida, ir tėvų noras. Nes tarp šių paauglių yra tam tikra subkultūra, kurioje tatuiruotės vertinamos. Pavyzdžiui, kažkas klasėje jų jau turi, tai yra madinga, paaugliai jaučiasi esantys ypatingi, iškirtiniai, tai tam tikras neverbalinis signalas, kad aš esu savotiškai „kietas“.

Be to, ne tik jaunuomenė linkusi darytis tatuiruotes, bet ir vadinamojo balzakiško amžiaus moterys dažnai puošia savo kūną tatuiruotėmis. Tokį elgesį vertinčiau kaip norą pasidalinti informacija, kad tokia moteris yra išskirtinė, ypatinga, jos nuomone tatuiruotė yra savotiškai seksualu.

  

    Tatuiruotės darymo seansas prasideda nuo eskizo, kurį tatuiruočių meistras sukuria atsižvelgdamas į kliento pageidavimus. Po to piešinys „pernešamas“ ant kūno. Tatuiruotės atliekamos specialiomis mašinėlėmis, kurių pagalba ant kūno galima padaryti net ir pačius sudėtingiausius piešinius. Ypač plonytė adata, kuri juda labai greitai, į odą prasiskverbia 0.1 - 0.2 mm. Proceso skausmingumas priklauso nuo vietos ant kūno, piešinio didumo ir be abejo, žmogaus jautrumo. Yra išskirtos pačios skausmingiausios tatuiruočių darymo vietos – ant šono, pilvo, stuburo, sėdmenų, pažastyse ir intymiose vietose. Tatuiruotė yra daroma vienkartinėmis adatomis ir pirštinėmis, speciali mašinėlė valoma antiseptiniu tirpalu. Pasidabinus tatuiruote ne mažiau svarbi ir jos priežiūra, nes kurį laiką oda aplink piešinį būna paraudusi taip pat gali šiek tiek peršėti. Todėl keletą dienų, dažniausiai penkias, tatuiruotę reikia tepti odą gydančiomis priemonėmis. Be to, pora savaičių rekomenduojama vengti saulės, nesimaudyti vonioje, neplaukioti atviruose vandens telkiniuose bei šiuo laikotarpiu nesportuoti.

   Statistika rodo, jog neretai sulaukus brandaus amžiaus, kažkuriame savo gyvenimo etape „įsigyta“ tatuiruotė pradeda kelti pasibjaurėjimą, atrodo tarsi apmaudi klaida. Tada užvaldo noras jos atsikratyti. Sparčiai vystantis mokslui, nūdien nepageidaujamas tatuiruotes galima pašalinti lazeriu, kurio skleidžiamą tam tikrą šviesą sugeria odoje esantys dažai. Šalinant tatuiruotes siunčiamas ypač trumpas, bet labai stiprus impulsas, dėl to dažai suskaidomi į smulkiausias dalelytes, kurios vėliau pašalinamos limfinės sistemos pagalba. Šio proceso metu jaučiamas šioks toks skausmas. Maždaug pora valandų po procedūros oda gali būti paraudusi ir paburkusi, šią reakciją sušvelnina uždėtas šalčio kompresas. Taip pat kitą dieną atliktos procedūros vietoje gali atsirasti šašeliai, kurie savaime išnyksta po poros savaičių. Šiuo laikotarpiu odą rekomenduojama tepti antibiotikų tepalais.

Taip pat tatuiruotes galima pašalinti šiam tikslui sukurtu ištraukimo kremu. Kuris buvo specialiai sukurtas tam, kad būtų maišomas su originalios tatuiruotės dažais ir juos užfiksuotų.  Tada formulė pavirsta tirštesne substancija, kurią oda lengvai išstumia, kartu su ja ištraukdama ir užsifiksavusius tatuiruotės dažus. Norint visiškai pašalinti tatuiruotę, paprastai reikia atlikti ne vieną procedūrą. Pasibaigus procedūrų kursui, oda per daugelį mėnesių grįš į savo natūralią būseną.

             Viktoras Hugo knygoje „Žmogus, kuris juokiasi“ rašė: “Bucca fissa usque ad aures, genzivis denudatis, nasoque murdridato, masca eris, et ridebis semper“ ...

                               Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė

Įsitempusi it styga

          Kokia streso kaina? Statistika rodo, jog kaina didelė – sumokame sveikata, šeimynine laime ir net gyvenimu.  

      „Stresas – visuma apsauginių fiziologinių, psichologinių ir elgesio reakcijų, atsirandančių kai žmogus suvokia harmonijos trūkumą tarp jam taikomų reikalavimų ir jo sugebėjimo tuos reikalavimus patenkinti vienoje ar keliose gyvenimo strityse.“ – taip oficialiai apibūdinamas stresas. Taigi, stresas. Ir išsamus atsakymas kodėl mes pasiduodame, vadinamai šio amžiaus epidemija, būsenai.

Civilizacijos rykštė

„Pagrindinė mūsų laikų problema ta, kad žmogus nebežino, kaip gyventi“. Jean –Michel di Falco, Frederic Beigbeder. „Aš tikiu, aš irgi ne“. Šios romano eilutės taikliai nupiešia šiandieninio žmogaus portretą, kuris, apibūdinamas kitais žodžiais, skambėtų maždaug taip: nuolatos įsitempęs, susirūpinęs, skubantis, ištisai patiriantis stresą. Būtent stresas nūdien mums prikrečia daug nemalonumų. Beje, dažniausiai stresu esame linkę vadinti pačius įvairiausius dalykus, pavyzdžiui, elementariausius nelabai malonius gyvenimo nutikimus ar tam tikrą įtampą. Iš tiesų stresas yra tam tikra organizmo reakcija į įvairius aplinkos veiksnius, kurie kelia grėsmę žmogaus gerovei, sveikatai, gyvybei ir sutrikdo įprastinę psichofizinę pusiausvyrą. Nuo streso gali kentėti bet kokio amžiaus žmonės. Net motinos įsčiose esantis vaisius nėra apsaugotas nuo streso, nes esti motinos dalis ir reaguoja į viską ką patiria mama. Vėliau, jau gimdamas kūdikis patiria stresą kada iš visiškai saugios, šiltos, įprastinės savo aplinkos pakliūna į šaltą, triukšmingą pasaulį prie kurio reikia prisiderinti. Gyvenime kiekvienas iš mūsų kasdien kartais daugiau, kartais mažiau patiriame įvairių įvykių ir sąlygų, kurias galima traktuoti kaip stresą, nes prie jų organizmas turi prisitaikyti, kad galėtų išgyventi.

Lemia tik išorinės sąlygos?

Neretai manome, kad stresą sukelia išorinės sąlygos, beje, kuomet buvo pradėta apie stresą kalbėti, pirmiausia buvo įvardijami būtent išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, pavojus, šaltis, karštis. Ilgainiui vis ryškiau pradėta įžvelgti įvairūs jausminiai, dvasiniai aspektai. Nūdien visuotinai pripažįstama, kad didelę prasmę ir esmę turi tai, kaip žmogus reaguoja į tam tikrus įvykius. Be abejo, tie patys įvykiai vieniems iš mūsų sukelia stresą, kitiems – ne. Labai svarbu kaip žmogus pats vertina konkretų įvykį, koks požiūris bei galimybės nemalonius įvykius įveikti – tai lemiantys faktoriai, kurie irgi sukelia stresą. Nemenkos įtakos turi pernelyg aukšti reikalavimai sau, tam tikras nevisavertiškumo jausmas, menkas pasitikėjimas savo jėgomis, manymas, kad esi silpnesnis, abejojimas savo verte – tai taip pat streso šaltinis.  

   Stresas gali būti tiek lėtinis, tiek ūminis.  Tam tikri nemalonūs, staiga nutikę įvykiai, kurie trunka trumpai, bus ūminis stresas. Pavyzdžiui, išsikvietė viršininkas, apibarė, širdis daužosi it  pašėlusi, lūpos džiūsta, rankos prakaituoja. Ūmus stresas ne taip dažnai sukelia kažkokias ligas, pavyzdžiui, yra sakoma, jog plyšo širdis iš skausmo, taip atsitinka, kuomet ištinka širdies smūgis ūmaus streso metu.

    Tačiau gali būti situacijos, kurios nėra ryškiai išreikštos, bet jos trunka nuolatos ir tęsiasi ilgą laiką, pavyzdžiui, įvairūs kasdieniai nemalonumai, smulkmenos, darbų gausa, rūpesčiai, skubėjimas, nespėjimas po truputį kaupiasi – taip sukuriama ilgalaikio streso būsena, kurią žmogus patiria savaites, mėnesius, kartais metų metus. Pavyzdžiui, kuomet artimasis serga sunkia liga ir jį reikia slaugyti arba patys sergame sudėtinga liga, arba jaučiamės vieniši ir izoliuoti. Ilgalaikis, lėtinis stresas sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, didėja kraujospūdis, gali vystytis skrandžio opos, įvairios odos ligos, nugaros skausmai, nes yra manoma, jog neretai šių skausmų priežastimi esti ilgalaikis stresas bei įvairūs kitokie sveikatos sutrikimai. Stresas pakankamai dažnai lieka neatpažintas, nes dažnas iš mūsų apskritai esame linkę ignoruoti savo pojūčius, kol jie yra jausmų lygyje, bet kada tai pavirsta fiziniais jutimais, pavyzdžiui, skausmu, esame linkę ieškoti ligos, bet ne priežasties.

Neišvengiamas bendrakeleivis

Kaip tai bebūtų nemalonu, bet streso nė vienas iš mūsų negalime išvengti, nes jis yra natūralus gyvenimo reiškinys. Niekas mūsų negali apsaugoti nuo jaudinančių įvykių, nemalonumų, įtampos ar pavojų. Tačiau neigiamų streso padarinių būtų galima išvengti arba šiek tiek  sumažinti, jeigu sugebėtume padidinti atsparumą stresui.  

Nepasiduokime stresui

Pirmiausia, kad stresas nebūtų nuolatinis palydovas, reikia paisyti sveiko gyvenimo taisyklių tai yra daugiau judėti, visaverčiai maitintis, teisingai ilsėtis, išmokti atsipalaiduoti bei sugebėti džiaugtis gyvenimu. Taip pat derėtų pažinti save ir savo silpnas vietas, geras būdo savybes, trūkumus,  tobulėti ugdant savo gerąsias savybes, skatinant atlaidumą, kantrumą, pakantą. Be šių priemonių efektyvu įvairios reabilitacijos, meditacijos ar atsipalaidavimo terapijos, galų gale turiningas laisvalaikis, kuris padėtų atitrūkti mintimis, pakeisti aplinką irgi galėtų sumažinti nuolatinį stresą.  

Efektyvi pagalba

Palytėjus ūmiam stresui, kuomet reikia kažką daryti čia ir dabar, visų pirma turėtume keisti savo mąstymą, užsiimti minčių higiena. Tai yra turėtume pradėti nuo situacijos suvokimo, autokritikos ir racionalaus įvykių vertinimo – šie dalykai padėtų nesureikšminti tam tikros kritinės situacijos svarbos. Kuomet situacija mums ne tokia reikšminga, ji mažiau sukelia streso. Pavyzdžiui, jeigu žmogus laiko egzaminą ir galvoja, kad nuo pastarojo baigties priklauso visa gyvenimo ateitis, sėkmė, laimė, toks žmogus labai jaudinsis. Tačiau jeigu į egzaminą žvelgsime kitaip tai yra svarbu išlaikyti, pereiti į sekantį etapą, o tolimesnis gyvenimas ne tik nuo to priklauso – jaudinsimės ne taip intensyviai ir patirsime mažesnį stresą. Be to reikėtų įsivaizduoti perspektyvą ir paklausti savęs, kas blogiausio toje situacijoje gali atsitikti ir dažniausiai labai blogų dalykų kasdieniškose situacijose nebūna. Taip pat gerai būtų, jeigu sugebėtume suvaldyti savo fizinius pojūčius, kvėpavimo, širdies plakimo dažnį. Kvėpuojant lėčiau, ramiau retėja širdies ritmas, tada organizmas reaguoja kitaip nei stresuojant.

Gali būti naudingas

Kaip tai paradoksaliai beskambėtų, bet kartais patirti stresą netgi sveika, nes stresas ne tik išimtinai blogi įvykiai, tai bet kokie mūsų gyvenimo įvykiai, netgi džiaugsmingi. Pavyzdžiui, pasveikstame po netikėtai užgruvusios ligos, išlaikome egzaminą, gauname ilgai svajotą darbo vietą – tai laimėjimai, bet jie priskiriami stresinėms situacijoms. Trumpalaikė įtampa gali veikti teigiamai – ji aktyvina gyvybines funkcijas, mobilizuoja, stimuliuoja, grūdina organizmą, bet jeigu kritinės situacijos dažnai kartojasi, esame nuolatos susijaudinę, nervinamės, jaučiame įtampą, susierzinimą, ilgai nerandame išeities iš susidariusios padėties, tada psichologinė įtampa tampa žalinga, sekina mūsų nervų sistemą, sukelia nerimą, depresiją, mažina atsparumą ligoms. Kiekvieno žmogaus pakeliamo streso dozė individuali.

Šio straipsnio pabaigoje pritiktų prisiminti didįjį rusų rašytoją Fiodorą Dostojevskį, kuris rašė: „Branginkite gyvenimą, saugokite sielą, tikėkite tiesa. Bet ne prieplaukos ieškokite, nes taip baisiai lengva išklysti iš kelio“.

Temperamentas – koks jis?

     

      Šį straipsnį norėčiau pradėti štai nuo ko: temperamentas esąs įgimtų, pastovių psichinių savybių kompleksas, kuris nekinta viso mūsų gyvenimo metu.

      Mes visada trokštame kuo geriau vieni kitus pažinti, taip yra nūdien, taip buvo prieš tūkstančius metų. Tad anuomet vienas garsiausių gydytojų Hipokratas, idant žmonės vieni kitus geriau suprastų, sukūrė temperamentų teoriją, kurioje teigiama, kad žmogaus organizme vyrauja tam tikri skysčiai ir nuo pastarųjų vyravimo priklauso žmogaus temperamentas, kurio skiriama keturi tipai: sangviniškasis, choleriškasis, flegmatiškasis, melancholiškasis. Pastarąjam priskiriama juodoji tulžis, sangvinikui – kraujas, cholerikui – geltonoji tulžis, flegmatikui – gleivės.  Tuokart  garsiojo Hipokrato temperamentams priskirtus skysčius palikime ramybėje ir atlikime testą, kuris atskleis koks gi mūsų temperamentas. Taigi, pradėkime. Iš keturių teste siūlomų variantų išsirinkite vieną, kuris jums labiausiai tinka:

1)
a) judrus, smulkmeniškas, bruzgus,
b) linksmas, džiugus,
c) ramus, šaltakraujiškas,
d) kuklus;

2)
a) ūmus žmogus, aršus,
b) energingas, dalykiškas,
c) šalininkas, išrankus
d) pasimetate naujoje vietoje;

3)
a) neištvermingas,
b) nepabaigiate darbus iki galo,
c) atsargus, giliamintis,
d) sunkiai kontaktuojate su naujais žmonėmis;

4)
a) tiesiai riežiate tiesa į akis,
b) kartai pervertinate save,
c) mokate laukti,
d) nepasitikite savo jėgomis;

5)
a) ryžtingas, iniciatyvus,
b) greitai išmokstat naujus dalykus,
c) tylus, nemėgstate daug kalbėti,
d) lengvai pernešate vienatvę;

6)
a) užsispyrę,
b) nepastovus,

c) rami kalba su pauzėmis,
d) jaučiate labai prislėgtas kai kažkas nepavyksta;


7)
a) išradingas ginčuose,
b) lengvai pergyvenate nesėkmes,
c) kantrus,
d) būti pačiam su savim;

8)
a) rizikingi,
b) lengvai adaptuojatės,
c) visada baigiate pradėtus darbus,
d) greitai pavargstate;

9)
a) dirbate iš pradžiu grebiate darbus, paskui nusiraminate,
b) su entuziazmu imate daryti savo reikalus,
c) nešvaistote savo jėgų,
d) tyliai kalbate, kalbėdami dažnai pritildote balsą;

10)
a) nekerštingi,
b) jeigu kažkas jau Jūsų nebedomina, greitai tai pamirštate,
c) griežtai laikotės dienos arba darbo grafiko,
d) nevališkai prisitaikote prie pašnekovo charakterio;

11)
a) Jūsų kalba greita, aistringa, intonacija kinta,
b) lengvai galite persijungti iš vieno darbo į kita,
c) lengvai susilaikote,
d) jausmingi iki ašarų;

12)
a) nestabilus ir agresyvus,
b) nekenčiate kasdienybės,
c) mažai reaguojate į pastabas,
d) keliate per didelius reikalavimus sau ir kitiems;

13)
a) kartai galite agresyviai kabinietis prie kitų,
b) komunikabilus,
c) nepiktybiški, ignoruojate įžeidimus skirti Jums,
d) nepasitikite kitais

14)
a) nekenčiate esant trūkumams,
b) Jus ištvermingas ir darbštus,
c) laikotės tų pačių interesų,
d) labai jautrus;

15)
a) Jūsų mimika yra išraiškinga,
b) Jūsų kalba yra garsi, greita, tiksli. Kalbant labai gestikuliuojate,
c) sunkiai pereinate nuo vieno darbo prie kito,
d) labai lengvai įžeist;

16)
a) mokate greitai imtis veiksmo
b) nepanikuojate naujoje, sunkioje situacijoje,
c) lygus su visais,
d) uždari ir nebendraujantis;

17)
a) visada siekiate naujovių,
b) visada geros nuotaikos,
c) mėgstate tvarką visur,
d) neaktyvus

18)
a) judesiai steigus,
b) greitai užmiegate ir lengvai keliatės,
c) sunkiai priprantate prie naujos aplinkos,
d) darote viską, ką Jums sako;

19)
a) per greitai priimate sprendimus,
b) jai turite tikslą, stengiatės jį pasiekti bet kokia kaina,
c) nejudrus,
d) norite kad kiti Jus guostų;

20)
a) dažna nuotaikos kaita,
b) mokate nukrypti nuo temos,
c) kantrus,
d) labai jautriai reaguojate į komentarus apie Jus.


   Dabar įdomioji dalis – suskaičiuokime kiek kartų išsirinkome variantą „a“,  „b“, „c“ bei  „d“ ir kiekvieną sumą padauginkime iš 5. Pavyzdžiui: variantas „a“ 6 kartus x 5 = 30, variantas „b“ 3 kartus x 5 = 15, variantas „c“ 10 kartų x 5 = 50, variantas „d“ 1 kartas x 5 = 5. Taip mes išreiškiame rezultatus procentais ir sužinome kiek kiekvienas temperamento tipas užima procentų mūsų asmenybėje. O keturios raidelės teste reiškia: A – cholerikas, B – sangvinikas,
C – flegmatikas, D – melancholikas.

    
Cholerikas. Jis labai jautrus, impulsyvus. Jam būdingi staigūs, aštrūs judesiai, jėga, jo emocijos išreiškiamos labai aiškiai. Cholerikas yra nestabilus. Įsijautęs į naują veiklą, jis veikia iš visų jėgų, sekindamas save daugiau, negu reikia. Jis domisi visuomenine veikla, rodo iniciatyvą, energingas, principingas. Jei cholerikas neskiria laiko savo dvasiniam gyvenimui, jis tampa irzliu, dirgliu, greit užsiplieskiančiu, nepajėgiančiu savęs kontroliuoti.

Sangvinikas. Greitai prisitaiko prie naujų sąlygų. Su žmonėmis labai greit randa bendrą kalbą, moka ir nori bendrauti. Jausmai kyla greit, taip pat greitai jie kinta. Emociniai išgyvenimai – negilūs. Sangviniko mimika labai išraiškinga. Jis nenustygsta vietoje, jam nuolatos reikia naujų įspūdžių. Nelabai save kontroliuoja, nemoka dirbti sistemingai, neturi grafiko pagal kurį gyvena. Jis negali dirbti darbo, reikalaujančio ilgai sėdėti vienoje vietoje, kuriame yra nuolatinė įtampa, kur reikalingas susikaupimas.

Flegmatikas. Charakterizuojamas žemu aktyvumo lygiu, pastovumu. Jo judesiai lėti ir ramūs, mimika bei kalba – taip pat. Jo jausmai yra gilūs. Užsispyręs ir kryptingas, jis retai nesusivaldo, nelinkęs reikšti emocijų, nelinkęs į afektus. Gerai suplanuoja savo jėgas ir visada užbaigia pradėtą darbą iki galo. Savo jėgas linkęs tausoti, be reikalo jų nešvaisto. Vienose situacijose flegmatiko savybės gali būti teigiamos – ištvermė, pastovumas, minčių bei jausmų gilumas, o kitose situacijose šios savybės gali pasirodyti neigiamomis – vangumas, tingėjimas, emocionalumo stygius.

Melancholikas. Jo reakcija dažniausiai neatitinka dirgiklio stiprumo. Jam sunku ilgai išbūti susikaupusiam. Stiprus poveikis melancholikui dažniausiai sukelia reakciją, kurią galima pavadinti „nuleido rankas“. Jam būdinga santūri ir prislopinta kalba, drovumas, neryžtingumas. Normaliose sąlygose melancholikas – gilus žmogus, gali būti geras darbuotojas. Jei sąlygos nepalankios, melancholikas gali virsti baikščiu, nerimastingu, greitai pažeidžiamu žmogumi.
      

Santykių ilgaamžiškumas. Kaip tai įgyvendinti?

      Geri tarpusavio santykiai užtikrina laimingą gyvenimą poroje, o kad jie tokie būtų prireikia tam tikrų pastangų. Kartais jos esti didesnės, kartais – mažesnės. Ir visais atvejais verta šiek tiek „padirbėti“, kad santykiai  su mylimu žmogumi būtų visaverčiai. Beje, nereikėtų pamiršti, jog poroje ne vienas iš partnerių (dažniausiai tai esti  moteris) turėtų dėti pastangas ir tobulinti tarpusavio santykius, tai daryti reikia abiems. Priešingu atveju – visas darbas tebus nieko vertas.  Na, o dabar žadėtasis santykių ilgaamžiškumo receptas. Pabandykite ir maloniai nustebsite.

     Ši trijų dienų užduotis parodo, kad rašymas apie santykius duoda fizinę bei psichologinę naudą ir padeda stiprinti santykių ilgaamžiškumą. Taigi:

1 diena

     Skirkite 10 minučių giliausiems jausmams, sukeltiems dabartinių meilės santykių, aprašyti. Laisvai patyrinėkite savo jausmus ir mintis.

2 diena

    Pagalvokite apie porą, kurios meilės santykiai yra kuo nors prastesni už jūsiškius. Įvardinkite tris svarbias priežastis, kodėl jūsų santykiai yra geresni negu jų:

1..............................................................

2..............................................................

3..............................................................

3 diena

    Įvardinkite vieną svarbią savo partnerio teigiamą savybę ir parašykite, kodėl ta savybė tiek daug jums reiškia.

  Dabar užrašykite partnerio savybę, kurią laikote jo trūkumu (pvz.: charakterio, įpročio ar elgesio bruožą). Tuomet pasvarstykite, kaip reikėtų į jį reaguoti, kad atrodytų nebeerzinantis, o netgi mielas. 

Verianti baimė

       Statistika rodo, jog pakankamai nemažą mūsų visuomenės dalį kamuoja panikos priepuoliai. Tai nulemia atrodytų tokios paprastos, bet labai svarbios priežastys –  šiandieniniame laike visi mes turime būti stiprūs, besišypsantys, sėkmingi, negalime leisti sau parodyti savo silpnumo ir išgyvenimų... 

Pojūčiai priepuolio metu

      Panikos atakos arba priepuolio metu žmogus patiria daugybę ypač nemalonių simptomų, kurie skirstomi į psichologinius ir fizinius.

      Fiziniai simptomai nemalonūs ir gąsdinantys, pavyzdžiui, silpnumo, kūno drebėjimo jausmas, raumenų tonuso pakitimai tai yra kojos tampa tarsi vatinės ir žmogus negali tvirtai stovėti, turi prisėsti, jeigu eina – sustoti.  Kamuoja galvos svaigimas, prakaitavmas, drebulys, odos pašiurpimas, galūnių dilgčiojimas, įvairiausi nemalonūs pojūčiai širdies plote, oro trūkumas, dusulys. Taip pat vadinamasis nepraryto kąsnio jausmas kakle, nemalonūs pojūčiai žarnyne ar skrandyje, vis didėjantis silpnumas, šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas.

    Psichologiniai simptomai, kurie visuomet lydi panikos priepuolį, irgi ypač nemalonūs – stiprus ir vis augantis nerimo, įtampos jausmas, kuris pasiekia pačią viršūnę priepuolio metu, o priepuoliui rimstant, pamažu silpnėja. Taip pat baimė, pavyzdžiui, nualpti, prarasti sąmonę ar savitvardą, išprotėti, bijomasi susirgti onkologine ar psichine liga.   

      Dažnai prieš panikos priepuolį kankina vienišumo ir savigraužos jausmai tai yra suvokimas, kad su visomis užgriuvusiomis gyvenimo problemomis teks tvarkytis pačiam, o tai rodos nepakeliamai sunku. 

      Panikos priepuolis nėra vienkartinis atvejis, šios nemalonios būsenos kartojasi – gali užklupti kartą per mėnesį,  du – tris kartus per savaitę ar pora kartų per dieną. Jeigu panikos priepuoliai atsirado, be abejo, sunku tai pripažinti, tačiau jie nepraeis savaime, o kuomet nesikreipiama pagalbos šie priepuoliai sunkėja, tampa gerokai dažnesni.    

Kas sukelia atakas?

   Priežastys nulemiančios panikos priepuolių atsiradimą dažniausiai esti labai įvairios ir kiekvienu atveju specialistas aiškinasi konkrečiai. Visgi bendros tendencijos byloja, jog panikos priepuolius sukelia ypač stiprūs emociniai išgyvenimai, pavyzdžiui, įtempti santykiai šeimoje ar darbe. Beje, vis dažniau nūdien panikos priepuolius patiria jauni, išsilavinę, aktyvūs, veiklūs, karjeros siekiantys žmonės, daugelis jų slapta trokšta visuomet pirmauti ir dėl to sutinka mokėti tikrai aukštą kainą: paaukoti ir poilsį, ir asmeninį gyvenimą, ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Rizikos grupei sirgti panikos priepuoliais priskiriami ir tie, kurie patiria nuolatinį  pervargimą ar „perdegimą“ tai gali būti ir verslo žmonės, ir jaunos mamos, ir studentai, ir bedarbiai. 

  Nuo tokio gyvenimo būdo mūsų organizmas savotiškai ginasi – panikos priepuolis tam tikras kompromisinis variantas, nes pažvelgti į tikrąją priežastį yra pernelyg sunku. Be abejo, žmogus susirūpina savo sveikata, bet fizine, nes dažniausiai nesupranta, kad jį ištiko panikos priepuolis ir skuba pas bendrosios praktikos gydytoją. Tuo tarpu dvasinė sveikata tarsi pamirštama. Ištikus panikos priepuoliui, pastarasis gali trukti 10-20 minučių arba iki pusvalandžio, bet ne ilgiau. Jeigu priepuolis užtrunka ilgiau, tai gali būti ne panikos ataka, o kitos sveikatos problemos. Nepaisant neilgos trukmės, priepuoliai yra labai nemalonūs, gąsdinantys ir išvarginantys. Dėl to atsiranda vadinamoji antrinė, jau paties priepuolio ir jo pasekmių baimė, patenkama tarsi į užburtą  ydingų minčių ratą: priepuolio laukimo baimė, augantis nerimas, priepuolis – dar didesnė priepuolio laukimo baimė. Tai įtraukia tarsi niekada nesibaigiančių nemalonumų grandinė, kuri nemenkai gali pekenkti gyvenimo kokybei, pavyzdžiui, tampama užsisklendusiu, vengiama tam tikrų situacijų, mintys nuolatos sukasi apie priepuolį, prieš kelionę dažniausiai pasidomima ar toli, nuo palnuojamos apsistoti vietos, yra gydymo įstaiga. Nerimą didina ir tai, kad panikos priepuoliai užklumpa anksčiau nebūdingose situacijose, priepuolių neįmanoma numatyti iš anksto. 

Diagnozavimo subtilumas

     Panikos priepuolio diagnozės nustatymas nėra sudėtingas, tačiau tai užtrunka tam tikrą laiko tarpą. O jam nustatyti yra taikomas vadinamasis atmetimo metodas. Jeigu priepuolis įvyko pirmą kartą, ir jo metu labiausiai kamuoja nemalonūs kūno pojūčiai yra atliekami visi reikiami tyrimai. Įsitikinus, kad šiuos fizinius simptomus, sukėlė ne fizinis negalavimas labai didelė tikimybė, jog tai panikos priepuolis. Tuomet būtina psichologo ar psichoterapeuto pagalba.  

    Jeigu labiau kamuoja psichiniai simptomai, pavyzdžiui, baimė, įtampa, nerimas, bejėgiškumas ir kiti nemalonūs simptomai galima iš karto kreiptis pas psichoterapeutą ar psichologą. Beje, panikos priepuoliui diagnozuoti  reikalingi ne tik anksčiau paminėti simptomai, bet ir kiti simptomai, pavyzdžiui, priepuoliai turi kartotis bent 1 mėnesį laiko ir įtakoti elgesio pasikeitimus taip pat turi būti nuolatinis susirūpinimas priepuolio pasekmėmis bei priepuolio laukimo baimė.

Būdai pasveikti

      Panikos arba nerimo priepuolių pirmo pasirinkimo gydymas yra psichoterapija tai yra pokalbių terapija, nes sergančiąjam yra reikalingas specialistas, kuris padėtų jam išgyventi  tuos dalykus, kuriuos savarankiškai išgyventi yra pernelyg sunku. Tai yra su specialisto pagalba užslopintos emocijos, kūno pojūčiai „išverčiami“ į žodžius. Pokalbių terapijos metu specialisto pagalba galima labiau pasitikėti savimi, atrasti jėgų išsiaiškinti kas iš tiesų vyksta, kas yra tikroji priežastis sukelianti paniką bei įveikti savo nerimą. Baigus psichoterapijos gydymo kursą panikos priepuoliai išnyksta ir daugiau nebeužklumpa. Kita vertus, jeigu pasirenkamas gydymas tik vaistais, nutraukus jų vartojimą, išlieka rizika, jog panikos priepuoliai kartosis. Beje, taip pat yra atvejų kuomet gydant nerimo priepuolius gali būti skiriami ir vaistai, ir psichoterapija.  Gydymas yra parenkamas kiekvienam individualiai. Tuo tarpu negydomi nerimo priepuoliai tampa vis dažnesni, apima vis naujas gyvenimo sritis, gali išsivystyti ir kiti psichikos sutrikimai. Beje, patiriantis panikos priepuolį žmogus turėtų žinoti labai svarbų dalyką – nors priepuolio metu jaučiamasi ypač nemaloniai, būna baisu, tačiau dėl to jis niekuomet neišprotės, nepraras sąmonės ir nenumirs.

          „Jis ją užkalbino, ji nieko negirdėjo – išbėgo atgal ir gyvai ėmė kopti laiptais aukštyn uždususi, apkvaišusi, kaip girta, laikydama rankoje tą baisų, tarp pirštų brazdantį popieriaus lapą kaip skardos gabalą. Trečiąjame aukšte ji sustojo prie uždarų pastogės durų. ... Bet juo ji stengėsi susikaupti, juo mintys labiau kriko. ... Ir koks širdies plakimas: paširdžius tarytum taranas daužė, smūgiai tolydžio dažnėjo ir trenkė nelygiais tarpais. Ji žvilgčiojo aplinkui geisdama, kad viskas nueitų skradžiai žemės.“.  Šios Gustave Flaubert romano  „Madam Bovari“ eilutės nors ir parašytos XIX amžiuje, tačiau, kaip bebūtų keista, fenomenaliai atspindi šiandieninę visuomenę užklumpančias nerimo atakas. O galbūt, kad jų išvengtume tereikia labai paprastų dalykų: užsiimti mėgstama veikla, nuoširdžiai pasikalbėti su draugais, artimaisiais, kita linkme  nukreipti mintis, tinkamai pailsėti. O galbūt tereikia tik nusišypsoti, tereikia lengvumo. Pabandykite ir nustebsite.      

Konsultavo Vilniaus psichoterapijos centro psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė

Humoras nieko nekainuoja, bet gali daug

Kartais, norint pagerinti tarpusavio santykius, mums tereikia nusišypsoti, geranoriškai pajuokauti. Specialistai sako, jog humoras vienas universaliausių bendravimo būdų, kuris visose pasaulio tautose suvokiamas vienodai.

    Kaip galime kalbėti apie humorą, kai aplinkui tiek daug visko negatyvaus? – paklausite Jūs. O kodėl gi ne? – sukirba atsakymas. Nes būtent humoro jausmas apibūdinamas kaip gebėjimas pastebėti ir šviesesnę reiškinių pusę bei emociškai į tai reaguoti. Išties humoras, gerąja prasme, gali būti stebėtinai paveikus. Tai parodo šis, mano geros bičiulės, vadovaujamo skyriaus rytinio susirinkimo paveikslas. Tąkart darbo susirinkime kaito aistros, nepagailėta aštrių žodžių, o įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Akvilė negalėjo pakęsti tokių situacijų, o kadangi ji buvo „alergiška“ pykčiams ir barniams, stengdavosi tokias situacijas išsukti kiek galima „maloniau“. Akvilė įvaldė humoro galią ir žinoma, stengdavosi niekada nesityčioti, nesišaipyti, bet neužgauliai su nemenka doze humoro pastebėti tam tikrus dalykus, situacijas ar savo reakciją. Jos pastebėjimai sukeldavo šypseną kolegoms, tai fenomenaliai padedavo spręsti nesusikalbėjimus darbe. „Buvau priversta išmokti kartais pasitelkti humorą, kad „nugesinčiau“ nepagrįstas aistras ar kvailą užsispyrimą darbe“ – dažnai sakydavo Akvilė. Ji tapo tarsi savotišku laidininku gebančiu išspręsti įtemptas ar net konfliktines situacijas.

    Štai ir kuo puikiausias pavyzdys parodantis, jog humoras padeda geriau ir efektyviau spręsti iškilusius sunkumus.

           Žmogaus gebėjimas keblumus „sutvarkyti“ humoro pagalba parodo tokio žmogaus lankstumą, jautrumą kitiems, pastabumą, gebėjimą pasinaudoti kažkokiais netikėtais sugretinimais. Humoras išties labai veiksmingas, bet jis neturėtų būti pašiepiantis, nes tai gali būti ir juokinga, ir žiauru tuo pačiu metu. Tad kiekvienas turėtume gebėti, atsižvelgiant į kitų žmonių jausmus ir galimybę „pakelti“ humorą, papokštauti taip, kad visiems būtų juokinga ir nė vienas nesijaustų pažemintas ir įžeistas. Išties, gerą humoro jausmą pakankamai sunku apibūdinti vienareikšmiškai, nes jis priklauso tiek nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, tiek nuo mus supančios kultūrinės aplinkos. Tačiau juokauti linkusius žmones sieja ir keletas bendrų savybių, pavyzdžiui, mąstymo lankstumas, puikus kalbos įvaldymas, jautrumas kito žmogaus savybėms.

Humoro įtaka mums

Yra sakoma, jog juokas prailgina gyvenimą. Yra sakoma, kad jei galime juoktis, dar ne viskas prarasta. Yra sakoma, kad humoras, šypsena mums suteikia gyvenimo lengvumo. Ar žmogus turi humoro jausmą ar ne, galima spręsti pagal tai, kaip  jis supranta pajuokavimus ar „pagauna“ situacijos komiškumą, ar geba pasijuokti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs, ar supranta skirtumą „juokinga/nejuokinga“, kuris, be abejo, priklauso nuo konteksto. Beje, humoro jausmo stoka rodo nepakankamą intelektualinį žmogaus vystymąsi, pavyzdžiui, nesuvokiamas žodžių žaismas.

      Svarstant apie humoro įtaką mūsų gyvenimui nederėtų pamiršti ir to, jog humoras yra skirstomas į juodą, absurdo, klasikinį. Nepaisant to kokio žanro humoras esti, kai yra peržengiama tam tikra riba, už kurios jau būna skaudu, jaučiamės pažeminti, išjuokti – tai prastas humoras. O kuomet pasišaipoma draugiškai, subtiliai, gražiai – tai yra sveika, juokaujant visada reikėtų pajausti kito žmogaus reakcijas. Humoro privalumas slypi ir tame, kad jo dėka į įprastus kasdienybės dalykus ir reiškinius galime pažvelgti kiek kitomis akimis. Juokavimo logikos supratimas ir priėmimas leidžia atsiplėšti nuo mąstymo stereotipų, suteikia galimybę įvertinti turimą patirtį bei žinias iš kitos perspektyvos. Galų gale pats humoro jausmas – nuostabus jausmas.

         Kita vertus – juokiantis mobilizuojasi įvairios organizmo sistemos, stiprėja imuninė sistema, siunčiami signalai į smegenis, tada pasijaučiame kur kas geriau. Tiesa, jeigu sergama klinikine depresija – juokas ar humoras nepadės, nes šiuo atveju reikalinga kvalifikuoto specialisto pagalba. Tačiau kai jaučiamės „prispausti“ gyvenimo neretai reikia priversti save pasižiūrėti mėgiamą komediją ar spektaklį – humoras atlieka iškrovos funkciją ir emocinė įtampa, kuri kaupėsi, su juoku pašalinama. Humoras –  iškrova, palengvinanti gyvenimą. Nūdien gera nuotaika įvardijama kaip viena svarbiausių puikios psichinės sveikatos sąlygų.  

Kokį humoro jausmą turėsime

Kaip vystysis kiekvieno iš mūsų humoro jausmas priklauso nuo aplinkos, kultūros kurioje augame, koks humoro jausmas buvo būdingas mūsų tėvams, pavyzdžiui, jeigu šeimoje buvo suprantamas tik primityvus humoras arba suprantamas humoras tarp eilučių, „pagaunamos“ subtilios frazės, žaidimai žodžiais – didelė tikimybė, kad tokį humoro jausmą turėsime ir mes. Be to labai svarbus kiekvieno iš mūsų išsilavinimas, intelektas, kurio konstrukcinė dalis yra įgimta, o žodinė intelekto dalis vystoma kai mokomės, skaitome, atliekame tam tikras žodines užduotis, tada gebame „pagauti“ žodžių dviprasmybę, suprantame tarp eilučių –  ugdomas humoro jausmo suvokimas, kuris esti įvairiapusiškas. Beje, humoro reikšmę pabrėžė ir kai kurie asmenybės teorijų kūrėjai, priskyrę šią savybę brandžios asmenybės bruožams. Jos dėka net sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis galime įžvelgti teigiamų dalykų, kurie sustiprins mūsų gyvybines jėgas. Be to, sveikai iš savęs pasijuokti gali tik tas žmogus, kuris pakankamai pažįsta tiek save, tiek supantį pasaulį.

   Paprastai mes mėgstame tuos žmones, kurie turi gerą humoro jausmą. Jo šeimininkai lengvai tampa bet kurios draugijos siela, nes savo žodžiais geba išsklaidyti tvyrančią įtampą, nuobodulį bei kitus bendravimui trukdančius dalykus. Nuoširdžiai besišypsantis žmogus mums siejasi su teigiamais jausmais, tada ir patys tampame geranoriškesni, atsipalaiduojame.

Geras humoras – neužgaulus

    Jeigu pasišaipymas draugiškas, nepiktas tai nėra išimtinai blogas dalykas. Be abejo, tarp humoro ir pasišaipymo labai slidi riba. Kiekvienas juokaudamas matome kito žmogaus reakcijas – kaip jis nusimena, įsižeidžia, išgyvena, supyksta –  tai yra to konkretaus žmogaus vadinamosios ribos, kurias peržengus humoras tampa žeminantis ir žeidžiantis. Jeigu mūsų humoras įžeidė kitą žmogų, susidariusią nepatogią situaciją galime pataisyti atsiprašydami ir pasikalbėdami. Kartais humoras savotiškai patikrina ar galime su kitu žmogumi būti draugai, bendražygiai, pažystami. Jeigu humoras nesutampa, mums yra nesuprantamas arba per lėkštas, su tokiais žmonėmis bendraujame kuo mažiau, pavyzdžiui, tik dalykinėje plotmėje. Sutampantis humoro supratimas, kaip niekas kitas, gerokai greičiau suartina žmones, tada pajuntamas sielos dvynys, kuriam juokinga tai, kas ir mums juokinga.          

 Šį straipsnį pritiktų pabaigti, leisiu sau įvardinti, gero humoro pavyzdžiu. Greičiausiai visi pamenate klasika tapusią komediją, o gal tiksliau būtų tragikomediją, „Likimo ironija arba po pirties“ tai puikus kūrinys apie santykius tarp lyčių ir juokingas situacijas į kurias patenka šio filmo herojai. Juokas juoku, bet tuo pačiu žiūrint šį filmą reikia  „pagauti“ subtilias frazes ir žaidimą žodžiais – vien ko vertas nepamirštamasis Ipolito monologas...

                                    Konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė         

Konfliktas – sugadinti santykiai, o galbūt nauja galimybė

      Pasirinkti šią temą paakino mielos draugės Eglės skambutis: negalėdama sulaikyti ašarų brangi draugė emocingai pasakojo apie darbe „lygioje vietoje“ kilusį aštrų ginčą, savo jausmus ir išgyvenimus aprimus konfliktui. Pasišnekučiavusios atsisveikinome. Kiek vėliau gėrėdamasi vakarėjančiu gamtos peizažu susimąsčiau – ar įmanoma iš konfliktų išpešti naudos, ar tai tik nesuvaldytų emocijų, simpatijos/antipatijos kitam žmogui klausimas ir apskritai kaip konstruktyviai spręsti ginčus?

   Prieš atsakant į šiuos klausimus vertėtų pasidomėti, nors ir mažai patraukliu, konflikto apibūdinimu – tai nesuderinamų nuomonių, motyvų ar nuotaikų susidūrimas. Ir šis susidūrimas dažniausiu atveju palieka nemalonias nuosėdas: jaučiamės nepatogiai dėl to, kad nesusivaldėme, kad negebėjome tinkamai išspręsti kilusio ginčo, kad kilus konfliktui pasitraukėme ir palikome vidinę įtampą.

  

Galime nujausti

     Kiekvienas galime nujausti konfliktą, nes apie jį mums pasako tam tikri neverbaliniai ženklai, pavyzdžiui, jeigu tai darbdavys – gali gerokai dažniau kritikuoti, pamiršti padrąsinti ir pagirti, o jeigu pavaldinys – ignoruoti ar vilkinti tam tikrų darbų atlikimą. Kitais atvejais, kai tai esti ne darbdavio – pavaldinio, o kolegų santykiai, pastebime, jog į mus rečiau kreipiasi, mažiau bendrauja, dažniau priekaištauja, išsako kažkokias pastabas, beveik nebėra žvilgsnio kontakto, nuolatos tvyro įtampa, jog rodos kirvį gali kabinti. Apibendrinant – ženklų gali būti labai daug.  Ir kiekvieno konflikto atveju, viena ar kita pusė, pajaučia grėsmę, kliūtį, pavojų savo tikslams, požiūriui, vertybėms. Tada įsijungia noras prieštarauti, kovoti, apsiginti arba pasyviai, arba agresyviai. Taip konfliktai, kurie esa skirtingo laipsnio, ir formuojasi.  

Skirtingo stiprumo

    Paprastieji arba lengvo laipsnio konfliktai, kai yra priežastis (nesutarimas, nesutikimas) ir reakcija į ją. Abi pusės iš karto išsiaiškina, išdėsto savo pažiūrį, iš esmės išsprendžia iškilusią problemą arba bent jau išlieja emocijas. „Lengvus“ konfliktus dažniausiai nėra sunku ir sudėtinga išspręsti. Kiti gi – besivystantys (arba sudėtingi) konfliktai, kurie palaipsniui kaupiasi – nei viena, nei kita pusė nieko nesako, susilaiko, nešioja neigiamas emocijas savyje, kaupia nuoskaudas, faktus. Po kurio laiko tereikia tik mažulyčio preteksto ir audringa reakcija, neigiamų emocijų pliūpsnis garantuotas.

  Ar mokame ginčytis?  

   Dažnas iš mūsų nemokame konstruktyviai ginčytis, tad turėtume stengtis šio meno išmokti, bet dažniausiai taip nebūna. Mat gebėjimas konfliktuoti glaudžiai susijęs ir priklauso nuo asmenybės, temperamento, požiūrio. Nes yra žmonių, kuriems žūtbūt kitą reikia nugalėti, pasijusti teisiu, laimėtoju ir tada tokie žmonės ginčydamiesi griebiasi argumentų „žemiau juostos“, pavyzdžiui, esi susisukusi, niekam tikusi senmergė, nusigėręs alkoholikas. Smūgiavimo žemiau juostos stveriasi tie, kurie nemoka argumentuoti, nenori rasti abiems pusėms priimtino varianto.  

        Tiek lengvame konflikte, tiek sudėtingame egzistuoja tam tikros taisyklės: negalima įžeidinėti žmogaus, žeminti, tyčiotis. Jeigu šių dalykų nėra, tada gali būti ir „karštos“ diskusijos, bet jos nežeidžia, nes nėra nieko blogo, jeigu žmonių nuomonės nesutampa.

 

Konfliktus spręskime konstruktyviai

    Esti tam tikros konfliktų sprendimų schemos, kurios, be abejo, nėra absoliuti panacėja, bet padeda konstruktyviai konfliktuoti. Kuomet pas mus ateina jau pasiruošęs kariauti žmogus, pirma taisyklė, kurios turėtume paisyti: derėtų jam suteikti galimybę išreikšti savo jausmus, pasisakyti, kas jo manymu yra ydinga. Jeigu tuo metu mes pradėsime, pavyzdžiui, jam sakyti, kad jis esąs neteisus, šnekąs nesąmones, užsipuolęs mus žmogus nesijaus girdimas ir negalės išventiliuoti susikaupusių jausmų. Nes leidimas išsisakyti yra labai svarbus (visi tai žinome), bet ne visada mums užtenka kantrybės leisti kitiems išsisakyti; esame morališkai nepasiruošę ir netikėtai užklupti konfliktiškų klientų, interesantų, viršininkų ar bendradarbių tada mes automatiškai sureaguojame – atsakome puolimu.

   Kuomet mus užsipuolusysis išsikalba, turėtume atkartoti ką išgirdome, paprasčiau tariant – jis turėtų pajusti, kad yra išgirstas. Pavyzdžiui, turime atspindėti kito žmogaus emocijas: aš matau kaip tu pyksti; aš suprantu kaip tu esi susierzinęs; aš galiu įsivaizduoti kaip tau sunku. Po to ramesniu tonu pabandyti atspindėti ir turinį – tai ką jis pasakė ar norėjo pasakyti, kuo nepatenkintas. Tai atlikus pats laikas išdėstyti ir savąjį požiūrį į susidariusią situaciją bei nepamiršti akcentuoti, kad požiūriai gali ir nesutapti. Ir tik po to jau ieškoti abiems pusėms priimtino bendro sprendimo, kuris ne visada iš karto bus pasiektas, galbūt prireiks šiek tiek laiko, nes rezultato sparta priklauso nuo konflikto mąsto. Jeigu pirmu sykiu nepavyksta išspręsti konflikto, reikėtų susitikti po kurio laiko, darsyk išdėstyti savo nuomones, argumentus ir vėl ieškoti abi puses tenkinančio varianto. Idealus sprendimas –  bendradarbiavimas tai yra nesutariančioms pusėms priimtinas sprendimas.

     Psichologiškai prastesnis rezultatas, bet visiškai neblogas, esti kompromisas: abi pusės kažką paaukoja, bet tuo pačiu randa sprendimą.

     Žinoma, gali būti ir toks variantas – kai kiekviena ginčo pusė lieka prie savo nuomonės, abi pusės supranta, kad nėra ir sprendimo, ir priešiškumo.

      Kraštutinis variantas – kai išsiskiriama supykus, suirzus, besijaučiant nesuprastiems, neišklausytiems.  

Ar spręsti, ar vengti?

    Didžioji dalis specialios literatūros nurodo, kad konfliktus reikia spręsti, nes ilgai „nuryjamos“ nuoskaudos pamažu kaupiasi, o po kiek laiko suveikia „paskutinio lašo“ sindromas – tada net ir menkiausias dalykas sukelia didžiulę audrą. Iš to peršasi išvada, jog jeigu anksčiau pradėtume spręsti iškilusius ginčus, išsakytume savo nepasitenkinimą, pastabas, pasiūlymus, konstruktyvius dalykus – emociškai pasekmės būtų lengvesnės. Tačiau... kartais iš tiesų būna variantų, kada verta apskaičiuoti savo jėgas ir įvertinti situaciją, pavyzdžiui, jeigu bandai ir bandai iškilusį konfliktą spręsti, bet tai tas pats kas galvą į sieną daužyti ir nuo to tik galvai blogiau, galbūt verta nusistatyti tam tikrus kriterijus: neprovokuoti, nelysti, atskirti ką galime pakeisti, o ko – ne, šiuo atveju tai būtų tarsi vengimas, bet tuo pačiu ir savo emocinės sveikatos tausojimas.

    Konfliktų visada yra trys baigtys: arba mes sprendžiame konfliktą, arba susitaikome, nes negalime nieko pakeisti, situaciją priimame tokią, kokia ji yra ir ieškome kitų galimybių emocinei ventiliacijai, arba iš konflikto apskritai pasitraukiame. Tad turėtume patys ir nuspręsti kas mums emocine prasme naudingiausia... kaip rašė Saadi: “ paleidęs strėlę į savo priešą nepamiršk, jog tu taip pat esi taikinys“. 

                                             konsultavo psichologė Daiva Balčiūnienė